Klausydamas pranešėjų taip pat supratau, kad šiandien diskutuoti apie “poputininę Rusiją” yra ne tik bergždžia, bet ir pavojinga, nes tai išveda mus iš kasdienės konfrontacijos su Kremliumi lauko. Gal taip ir ramiau (kalbėti apie ateitį), tačiau tikrai ne saugiau, tarsi dabartį paliktume Kremliaus vorams.
Stebėdamas pastarojo dešimtmečio įvykius Europoje, įsitikinau, kad šiuo metu europiečiams svarbiausias uždavinys turėtų būti: susitarti dėl Vakarų strategijos “dėl pačių Vakarų”, t.y. sutarti dėl realiai išpažįstamų “europietiškų vertybių”, tapatybės ir to, kokį vaidmenį pasaulyje Europa turi prisiimti. Tačiau modeliuodami Europos ateities scenarijus ir kalbėdami apie skirtingas Europos Sąjungos vizijas turime atsisakyti galvoti vien tik apie administracinius ir ekonominius sprendimus. Privalome ir vėl pradėti kalbėti apie idėjų, kolektyvinių saitų, bendros tapatybės ir tradicijų vaidmenį Europos gyvenime. Savo vizijose „ekonomizuodami“ Europą ir jos ateitį pakertame jos šaknis ir pamatus, juolab – prarandame galimybę ją suvienyti bent jau partinėse šeimose.
Turiu pripažinti, kad tai yra sunkus ar veik neįmanomas uždavinys. Apžvelgiant pagrindinių “senosios Europos” centro-dešinės ir dešinės partijų, kurių dauguma priklauso Europos Liaudies Partijai, kaleidoskopą, matyti, kad nebėra diskusijos apie tai, kas yra konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos ideologija. Tų ideologijų, kaip “nepatogių”, siekiant aprėpti kuo didesnį rinkėjų skaičių, jau kadais atsisakyta. Čia ir kyla klausimas – ar gali labiau suvienytą Europą kurti partijos atsisakiusios idėjinių ir ideologinių programų?
Šie procesai gerai atsispindi Jungtinės Karalystės konservatorių partijoje, Vokietijoje (CDU) ir pastaruoju metu Prancūzijoje (Respublikonai) bei Švedijoje (Moderatų partijoje). Pažvelgus įdėmiau, tai tėra pavienių nuostatų perėmimai – šių vakarietiškų partijų programos ir deklaruojamos idėjos yra fragmentiškos ir daugiau primena administracinio pobūdžio sprendimų siūlymus rinkėjams, o ne ideologijomis, išpažįstamomis vertybines grįstas ateities programas.
Štai, “senosios Europos” dešinieji šiuo metu dažniausiai kalba apie geresnę sienų apsaugą, šalies vidaus rinkų stiprinimą, probėgšmais apie patriotizmą (apie kurį kalba net centristas Macronas). Partijų programose vyrauja skaičiai, procentai, praktiškų ir šiandien pat pritaikomų sprendimų pasiūlymai, tokie kaip sienų apsauga ar didesnis protekcionizmas, kurie mažai ką turi bendro su klasikine tų partijų ideologija. O tokios sąvokos, kaip patriotizmas yra įterpiamos tarsi atsitiktinai, be jokio aiškaus idėjinio turinio. Noras įtikti kuo platesniam rinkėjų spektrui verčia šiandienos politikus susilaikyti nuo viešai reiškiamų nuostatų, paremtų moralinėmis, etinėmis sąvokomis. Šiuolaikiniai politiniai pragmatikai supranta, kad tai ribotų jų galimybes aprėpti kuo įvairesnes rinkėjų auditorijas.
Šiuos teiginius patvirtina ir faktas, kad tuo pat metu vis daugiau konservatyvią ideologiją atstovaujančių partijų Vakarų Europoje ima palaikyti prigimtinei šeimai ir gyvybės apsaugai nepalankias idėjas. Camerono ir Merkel stiliaus konservatoriai ir krikščionys demokratai teigia, kad konservatizmas ir krikščioniškoji demokratija turi prisitaikyti prie kintančių visuomenėje vertybių, socialinių ir kultūrinių normų, kad išliktų aktualūs.
Vyrauja įsitikinimas, kad politinės partijos turi atsisakyti savo misionieriško vaidmens skleisti, ginti ir įtvirtinti savo politines bei vertybines nuostatas, tiesiog plaukti pasroviui. Tačiau ar gali išlikti aktuali rinkėjams politinė jėga, jei atsisako savo esminių nuostatų? Tokiame kontekste jau šiandien didelės visuomenės grupės su tradicine pasaulėžiūra lieka neatstovaujamos, o niša naujiems politiniams dariniams plečiasi.
Todėl tarptautinėse politikos konferencijose diskutuojant apie “populistų” arba radikalios kairės bei dešinės iškilimą, dažnai pašiepiama Fukuyamos tezė apie istorijos pabaigą ir visų politinių srovių supanašėjimą, nėra klaidinga. Istorijos ar “ideologijų pabaigą” bene geriausiai signalizuoja dešiniosios Europos Liaudies Partijos atstovo ir EK pirmininko Junckerio dalyvavimas Karlo Marxo mirties metinių minėjime ir panegirika šiam totalitarinės ideologijos kūrėjui.
Todėl kalbant apie galimą dešiniųjų vaidmenį Europos kūrime, galima konstatuoti, kad visų pirma turime kelti rimtus tapatybinius klausimus sau patys. Privalome ne tik įsisąmoninti, bet ir aiškiai pasakyti, ant kokių vertybinių pamatų statysime Europos ateitį. Kaip tokios diskusijos apie vertybes pavyzdį galima pateikti JAV. Amerikoje ideologinės varžytinės tarp konservatyvios ir liberalios mąstysenos vadinama netgi „kultūriniais karais“.
Taigi savo idėjų viešas ir kietas atstovavimas nėra anachronizmas ar paprastas blizgutis. Tai yra idėjinė kova už tai, kuo tiki tu ir tavo bendruomenė / rinkėjai. Esu įsitikinęs, kad tai yra raktas ir mums – ne bėgimas nuo savo nuostatų, bandymas maskuoti ir kuo labiau jas nuglūdinti (sunuosaikinti), o būtent aiškaus ir išgryninto ideologinio-vertybinio turinio atstovavimas, tai yra, autentiškumo partinei politikai sugrąžinimas.
Pastaruoju metu Europoje ir pasaulyje visuomenėse matomi esminiai vertybiniai pokyčiai, kurie neaplenks ir Lietuvos. Ilgą laiką ES ir atskiras valstybes valdžiusios kairiosios jėgos patiria nuosmukį. To apraiškas jau dabar galime stebėti ir Lietuvoje. Kaip mes – dešinieji pasitiksime šiuos pokyčius – priklauso tik nuo mūsų pačių. Aiškus kalbėjimas, išgryninta ideologija paremta programa leistų ne tik atliepti gyventojų lūkesčius, bet ir užkardyti kelią oportunistams ar trumpalaikių vieno klausimo politinių darinių susikūrimui.
Kaip galėtume prisidėti prie ateities Lietuvos ir Europos kūrimo? Šių metų pavasarį prof. V. Landsbergis “nukalė” naujažodį – „eurotautininkas“. Įvairūs eurofederalistai Lietuvoje pasigavo raginimą „būti eurotautininkais“ lyg raginimą pamiršti savo nacionalinę tapatybę europinės naudai. Tačiau tokia samprata semantiškai absurdiška, nes tautininkas gali atstovauti tik tautą, o ar Europos tauta egzistuoja? „Eurotautininkas“ suponuoja paramą vieningai tautų Europai ir būtent tokio požiūrio – stiprios valstybės, stiprioje tautų Europoje – atstovais galėtumėme būti mes.