2021 metais kažką panašaus bando daryti dabartinis JAV prezidentas Joe Bidenas su savo „Viršūnių susitikimo už demokratiją“ iniciatyva. JAV tarsi sugrįžta į pasaulinę areną kaip demokratijos, žmogaus teisių ir laisvės gynėja. Tik čia yra esmingas situacijos skirtumas. Tiek 1918 metais, tiek 1989 metais Rusija buvo silpstanti ir tą suprantanti galia, o šiandien Rusija su Putinu yra silpstanti ir tą sąmoningai agresyviu elgesiu ignoruojanti galia. Užspeistas į kampą žvėris elgiasi neprognozuojamai. Su tuo reikia išmokti tvarkytis, tam reikia drąsos ir lyderystės.
Kad ta drąsa ir lyderystė atsirastų, reikia dar daug dirbti su pačių europiečių sąmone, kad Ukraina jų suvokime būtų įsisąmoninta kaip nepriklausoma valstybė, o ne kažkoks valstybinis „naujadaras“. Juo labiau, kad Vakarai yra „persisotinę“ NATO ir ES plėtra. Emanueliui Macronui ir daugeliui kitų Vakarų lyderių šiandieninė Rusija su visa jos paveldėta XIX peterburgine kultūra yra labiau „Europa“ nei Ukraina. Tiek E. Macronas, tiek J. Bidenas suvokia Europos pokarinių sienų neliečiamumo ir teritorinio vientisumo nepaisymo pasekmes, tačiau yra linkę pritarti Ukrainos suverenumo apribojimui Minsko susitarimo rėmuose, nes svarbiausia – išvengti situacijos, kai prireiktų veikti.
Vakaruose vyraujančią aštraus karinio ar ekonominio konflikto baimę puikiai jaučia Rusija, kuri šia baime ir nenoru mesti iššūkį blogiui pasinaudoja savo derybinėms galioms ir pozicijoms Ukrainos klausimu sustiprinti. Apsiribojama abstrakčiomis tariamą atgrasymo poveikį turinčiais pasisakymais ir ekonominių sankcijų taikymo grasinimais: panašiai kaip J. Bidenas po naujausio pokalbio su Putinu ar tie patys G7 lyderiai, paraginę Rusiją „deeskaluoti“ karines įtampas prie Ukrainos sienų, perspėdami, kad invazija turės „didžiulių pasekmių“ ir sukels didelį ekonominį skausmą Maskvai.
Pasikartosiu, norint ginti ir saugoti demokratiją, reikia drąsos lyderystei. Tačiau šiandien jos trūksta. Ką reiškia J. Bideno komentaras po pokalbio su Putinu, kai JAV prezidentas užsimena apie keistą formatą, kuriame dalyvautų „dar bent keturi NATO sąjungininkai“ (suprask, kad tik tie, su kuriais tartasi prieš pokalbį, t. y. Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija ir Italija)? Nelabai aišku, kam tokie papildomi dariniai, kai yra NATO Taryba, kuri tam ir skirta.
J. Bidenas sąmoningai vengia konfrontacijos ir bando atitolinti laiką diplomatinėmis priemonėmis, kai reikės rinktis tarp karo ir taikos. Prezidento administracija atidėjo iš anksto paruoštos 200 mln. dolerių (177 mln. eurų) vertės karinės pagalbos pristatymą Ukrainai. Be to, J. Bidenui reikia atsižvelgti į JAV visuomenėje vykstančius procesus: suvaldyti pilietinį susipriešinimą ir JAV izoliacionizmo idėjos stiprėjimą, kurią nuolat stiprina (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų) didžiosios senosios Europos demokratijos – Vokietija ir Prancūzija.
Kitaip nei Vakarams, Rusijai Ukrainos laisvės pasirinkimo klausimas yra egzistencinis t. y. jai yra svarbu kaip įmanoma ilgiau išlaikyti Ukrainą „politinio nesvarumo būklėje“ – Ukrainos neišvengiamo neutralumo „įkalimas“ Vakarų demokratijų vadovų galvose. Ir čia psichologinė persvara yra viskam pasiryžusio bepročio pusėje...
Putinas ir jo aplinka supranta, kad Ukraina niekada nebebus jos sąjungininke ir bet kuri Kijevo vyriausybė bus priešiška Rusijai. Rusijos pagrindinis interesas yra padaryti taip, kad Ukraina netaptų NATO nare ir, pageidautina, neįstotų į Europos Sąjungą. Dėl to Rusija yra pasiryžus panaudoti atviro grasinimo kariniu konfliktu priemones, ruoštis karui. Kyla klausimas, kiek Vakarai yra pasirengę atsispirti Rusijos spaudimui ir ar jie yra pasirengę suvirškinti mintį, kad Rusija kariaus dėl to, jog Ukraina nepatektų į Vakarų pasaulį.
Tikėtina, kad Rusija nusprendė veikti kaip tik dabar, nes supranta: kuo daugiau laiko praeis, tuo sunkesnė bus Rusijos kariuomenės situacija susidūrimo su Ukrainos kariuomene atveju.
Koks čia Lietuvos vaidmuo? Ukraina turi išlikti suverenia, dėl savo likimo galinčia laisvai apsispręsti valstybe. Valstybės politikai ir diplomatinė tarnyba turi, pirmiausia, vieningai su regiono NATO partneriais veikti, kad vardan „blogos taikos“ nebūtų daromos nuolaidos dėl Ukrainos ateities, kurios vestų į teritorinio vientisumo ir integralumo pažeidimus, okupuotų teritorijų statuso pakeitimą Rusijai naudinga linkme.