Aušrinė Armonaitė. Lietuva, padėk!

Šiurpuliukai ėjo kūnu sekmadienį matant nusidriekusias eiles prie Baltarusijos ambasados Vilniuje. Žmonės su viltimi ėjo balsuoti už savo šalies ateitį ir laisvę. Pajutę, kad pokyčiai yra įmanomi, jie neabejodami ėmėsi juos kurti.

Tačiau rinkimai buvo organizuoti taip, kaip ir pastaruosius 26-erius metus. Dar ketvirtą valandą pasibaigė balsavimo biuleteniai, nes diktatūrai įtikti norintys rinkimų organizatoriai kiek per anksti juos sumetė į balsadėžes. Užsienyje esančiose šalies ambasadose žmonės stovėjo ilgose eilėse, po keletą valandų, šimtams jų taip ir nebuvo sudaryta galimybė atiduoti savo balso.

Ir štai, atrodytų, paprastas žmonių reikalavimas – susipažinti su balsavimo protokolais ir realiais balsavimo rezultatais virto į neregėtą valdžios organizuojamą smurto akciją prieš savo pačių žmones.

Vilniuje gyvenančios baltarusių diasporos teigimu, šiuo metu šalyje yra 10.000 sužeistųjų, visa pagrindinė opozicija uždaryta kalėjime arba bauginimais išvaryta iš šalies. OMON pajėgos vis brutaliau elgiasi su praeiviais, muša ne tik vyrus, jaunimą, bet ir pagyvenusias moteris, naktį įsiveržia į viešbučius, baugina žurnalistus, nustato langus ir balkonus, iš kurių buvo filmuojamas smurtas, įsiveržia į laiptines, niokoja turtą ir žaloja žmones. Diktatūros tikslas paprastas – įbauginti ir numalšinti bet kokį laisvės siekį.

Režimas deklaruoja ryškią A. Lukašenkos pergalę. Tačiau tas, kas paprastai laimi rinkimus, neturi priežasčių paleisti smurto bangos prieš savo paties žmones, atskirti šalį nuo pasaulio visoje šalyje išjungiant internetą, mobilųjį ryšį, o taip pat užblokuoti išvažiavimus iš šalies sostinės.

Lietuva privalo visiems, kurie nesijaučia saugiai savo šalyje, nedelsiant suteikti politinį prieglobstį. Turime siekti bendrų Europos Sąjungos sankcijų prieš Baltarusijos režimą.

Nustebau sužinojusi, kad ES sankcijų sąraše atvykti ir laikyti turtą ES beliko 4 asmenys, įtraukti į sąrašą dėl neišaiškinto dviejų opozicijos politikų, vieno verslininko ir vieno žurnalisto dingimo 1999 m. ir 2000 m. Iš XXI amžiuje vidury Europos veikiančios aktyvios diktatūros Europa gali išskirti viso labo keturis asmenis?

Mes turime apriboti visų organizuojančių ir dalyvaujančių šituose nusikaltimuose galimybes atvykti į laisvąją Europą, apriboti galimybę laikyti savo pinigus mūsų bankuose, apriboti galimybes valstybinėms įmonėms ir jų „bebrams“ laikyti lėšas čia ir plauti nešvarius pinigus. Tai yra higiena, bet ji skaudės asmeniškai tiems bujojantiems diktatūros banditams.

Savo užsienio politiką, nesvarbu – ar tai kaimyninė Baltarusija, Rusija, ar Kinija, turime grįsti pirmiausiai vertybėmis ir pagarba žmogaus teisėms.

Mes turime būti skambiausias balsas tarptautinėje erdvėje, pasisakantis už laisvą Baltarusiją, nes mes geriausiai ją suprantame, geriausiai ją pažįstame ir puikiai žinome laisvės kainą. Kad tie žmonės, kurie šiomis dienomis yra Minsko ir kitų Baltarusijos miestų gatvėse, jaustų palaikymą, jaustų, jog mes žinome, kas vyksta jų šalyje. Žinotų, kad juos palaikome ir nenorime palikti jų vienų.

Tikiuosi savo gyvenime dar pamatyti laisvą Baltarusiją. Ne šiaip mūsų kaimynę, bet mūsų istorinę sesę, su kuria dalijamės bendra praeitimi ir jos herojais. Mums turi rūpėti laisva Baltarusija ir mes turime tikėti, kad ji yra įmanoma.