Vienas ir kitas dėmenys yra svarbūs, tačiau be antrojo valstybė ilgainiui nunyks, ir nesvarbu kokia „techninė“ to bus priežastis, tiesiog jos nebeliks...
Tai, kad valstybės tvariai ateičiai antras dėmuo tiesiog būtinas, liudija ir liūdnas, plačiai išreklamuotų, trijų „idėjų Lietuvai“ likimas, dėl savojo nišinio pobūdžio paskendusių politinės biurokratijos jūroje.
Vargu ar kas beatmena, kad 2018 metų pradžioje iš 1500 registruotų idėjų Lietuvai išrinktos šios: dvigubos Lietuvos pilietybės įteisinimas, mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m., pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus ir biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas.
Pasibaigus iškilmingam tų idėjų inauguravimui, minimos „idėjos Lietuvai“ ne tik atgulė politikos archyvuose, atsitiko dar blogiau, politiniai veiksniai jas sukompromitavo... Ir tam priežastis ne jų mažareikšmiškumas, ne, administracinio valstybės valdymo schemoje jos puikiai ir reikalingai įsikomponuoja, tačiau jos nėra nacijos likiminio ar permainų lūžio idėjos...
Štai todėl visi šiandieniniai pokalbiai apie konkrečias ekonomines, socialines, švietimo ir kitas reformas, ketvirtąją pramoninę revoliuciją, operuojant diagramomis, statistika, kaštų-naudos analizėmis, – svarbūs, tačiau tik, kaip galimo sėkmingo administracinio valstybės valdymo komponentai.
Pavojus Lietuvos valstybės tvariam buvimui kyla ne todėl, kad aukščiau minėtos diskusijos neduoda norimų rezultatų, priešingai, čia turime kuo ir pasididžiuoti, pavojus Lietuvos valstybei ateina iš nebuvimo plačių, kadais numarintų, diskusijų apie visuomenės dorovinį etinį auklėjimą, nes jų politiniam ir kultūrinių/meninių projektų elitui tiesiog nereikia – tikri humanitarai kelia nepatogius ir politikus erzinančius klausimus: Kokia yra/turi būti šiandienos Lietuvos valstybė – rūpestinga motina ar liberali pamotė? Lietuvos ar Europos piliečiais esame/turime būti? Ar Briuselis/Vokietija visada teisūs? Ar Dievas ir tikėjimas mūsų kasdienoje yra gyvi ir reikalingi? Ar tradicinė šeimos samprata – tik „tamsybininkų“ ramstis? Kodėl vis dažniau be priežasties žudoma ir deginama, ne tik išgėrus ar apsvaigus? Kodėl rimtoje draugėje tokias kalbas pradėjusį ne vienas palaikys iš Poezijos pavasario atklydusiu...
Taigi, klausimas „Kodėl verta būti/išlikti lietuviais?“ tebelieka esminiu tautos ir valstybės tvariai ateičiai. Artėsime prie atsakymo jei bandysime iš naujo atrasti humanitarinį mūsų tautos ir valstybės egzistavimo pamatą, leidusį prieš šimtmetį atkurti valstybingumą ir prieš tris dešimtis – nepriklausomybę. Tų laikotarpių politikos konstruotojai panašu, kad rado atsakymus, kuriais įtikino Tautą, kad verta būti/išlikti lietuviais...
Ar šiandien mes turime tą atsakymą Lietuvai? Ieškant jo būtina remtis antruoju dėmeniu, kurio svarbiausia visuomenėje nuostata turėtų tapti kone su motinos pienu gaunama: gimus ir augant lietuviu, tavęs pirmiausia laukia ne kas kita, o tik pareiga. Pareiga – Tėvynei, Tautai, Bendruomenei, Tradicijai... Teisės taip pat tau bus suteiktos, tačiau jos tavo gyvenime neturės jokios pirmenybės prieš pareigą.
Siekis įskiepyti Tautoje tvirtą pajautą, kad laisvės, apie kurias šiandien plačiai šaukiama, yra mužikams, pareiga – lietuviams, turi tapti visuotinu. Pareigą, laisvėms vergaujantys, dažnai sąmoningai ar ne bando suvulgarinti, geras to pavyzdys – vadinamoji „laisvės nuo mokesčių diena“, kurią taip noriai švenčia liberalai, taip ir nesupratę ar neišmokinti pareigos...
Panašų jausmą kelia ir šiomis dienomis paviešinta Lietuvos pristatymo užsienyje 2020–2030 m. strategija, kurioje išskirtos keturios Lietuvos visuomenės vertybės: laisvė kurti, tobulėjimas, veržlumas ir ryšys su gamta. Šios vertybės yra „bevardės“, abstrakčios ir su lietuvių tauta turi tiek pat bendro, kiek jos turi bendro su dauguma Europos tautų.
Taigi sąžiningo pareigos atlikimo, kaip vienos svarbiausių gyvenimo prasmių visuomenėje ugdymas turi tapti ir valstybės lyderių įsipareigojimu, jei jie yra ne tik administratoriai...
Verta būti lietuviu, nes turi pareigą kalbai, istorijai, bendruomenei, tradicijai ir Nepriklausomybei! Apie laisves tegu kalba vergai. Įsisąmoninti pareigą, ja gyventi ir atlikti tinkamai, pirmiausiai siekia brandi asmenybė, žinanti, kad be pareigos nebus laisvės. 1940-aisiais neatlikta pareiga kainavo Lietuvai Laisvę.