Referendumo sprendimas nėra vien politinis ar techninis. Tai ir vertybinis sprendimas dėl didesnės ir atviros Lietuvos, išlaikančios ryšį su po pasaulį pasklidusiais savo tautiečiais.

Kam atimti tai, ką įgijome gimstant?

Į pilietybės išsaugojimą siūlau žiūrėti paprastai. Lietuvoje pilietybę įgyjame gimdami, taigi kodėl turime atiduoti tai, kas buvo suteikta mums gimstant? Argi nėra beprasmė ta intervencija, kurią šiandien turi daryti valstybė, įpareigodama atsisakyti to, ką įgijome čia gimę?

Mūsų Konstitucijoje sudėti saugikliai dėl pilietybės buvo aktualūs prieš tris dešimtmečius, tačiau šiandien pasikeitus pasauliui ir realijoms, laikas nebijoti juos peržiūrėti. Juk ir dabar daugybinė pilietybė nėra naujas fenomenas, ją turi pasitraukusieji iš Lietuvos iki 1990-ųjų ir jų artimieji. Šiuo referendumu mes spręsime paskutiniais dešimtmečiais išvažiavusiųjų, bet norinčių išlaikyti ryšį su Lietuva, pilietybės klausimą.

Išvažiavo jau daugiau nei milijonas mūsų piliečių. Vis girdisi atgarsių visuomenėje – „išvažiavote, tai ir būkite sau, mes, likę – tikresni lietuviai, negu jūs“. Tai įžeidu ir negarbinga mūsų išvykusių tautiečių atžvilgiu. Tegul jie gyvena toli, jeigu taip susiklostė, bet kam jiems apsunkinti gyvenimą, užuot palengvinus?

Taigi siūlau kartą ir visiems laikams atsisakyti skirties „mes“ ir „jie“. „Mes“, suprask, tie, kurie čia likome, ir „jie“ – tie, kurie išvyko. Bet kokie su šia skirtimi susiję ginčai yra gana tušti, nes tiek tarp „mūsų“, tiek tarp „jų“ yra įvairių pažiūrų žmonių, turinčių įvairų santykį su Lietuva.

Tai, kad žmonės išvyko ir dėl įvairių aplinkybių priėmė kitą pilietybę, dar nereiškia, kad jie nori nutraukti ryšį su Lietuva, atmeta grįžimo į Lietuvą perspektyvas ar nėra lojalūs savo šaliai.

Nėra „mūsų“ ir nėra „jų“. Yra lietuviai, kurie Lietuvos pilietybę atsinešė gimdami.
Referendumo sprendimas nėra vien politinis ar techninis. Tai ir vertybinis sprendimas dėl didesnės ir atviros Lietuvos, išlaikančios ryšį su po pasaulį pasklidusiais savo tautiečiais.
A. Armonaitė

Taisyklės ir biurokratija

Konstitucijoje numatyta didelė referendumo kartelė – dėl šio klausimo daugiau kaip pusė Lietuvos piliečių, turinčių balso teisę, turi pasisakyti už. Taigi akivaizdu, kad tam reikėjo didelio susitelkimo ir vieningo Lietuvos balso.

Tačiau informacijos apie referendumą nedaug, o Vyriausybė, pilietybės išsaugojimo klausimą įsirašiusi tarp savo prioritetų, apskritai tyli. Negirdėti agitacijos nei iš Vyriausybės vadovo, nei ministrų. Nepersistengia ir kiti kandidatai į prezidentus.

Šis referendumas nuo pat pradžių yra apkrautas biurokratija, išaiškinimų gausa, o agitacija – sudėtingomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, pasaulio lietuviai netgi negali registruotis kampanijos dalyviais, o referendumo iniciatoriumi laikomas ne Seimas, o tik tie Seimo nariai, kurie pateikė Seimui nutarimą dėl referendumo paskelbimo.

Kai kurie referendumai Lietuvoje pavykdavo, nes už jų slypėjo didelės idėjos ir didelė vienybė. Pavyzdžiui, Sovietų armijos išvedimas ar narystė Europos Sąjungoje. Tai buvo klausimai, sprendžiantys Lietuvos ateities kryptį. Už pilietybės referendumo taip pat slypi didesnės ir atviresnės Lietuvos idėja. Tik užgriuvo ją biurokratija ir prispaudė, kaip kokia valstiečių šieno kupeta.

Referendume spręsime dėl tokios formuluotės: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.“

Konstitucinis įstatymas yra specialus įstatymas, kurį būtų galima keisti, atsižvelgiant į naujas aplinkybes. Euroatlantinį kriterijų atitinkančios valstybės, pagal preliminarų išaiškinimą, būtų ES, Europos ekonominės erdvės, NATO, EBPO valstybės. Atkreipkite dėmesį, kad tarp EBPO narių yra pažangios Azijos, Pietų Amerikos ekonomikos, Australija. Keičiantis aplinkybėms šį sąrašą galima plėsti.

Kariuomenė, pareigos ir teisės

Akivaizdžiausia pareigos savo valstybei išraiška – karinė tarnyba. Gana pagrįstai skamba klausimai, kaip tai sureguliuosime.

Visų pirma, jeigu pilietybės išsaugojimą taikome euroatlantinio kriterijaus valstybėms, mes kalbame apie draugiškas šalis, NATO atveju – sąjungininkes.

Tarp šioms organizacijoms priklausančių valstybių nėra daug šalių, kuriose yra privaloma karinė tarnyba. Taigi kariuomenės klausimas nebus masinis fenomenas. Vis tik jeigu nutinka taip, kad ir viena, ir kita valstybė šaukia į kariuomenę, tai galime spręsti dvejopai.

Pirma, sąjungininkės, kurios ir taip vykdo kolektyvinę gynybą, karinę tarnybą vienoje valstybėje gali užskaityti. Baltijos krantus jau šiandien saugo JAV, Vokietijos, Nyderlandų, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kitų šalių kariai. Lietuva yra tikrai pajėgi su, pavyzdžiui, NATO sąjungininke Norvegija susitarti dėl karinės tarnybos tarp savo piliečių.

Antra, net ir ne tarp NATO valstybių šalys gali pasirašyti dvišales sutartis, kur yra aptariamas kariuomenės klausimas. Pagaliau, ar karo atveju tikrai pasas nuspręs, už kurią valstybę kausimės? Jau šiandien Lietuva turi daugybę piliečių su keliais pasais ir tai mūsų gynyboje dilemų nesukėlė.

Kalbant apie pareigas bendrai, pilietis, kuris tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvoje visada turėtų būti traktuojamas Lietuvos piliečiu ir taikant Lietuvos įstatymus kitos valstybės pilietybės turėjimas turėtų būti ignoruojamas.

Kalbant apie teises, Lietuva turėtų užtikrinti daugybinę pilietybę turintiems žmonėms galimybę ne tik balsuoti, bet ir būti išrinktiems į Seimą. Šiuo metu jie negali tapti Seimo nariais. Tam reikėtų keisti dar vieną Konstitucijos straipsnį – 56 str.

Ką kalba užsienio pavyzdžiai?

Prasidėjus diskusijoms dėl referendumo, paprašiau Seimo analitikų apžvelgti Europos ir kitų valstybių pilietybės reguliavimo pavyzdžius. Bendra tendencija aiški – valstybės palaipsniui liberalizuoja pilietybės reguliavimą, o gan konservatyviai Europos Sąjungoje pilietybę reguliuoja Lietuva, Čekija, Estija.

Artimiausias daugybinės pilietybės pavyzdys mums gali būti laikoma Lenkija. Lenkijos pilietis, turintis ir kitos šalies pilietybę, Lenkijos Respublikos atžvilgiu turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir asmuo, turintis tik Lenkijos pilietybę. Lenkai nemato ir nedaro problemos, jeigu asmuo turi kitos šalies pilietybę. Jie traktuoja visus Lenkijos piliečius lygiais.
Airiai turi šmaikštų posakį, gana daug pasakantį apie jų požiūrį: jeigu užsienyje gyvenantis airis susituokia su kitataučiu, tai airių tauta padidėja.
A. Armonaitė

Kitas atvejis – Lietuvoje dažnai sektinu pavyzdžiu laikoma Airija. Tai emigracijos smarkiai paliesta, bet ją išsprendusi valstybė, kuri leidžia daugybinę pilietybę. Airiai turi šmaikštų posakį, gana daug pasakantį apie jų požiūrį: jeigu užsienyje gyvenantis airis susituokia su kitataučiu, tai airių tauta padidėja.

Pačioje diskusijos dėl referendumo pradžioje siūlau Lietuvoje pilietybės klausimus spręsti nuosekliai, kaip tai padaryta Danijoje ar Švedijoje. Tai yra, spręsti ne tik pilietybės išsaugojimo, bet ir susigrąžinimo, ir įgijimo neprarandant savo pilietybės (jeigu esi užsienietis) klausimą. Tačiau tokia idėja palaikymo nesulaukė.

Atvira Lietuva laimėtų

Absoliuti dauguma žmonių, kuriems šis referendumas aktualus, gyvena čia pat – Europoje. Tai šiuolaikiniai išeiviai, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose, kitur.

Stojant į Europos Sąjungą kalbėjome, kad vienas narystės pliusų – galimybė laisvai judėti, dirbti, mokytis, bendrauti. Vidinė migracija ES ar Europos ekonominėje erdvėje yra natūralus procesas, kuris mūsų neturėtų gąsdinti. Juk mūsų žmonės yra čia pat, jie grįžta savaitgaliais, lanko savo giminaičius, galvoja apie sugrįžimą. Leiskime jiems likti piliečiais.

Svarbus čia ir suvereniteto klausimas. Tiesa, kad suverenitetas priklauso tautai. Būtent politinė tauta prisiima atsakomybę už sprendimus dėl valstybės. Kuo turėsime daugiau mąstančių apie Lietuvos gerovę, saugojimą ir garsinimą, tuo geriau pačiai Lietuvai. Išvykę žmonės lietuvybę palaiko ir ją brangina kartais net labiau nei likę Lietuvos teritorijoje. Ir būtent tie, kurie brangina, skaudžiausiai priima faktą, kad reikia atsisakyti Lietuvos pilietybės.

Mūsų piliečių buvimas visame pasaulyje Lietuvą tik sustiprina. Jeigu priimsime sprendimą leisti jiems išsaugoti pilietybę, turėsime daugybę žmonių, kurie jausis reikalingi Lietuvai ir žinos, kad bet kada gali čia sugrįžti.

Akivaizdu, kad galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę yra ir raktas, galintis padėti susigrąžinti bent dalį išvykusių mūsų piliečių. Tai vertybinis ženklas, kurį galime parodyti kiekvienam, kuris pasirinko išvykti – visi esame Lietuvos Respublikos piliečiai ir visiems durys atgal yra atvertos.

Su tokiu nusiteikimu ir požiūriu mes galime gegužės 12 dieną prie balsadėžių pasirinkti didesnės ir pasaulyje tvirtesnės Lietuvos galimybę.