Po ilgai trūkusių derybų niekas taip ir neišdrįso pripažinti, kad sutartis buvo „į vienus vartus“ – naudinga tik tam tikroms Europos verslo kompanijoms ir Iranui, kuris, anot JAV Valstybės departamento, gavęs nuolaidas slapta tęsė branduolinės programos darbus ir tarpkontinentinių balistinių raketų vystymą, o 2015 m. pasirašytas susitarimas pradėjo riboti net diplomatinio atsako galimybes į neteisėtus Irano veiksmus.

Į valdžią JAV atėjus naujam prezidentui ir jo komandai, kuri užsienio politikoje teikia prioritetą praktiniams veiksmas, o ne deklaratyviems susitarimams, prasidėjo ankstesniojo prezidento B. Obamos pasirašytų tarptautinių sutarčių peržiūra. Buvo konstatuota, kad daugelis susitarimų, kaip ir minėtas su Iranu, tarnavo ne problemoms spręsti, o esamą status quo įteisinti. Būtent sutarčių neefektyvumas ir juose numatytų įsipareigojimų nesilaikymas paskatino Donaldo Trumpo administraciją jas denonsuoti ir siūlyti pasirašyti naujas.

JAV administracijos vykdomas pasitraukimas iš neefektyvių tarptautinių susitarimų iškart iššaukė neigiamas reakcijas Europoje. Irano atveju, buvo netgi pamiršta apie šios šalies remiamos Hamas grupuotės vykdomus teroristinius išpuolius, anti-Izraeletišką politiką ar Irano kariuomenę ir jos samdinius, kovojančius prieš sąjungininkus Sirijoje. Buvo klausiama tik vieno: kas nutiks su didžiųjų Europos Sąjungos valstybių verslu, kuris po 2015 m. pradėjo aktyvią plėtrą į Irano rinką? Kompanijos, tokios kaip „Airbus“ (19 mlrd. dolerių sandoris 100 orlaivių pardavimas „Iran Air“), „Moller-Maersk“, „Total“ (4,8 mlrd. dolerių sutartis dujų žvalgybai Parso lauke) „Sanofi“, „Renault“, „Peugeot“ iškart išreiškė nepasitenkinimą JAV veiksmais, o jiems antrino didžiausių Europos valstybių politikai bei aukšto rango ES biurokratai, prakalbę netgi apie atsakomuosius veiksmus prieš JAV ir partnerystės išardymą.

Branduolinio ginklo ir taikos Artimuosiuose Rytuose temos gali atrodyti tolimos bei su Lietuva tiesiogiai nesusijusios, tačiau minėta situacija vėl iškėlė daug esminių klausimų Lietuvos užsienio politikos formuotojams. Pirma, sutarties projektas ir jo pasekmės bei vykstanti skirtingų šalių diskusija nebuvo tinkamai išanalizuota. Kai paklausiau Užsienio reikalų ministerijos atstovų apie susitarimo su Iranu (JCPOA), kuriam viešai pritarė ir Lietuva, analizę, gavau atsakymą, kad tokios neturima. Užsienio reikalų ministerijoje Politikos planavimo departamentas, atlikinėjęs panašias užduotis, buvo panaikintas („optimizuotas“) šių metų pradžioje, kaip ir Ekonominio saugumo departamentas praėjusiais metais. Tiesa, minimo susitarimo bendro pobūdžio apžvalga buvo pristatyta Seimo Užsienio reikalų komitetui dar 2015 m. balandį, tada užsienio reikalų viceministras Andrius Krivas tikino, kad „viskas bus gerai“. Tinkamos analizės trūkumas lėmė ir iki šiol akivaizdų aiškios Lietuvos pozicijos dėl sutarties su Iranu nebuvimą, nes kai kurių europiečių „susirūpinimo“ atkartojimas – nėra valstybės pozicija.

Antra, didžiųjų ES valstybių reakcija į JAV pasitraukimą iš sutarties su Iranu bei visos ES užsienio politikos kreipimas į tikslą grasinti JAV ir taip apsaugoti Europos įmones, investavusias Irane, iškelia Lietuvai dilemą ir dėl vertybių, kurias noriai deklaruojame ir kuriomis vadovaujamės formuodami savo užsienio politiką. Labai dažnai tarptautinėje arenoje įtikinėjame savo partnerius, kad principinė laikysena diktatorių valdomų valstybių, tokių kaip, pvz., Rusija, atžvilgiu yra būtina norint užtikrinti saugumą ir sustabdyti režimų savivalę. Tačiau didžiųjų ES valstybių vadovų reakcija rodo, kad vardan didelio finansinio intereso, be jokių užuolankų norima obuoliauti su Rusijos remiamo Irano režimu. Ar taip norima pasakyti, kad Kremlius yra blogas, o jo draugai gali būti geri? Kokiais argumentais vėliau įtikinėsime JAV bei ES valstybes pratęsti sankcijas Rusijai? Juk Europoje netyla balsai, kad sankcijos Rusijai irgi yra ekonomiškai nenaudingos. Remdami didžiųjų ES valstybių poziciją sankcijų savo įsipareigojimų, anot JAV tarnybų, nevykdančiam Iranui klausimu, patys atmetame vieną svarbiausių mūsų užsienio politikos principų – nebendradarbiauti su diktatoriais ir nusikalstamais režimais vardan finansinės ar kitokios naudos. O gal priešingai, patvirtiname, kad Lietuvos veiksmai užmezgant diplomatinius santykius su brolių diktatorių Castro valdoma Kuba ir pritarimas ES sankcijų A. Lukašenkai atšaukimui nebuvo tik apmaudūs nesusipratimai?

Trečia, minėtos ir stabiliai Europoje išsilaikančios antisankcijinės nuotaikos Kremliaus atžvilgiu, vaikiškas įtakingų Europos politikų ir net lyderių pyktis ant Vašingtono administracijos, kuri „trukdo daryti biznį“ su diktatoriais ir religiniais ekstremistais, anksčiau ar vėliau privers ir Lietuvą labai rimtai apsvarstyti savo europinę ir transatlantinę saugumo politiką. Negalime ir toliau plaukti pasroviui arba stengtis įtikti visiems, nes taip galiausiai neįtiksime niekam. Nenuoseklu yra remti Jungtinėse Tautose ES rezoliuciją dėl Jeruzalės, viešai teigti, kad į Jeruzalę ambasados nekelsime ir net apsidraudėliškai nedalyvauti JAV ambasados perkėlimo į Jeruzalę iškilmėse, o vėliau vykti į Vašingtoną ministro Lino Linkevičiaus asmenyje aiškinti apie dvišalių santykių su JAV svarbą ir prašyti iš D. Trumpo administracijos didesnio karinio buvimo Baltijos valstybėse.

70 metų Europa ir JAV gebėjo susitarti dėl to, kas yra priešai, o kas draugai – šiandien privalome prieštarauti išorės bandymams suskaldyti šią vienybę. Taip pat privalome atidžiai sekti ir procesus ES viduje – ES neturi savęs projektuoti europocentristine regionine jėga – Europa privalo būti transatlantine. Šios vienybės išsaugojimas yra svarbus ir vardan mūsų pačių saugumo: žvelgiant į didžiausios ir galingiausios ES valstybės Vokietijos planus didinti išlaidas gynybai tik iki 1,5 proc. nuo BVP ir pasiekiant tai tik 2025 metais, savaime peršasi išvada, kad ES saugumas gali būti grindžiamas tik tvirta sąjunga su JAV. ES negali pervertinti savo galimybių užtikrinti „kietąjį saugumą“. ES privalo bendradarbiauti, o ne varžytis su JAV, remti JAV srityse, kuriose bendrai galima pasiekti geresnių rezultatų. Turint visa tai omenyje, Lietuva privalo nebijoti remti savo partnerę JAV net ir tada, kai Europoje pasigirsta įtakingų balsų, raginančių nuo jos nusisukti ar „pamokyti“. Galiausiai, kas mums turėtų rūpėti labiau – ES saugumas ir strateginė partnerė JAV, ar kelių, tegu ir labai didelių, įmonių investicijos ir noras prekiauti su diktatoriais?