Visi kiti atsakymai apie nesusipratusį rinkėją, komunistinę propagandą, buvusių laikų nostalgiją, užsienio valstybių įtaką - tai tik smėlis, į kurį įkišama galva, nenorint matyti realybės. Tai kas gi įvyko per dvejus metus nuo Sąjūdžio triumfo 1990 metais? Kodėl rinkėjai, nepraėjus nei dvejiems metams, nusisuko nuo Sąjūdžio ir atdavė visą valdžią tiems iš buvusiųjų komunistų, kurie neieškojo prieglobsčio pas dešiniuosius, bet susibūrė po Lietuvos Demokratinės Darbo partijos vėliava? Apie tai ir verta išsamiai pakalbėti.
Rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą
1989 metų antroje pusėje Lietuvos Nepriklausomybės siekis jau buvo oficiali Sąjūdžio doktrina, kurią realizuoti galėjo tik naujai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Todėl Sąjūdžio to meto pagrindinis uždavinys ir buvo laimėti rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą. Miestuose ir rajonuose Sąjūdžio grupės atrinko į ją kandidatus, kurie buvo pristatyti 1989 metais Sąjūdžio konferencijoje Vilniuje ir oficialiai jos patvirtinti. Sąjūdis iškėlė savo kandidatus daugumoje rinkimų apygardų.
Lietuvos žmonėms okupacinė valdžia buvo įkyrėjusi iki gyvo kaulo, ir jie norėjo patys, be nurodymų iš Maskvos, kurti savo ateitį, kuri daugeliui atrodė nušvisianti rožinėmis spalvomis Sąjūdžiui laimėjus rinkimus. Todėl 1990 metais Sąjūdis nurungė daugelyje rinkimų apygardų Lietuvos Komunistų partijos keltus tuos kandidatus, kurie kalbėjo ne apie Lietuvos Nepriklausomybę, o tik apie Lietuvos suverenitetą. Masinis Lietuvos piliečių entuziazmas nulėmė triuškinančią Sąjūdžio pergalę 1990 rinkimuose į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą: 1990 m. vasario 24, kovo 4, 7, 8, ir 10 d. iš 141 buvo išrinkti 133 deputatai, iš jų Sąjūdis rėmė 96. Nemaža jų dalis buvo nuo TSKP atskilusios savarankiškos LKP nariai. Dar prieš kelis LKP vadovus, kurie toleravo Sąjūdį ir net kartais vykdydavo jo reikalavimus Sąjūdis nusprendė nekelti savo kandidatų. Tuo jie buvo netiesiogiai paremti ir tapo AT nariais.
Į AT buvo išrinkti ir keletas Lietuvos nepriklausomybei priešiškų ar bent jai nepritariančių deputatų, iš kurių 6 susilaikė, balsuojant dėl Nepriklausomybės atkūrimo Akto.
Sąjūdžio vadovaujama AT pateisino rinkėjų viltis: parengė ir sėkmingai patvirtino visus būtinus Lietuvos Nepriklausomybei paskelbti ir įtvirtinti dokumentus, Lietuvos žmonių remiama atsilaikė prieš okupantų žvanginimą ginklais, savo krauju apgynė TV centrą ir bokštą ir Aukščiausiąją Tarybą. Lietuvos žmonės atlaikė ekonominę blokadą ir visus kitus mėginimus parklupdyti Lietuvą ant kelių ir priversti ją grįžti į rekonstruojamą Tarybų Sąjungą. Taip galėjo įvykti tik dėl to, kad absoliuti dauguma Lietuvos piliečių ir jų išrinkta AT buvo Baltijos kelio cementu sutvirtintas organizmas. Deja, šis monolitas netrukus pačios AT vadovų valia pradėjo aižėti ir prasidėjo 1988-90 metų Sąjūdžio agonija.
1988-90 metų Sąjūdžio agonija
Trumpo atsakymo, kodėl Sąjūdis išsigimė ir triuškinančiai pralaimėjo 1992 metų rinkimus į Seimą, o komunistai, dabar jau tapę LDDP nariais, vėl grįžo į valdžią, neverta ieškoti, nors šis pralaimėjimas buvo labai netikėtas ne tik Sąjūdžio kraštutiniams dešiniesiems, bet ir daugeliui kitų sąjūdiečių, kurių pozicijos buvo centristinės ar net kairiosios. Nemažiau netikėtas jis buvo ir Lietuvos Demokratinei Darbo (buvusiai LKP) partijai, kuri išsikovojo tiek mandatų Seime, kad net pritrūko į savo rinkimų sąrašą įrašytų pavardžių.
Iš tiesų, po lietuvių vienybės išraiškos Baltijos kelyje, po visuotinio Sąjūdžio nuoseklios politikos, mus visus telkusios vienam tikslui-Lietuvos Nepriklausomybei, po komunistų nomenklatūros sutrikimo ir realios valdžios Lietuvoje praradimo, galima buvo tikėtis ir kitų Sąjūdžio pergalių politinėje, ūkinėje, visuomeninėje ir bet kurioje kitoje srityje. Nes Sąjūdis matė Lietuvą ne tik nepriklausoma ir demokratine valstybe Vakarų valstybių šeimoje, bet ir ieškojo kelių, kaip tai padaryti, kokių reformų skubiausiai reikia valdymo, finansų, ekonomikos,socialinėje, švietimo ir mokslo, pramonės ir žemės ūkio bei kitose sferose. Visi matė, kad Lietuvos žmonės stačiai trokšte troško gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje ir joje tvarkytis patiems, o ne taip, kaip nurodo Rytų emisarai.
Bet reikia apibrėžti, kas 1988-90 metais buvo Sąjūdis ir kuo jis tapo 1992 metais . 1988-90 metais tai buvo visos Lietuvos žmonių, nepaisant jų pažiūrų ,visuomeninis judėjimas, apėmęs Lietuvos žmonių daugumą. Sąjūdiečiu galėjo tapti bet kas - kairysis ar dešinysis radikalas, anarchistas, liberalas ar libertaras, socialdemokratas ar tautininkas, komunistas ar nepartinis, inteligentas ar darbininkas, jei tik pripažino pagrindinį Sąjūdžio siekį: pradžioje tapti nepriklausomais nuo Maskvos diktato, o po Sąjūdžio suvažiavimo - ir nuo Tarybų Sąjungos, t.y,.atkurti 1940 metais prarastą Lietuvos Nepriklausomybę.
Bet jau nuo 1990 metų antrosios pusės Sąjūdis buvo dešiniųjų nusavintas, kitų politinių pažiūrų politikai buvo iš Sąjūdžio išguiti, ir taip Sąjūdis tapo tik dešiniųjų politikos rėmėju. Jis dar save laikė Sąjūdžiu, bet tai jau buvo kitas, dar vadinamas Antruoju Sąjūdžiu, nes jam priklausė tik dešiniųjų pakraipų politikai ir jų rėmėjai. Todėl klausdami, kodėl Sąjūdis buvo sutriuškintas per 1992 metų rinkimus, privalome turėti mintyje ne 1988-90 metų Sąjūdį, o dešiniųjų kontroliuojamą Antrąjį Sąjūdį.
Bet kyla klausimas, kaip Sąjūdis galėjo būti dešiniųjų privatizuotas, kai jame buvo pakankamai daug kitų pažiūrų iškilių politikų. Veiksnių čia atsirado keletas. Visų pirma, buvo susidorota su tais ryškiais Sąjūdžio politikais, kurie realiai galėjo tapti Sąjūdžio lyderiais ir potencialiais kandidatais į Respublikos prezidento postą: prieš vienus buvo išmesta KGB korta, kiti, vengdami insinuacijų, patys pasitraukė iš aktyvios veiklos, treti buvo apšaukti išdavikais.
Antra, iš Sąjūdžio buvo išstumti tie politikai, kurių pozicija Valstybės sąrangos, ekonominiais, socialiniais ir kitais klausimais skyrėsi nuo Sąjūdžio lyderio Vytauto Landsbergio pozicijos. Ir taip, net tokie Sąjūdžio šaukliai ir jo ryškiausieji lyderiai kaip Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis ir kiti buvo iš Sąjūdžio vadovaujamų pozicijų išguiti ir tapo tik nominalinėmis figūromis Sąjūdžio hierarchijoje.
Taigi, Sąjūdis nukraujavo, ir jame liko vienas ambicingas lyderis su jam visados pritariančia ir labai agresyvia kariauna. Prasidėjo Sąjūdžio agonija, kuri baigėsi 1988–1990 metų Sąjūdžio mirtimi. Vietoje jo liko Antrasis Sąjūdis, kuriam vadovavo iškilus kietos rankos politikas ir politinių intrigų didmeistris Vytautas Landsbergis.
Tautos suskaldymas
Lietuvos nelaimei Vytautas Landsbergis nenorėjo, o gal ir nemokėjo vienyti visos tautos ir telkdavo apie save tik beatodairiškai jam atsidavusius AT deputatus, kurie buvo vadinami patriotais. Visi kiti AT nariai, nepritardavę V. Landsbergio politikai, buvo laikomi ne tik jo, kaip asmens, bet ir visos tautos priešais. Jų nuomonės buvo nepaisoma, o siūlymai likdavo neišgirsti, jei jie nesutapdavo su paties V. Landsbergio pozicija. Patriotų palaikymui ir tautos priešų dekapitacijai buvo pajungtas Sauliaus Stomos redaguojamas Valstybės laikraštis („Lietuvos aidas“), kuris pradėjo spausdinti straipsnius, perskelinčius ir pačią visuomenę į dvi dalis: patriotus ir priešus, (pvz., V. Landsbergio dešiniosios rankos Virgilijaus Čepaičio „Šiaudai ir šienas“).
Nepriekaištingo patriotų gyvenimo ir jų kilnių darbų aprašymui buvo skirtas ciklas, aštrialiežuvių pavadintas „Iš šventųjų gyvenimo“. Ciklui rengti pakviesta gabi žurnalistė Ona Balčiūnienė, kuri nėrėsi iš kailio, lakuodama kiekvieno „šventojo“ portretą. V. Landsbergio oponentams buvo skirtas kitas ciklas rašinių, pavadintas „Voratinkliu“ , kuriame buvo pateikiami dažniausiai išgalvoti duomenys apie oponentų tariamus ryšius su KGB. Šiam ciklui medžiagos parūpindavo dešinieji, kurie dirbo AT komisijoje KGB veiklai tirti. Galima tik įsivaizduoti, kokį pažeminimą pajusdavo politikas, aptikęs savo pavardę „Voratinklyje“. Suprantama, kad Baltijos kelyje stovėjusių žmonių suskirstymas į patriotus ir priešus dalį rinkėjų atbaidė nuo Antrojo Sąjūdžio ir jo keliamų kandidatų į AT.
V. Landsbergio autoritetas tuo metu buvo didžiulis, ir jo žodis būtų sudraskęs ,,Lietuvos Aido“ voratinklį. Tokio žodžio nebuvo. Vietoje jo buvo kiti viešai ištarti žodžiai, pavadinę Lietuvą „KGB-ynu ir kirmėlynu“ ir dalį Lietuvos žmonių pakrikštiję skambiu žodžiu „šunauja“. Iki šiol nesutariama, ar V.Landsbergis turėjo omeny tik AT deputatus, ar ir kitus žmones. Kaip ten bebūtų, bet kitą dieną AT posėdžio metu plenarinio posėdžio salės balkone įsitaisė ginkluoti (nors turėti ginklą AT plenarinių posėdžių patalpose griežtai draudžiama) V.Landsbergio asmeninės apsaugos vyrukai, kuriems vadovavo visiškai savo šefui atsidavęs Artūras Skučas, nes buvo tikėtasi, kad kuris nors AT „šunaujos“ narys ims ir pareikš per mikrofoną nepasitikėjimą AT pirmininku.
O pagal tuometinį AT reglamentą dėl jo privalomai turi būti balsuojama. Buvo ne tik neatmestina, bet ir reali tikimybė, kad įpykę „šunaujos“ parlamentarai pritars nepasitikėjimui.Tačiau AT nariai, žiūrėdami į automatus virš savo galvų ,tylėjo, nes iš A. Skučo buvo galima laukti netikėtų veiksmų. Kadangi niekas nenorėjo mirti, perversmo Valstybėje išvengta.
Suprantama, įsižeidusi „šunauja“ ir Lietuvos „kirmėlynas“ jau nebegalėjo balsuoti už Antrąjį Sąjūdį ir jo faktinį vadovą V. Landsbergį. Tauta buvo suskaldyta. Antrojo Sąjūdžio simpatikų gretos dar labiau sumažėjo.
Procesai Aukščiausioje Taryboje
Po Maskvos pučo Tarybų Sąjunga subyrėjo, prasidėjo masinis Lietuvos pripažinimo de jure paradas. Lietuva ir jos AT ramiai atsikvėpė ir pradėjo naują vidaus politikos keitimo etapą. Reikėjo pertvarkyti kone visas sritis: valstybės valdymo, ekonomikos, finansų, pinigų politikos, švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos ir teisėsaugos, žemės ūkio ir kitas. Ir štai čia atsirado nuomonių įvairovė ir skirtingi valstybės tolesnio vystymo scenarijai. Buvo galima ieškoti kompromisų ir rasti visų nuomonių atstojamąją, bet dešiniųjų vadovaujama AT pasirinko kitą kelią - dešiniųjų grupės parengtą Lietuvos vystymo scenarijų primesti visiems. Tačiau tam reikėjo paimti valdžią į savo rankas. Kova dėl valdžios prasidėjo pačioje Aukščiausioje Taryboje ir greitai persimetė (ar buvo permesta) už jos sienų.
Pačioje AT atsirado neformali „arbatos frakcija“, subūrusi daugiausia kauniečius, kurie rytais ar vakarais gurkšnodami arbatą numatydavo taktinius ėjimus, kuriuos primesdavo visai AT. Kaip atsvara „arbatos frakcijai“ Aukščiausioje Taryboje susikūrė formali Sąjūdžio Centro frakcija, pradžioje vienijusi per trisdešimt sąjūdiečių, nepatenkintų dešiniųjų politika. Bet tai buvo tik AT deputatų skirstymosi į frakcijas pradžia. Šiam procesui pasibaigus, Aukščiausioje Taryboje buvo jau 8 frakcijos:
Jungtinė Sąjūdžio frakcija – 15 narių.
Lenkų frakcija – 8 nariai.
Liberalų frakcija – 10 narių.
Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcija – 10 narių.
Nuosaikiųjų frakcija – 16 narių.
Sąjūdžio Centro frakcija – 20 narių.
Sąjūdžio santaros frakcija – 11 narių.
Tautos pažangos frakcija – 11 narių.
Reorganizuota tautininkų frakcija – 10 narių.
Frakcijoms nepriklausė 29 deputatai
Jungtinė Sąjūdžio frakcija laikėsi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų, kurių esmė - revoliucinė senos sistemos pertvarka: besąlygiška nuosavybės restitucija, valstybės turto privatizavimas, planinės pramonės pertvarka pagal laisvos rinkos modelį, kolūkių sistemos nedelsiamas išardymas. Šią frakciją paprastai, nors ir ne visada, paremdavo Sąjūdžio santaros frakcija, tautininkai ir nuosaikieji, iš viso 52 balsai. Norint užsitikrinti daugumą, būtiną AT dokumentams priimti, reikėjo dar apie 20 balsų.
Sąjūdžio Centro frakcijoje buvo tiek balsų, tačiau ji rėmė tik evoliucines ir finansais paremtas reorganizacijas, todėl negalėjo remti jokių revoliucijų. Liberalų balsų dešiniesiems neužteko, o kviesti į talką LDDP ar lenkų frakciją neleido ideologinė priešprieša. Galima buvo tikėtis paramos iš nepriklausančių jokioms frakcijoms deputatų, bet tokia parama būtų nestabili.Todėl dešiniesiems neliko kito kelio, kaip ieškoti sutarimo su Sąjūdžio Centro frakcija. Tačiau jie net nemanė eiti tokiu keliu.
Pirmiausia dešinieji pamėgino įsteigti Lietuvos Respublikos Prezidento instituciją, visai pagrįstai manydami, kad pirmuoju atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Prezidentu taps didelį autoritetą turintis dešiniųjų lyderis Vytautas Landsbergis. Tikėtis, kad tai bus galima padaryti paprastu AT balsavimu, buvo nerealu, nes Centro ir kelios kitos frakcijos reikalavo pirma patvirtinti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir tik po to kalbėti apie Prezidento instituciją. Šios frakcijos nenorėjo sudaryti nė menkiausios galimybės autoritarinių bruožų nestokojančiam V. Landsbergiui tapti Antano Smetonos tipo diktatoriumi, kurio galių neribotų Konstitucija.
Nesitikėdami AT palaikymo, dešinieji parlamento politikai pasiūlė atsiklausti tautos referendumo būdu. Tam AT pritarė, referendumo data buvo nustatyta. Tada AT krikščionys demokratai nusprendė pakreipti referendumo rezultatus dešiniesiems palankia kryptimi. Jie visiškai pagrįstai bijojo, kad dėl galimo mažo balsuotojų skaičiaus nepavyks gauti 50 procentų visų balso teisę turinčių Lietuvos piliečių pritarimo Prezidento institucijai steigti dar neturint Konstitucijos. Todėl paslaugūs krikščionys demokratai sugalvojo originalų būdą, kaip padidinti balsuotojų skaičių. Jie pasiūlė tą pačią dieną surengti antrą referendumą, kurio formulė: „Ar jūs pritariate sovietinės armijos išvedimui iš Lietuvos“. Tai turėjo padidinti tikimybę, kad balsuojantieji už armijos išvedimą kartu pabalsuos ir už Prezidento instituciją. Dviejų referendumų datų sutapatinimą jie motyvavo argumentu, kad taip būtų taupomos lėšos ir žmonių laikas.
Sąjūdžio Centro ir kitos frakcijos suvokė, kad tikrasis abiejų referendumų sujungimo tikslas yra visai kitas: padidinti tikimybę įsteigti instituciją, kur Prezidento galios, neturint Konstitucijos, būtų neapibrėžtos. Todėl Sąjūdžio Centro frakcija pasiūlė abu referendumus atskirti. Prieš balsavimą dėl šio pasiūlymo visos frakcijos ragino savo narius ateiti į posėdį ir balsuoti. Po balsavimo paaiškėjo, kad tik kelių balsų persvara laimėjo referendumų atskyrimo šalininkai.
Už Prezidento institucijos įvedimą (1992 gegužės 23 d.) balsavo 40,99 proc. balso teisę turinčių piliečių. Už armijos išvedimą 68,95 proc. Nepavykus referendumu įtvirtinti Prezidento institucijos AT buvo priversta parengti Konstituciją, kuri referendumu (1992 spalio 25 d.) patvirtinta 56,75 procento balso teisę turinčių visos Lietuvos piliečių balsais.
Verta atskirai pakalbėti ir apie ypatingą reiškinį, kuris buvo būdingas visoms postkomunistinėms valstybėms, apie kai kurių teisių apribojimą buvusio režimo ideologams ir priežiūros institucijų (KGB) pareigūnams. Visi suprato, kad buvusi narystė komunistų partijoje nėra pakankamas argumentas apriboti tokių asmenų teises užimti aukštas pareigas dabartinėje valdžioje. Net pats AT pirmininkas V. Landsbergis savo pavaduotojais pasirinko tris buvusius LKP narius: teisininką (kuris LKP nariu privalėjo būti, jei norėjo dirbti teisinį darbą), ateistinės minties propaguotoją – filosofą ir vienos Kauno partinės organizacijos sekretorių. Ir visi AT nariai tokį pirmininko pasirinkimą priėmė be jokių komentarų. Pagaliau, pačios AT frakcijose buvo gausu ekskomunistų ir aršių ekskomjaunuolių, patiems aršiausiems iš jų radus prieglobstį dešiniųjų pakraipų frakcijose. Todėl apriboti teisę užimti vadovaujančius postus reikėjo ne visiems buvusiems komunistams, o tik partijos ideologams, kurie „plovė smegenis“ partiniuose susirinkimuose ir universitetuose dėstydami LKP istoriją, marksistinę filosofiją ir politinę ekonomiją bei mokslinį komunizmą.
Apriboti tokias teises reikėjo ir tiems jėgos struktūrų samdiniams, kurie baudė kiekvieną netikintį brandaus socializmo mokymais ir jų prievaizdams, kurie duodavo jėgos struktūroms konkrečius nurodymus. Tačiau paruoštas ir jau svarstomas atitinkamas įstatymas buvo nugrūstas į valdančios daugumos stalčius po to, kai AT pritarė Tautos pažangos frakcijos ir AT Prezidiumo nario Aleksandro Ambrazevičiaus pataisai įrašyti į įstatymą ir partinių mokslų dėstytojus. Įsigaliojus tokiam įstatymui, turėtų keistis du iš keturių AT vadovų, su kuo dešinieji niekaip negalėjo sutikti. Todėl įstatymas buvo pamirštas, o vėlesnieji Liustracijos įstatymai buvo neefektyvūs.
Sąjūdžio frakcija, toliau nebegalėdama be Sąjūdžio Centro frakcijos pritarimo vykdyti savo politikos, 1992 metų pavasarį paskelbė, kad Seime vyksta „šliaužiantis perversmas“ ir pradėjo prieš jį vadinamąją „parlamentinę rezistenciją“. Parlamentinės rezistencijos esmė buvo boikotuoti Seimo posėdžius, jei juose numatyti balsavimai, ir neleisti „perversmininkams“ priimti jokių sprendimų. Seimas pavirto savotišku dviejų rūmų Seimu: vienoje salėje posėdžiavo Sąjūdžio frakcijos ir jo satelitinių frakcijų nariai, negalėję priimti jokių sprendimų, nesant būtino kvorumo, o kitoje salėje posėdžiavo likusieji Seimo nariai, irgi negalėję surinkti kvorumo. Taip Seimas buvo paralyžiuotas. Kadangi parlamentinės rezistencijos sumanytojai net negalvojo jos atsisakyti, todėl beliko vienintelis realus kelias – pasileisti pačiam Seimui. Tai ir buvo padaryta, prieš tai visiems sutarus paruošti Konstitucijos projektą, jį patvirtinti pačioje AT ir pateikti visuotiniam referendumu. AT 1992 m. liepos 9 d. nutarė surengti rinkimus į Seimą, tą pačią dieną buvo priimtas ir naujas Seimo rinkimų įstatymas, įsigaliojęs nuo rugpjūčio 10 d. Patys rinkimai į Seimą įvyko 1992 metų spalio mėnesio 25- lapkričio 15 dienomis.
Hm. m. dr. Danutė Blažytė-Baužienė (Lietuvos parlamentarai 1990–2004 metais) konstatuoja: Svarbiausia Seimo rinkimų naujovė – mišrios rinkimų sistemos įtvirtinimas: vienmandatėse rinkimų apygardose (jų buvo 71) pagal mažoritarinę rinkimų sistemą turėjo būti išrinkta po vieną Seimo narį, o vienoje daugiamandatėje apygardoje, tai yra visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje pagal 17 politinių partijų ir visuomeninių politinių judėjimų sąrašus išrinkta dar 70 Seimo narių. Visuomeninių politinių judėjimų dalyvavimas Seimo rinkimuose buvo tebesitęsiančios politinės diferenciacijos bruožas, būdingas tik šiam Seimui; 1996 m., pakeitus rinkimų įstatymą, jo buvo atsisakyta. Taip pat nuo šių Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje buvo nustatytas 4, vėliau 5 proc. už sąrašą gaunamų balsų skaičius, beje, nustatyta procentinė kvota nebuvo taikoma tautinėms bendruomenėms. Tuo būdu Seime sumažėjo partijų, turinčių tik po 1–2 savo atstovus.
Reikia pasakyti, kad tuo metu visi pagrindiniai valstybės kūrimo dokumentai jau buvo priimti Aukščiausioje Taryboje. Nesutarimai tarp frakcijų kildavo ne dėl esminių valstybės sandaros klausimų, bet dėl ekonominės-socialinės politikos tiek kaime, tiek mieste. Dešinieji stengėsi spartinti privatizacijos tempus, centristai laikėsi pozicijos, kad privatizuoti reikia ne viską, ypač atsargiai reikia elgtis su kaimo žmonėmis, o privatizuoti įmones reikia ne už visiems padalytus investicinius čekius, bet tik už pinigus.
Nenorėdami ieškoti kompromisinių sprendimų ir tikėdamiesi po naujų rinkimų „atjoti į Seimą ant balto žirgo“, dešinieji ir paskelbė aukščiau minėtą parlamentinę rezistenciją, kuri išprovokavo priešlaikinius rinkimus. Bet įvyko šiek tiek kitaip. Po 1992 metų spalio 25 dienos (pirmas ratas) ir lapkričio 15 dienos (antras ratas) rinkimų iš tiesų atsirado Seime monolitinė dauguma, bet ne ta, kurią prognozavo dešinieji. Valdžia buvo padovanota Lietuvos demokratinei darbo partijai, kuri nuo tokios netikėtos dovanos negalėjo ilgai atsipeikėti. Prieš prezidento rinkimus LDDP atstovas kartu su LSDP pirmininku ir jo pavaduotoju nuvyko į Lenkiją, kur įtikino ten atvykusį Lietuvos ambasadorių Vašingtone Stasį Lozoraitį tapti kandidatu į prezidentus, nes prognozavo, jog toks nusipelnęs Lietuvai diplomatas sustabdytų Lietuvos piliečių rūšiavimą į patriotus ir priešus ir vėl suvienytų Lietuvą. Tačiau dešiniųjų inspiruota LDDP sėkmė taip apakino jos narius ir gerbėjus, kad jie net ir girdėti nenorėjo apie kurį nors kitą (išskyrus Algirdą Brazauską) kandidatą į prezidentus.
S.Lozoraitį, negaišdami laiko, parėmė socialdemokratai ir po kurio laiko Antrojo Sąjūdžio vadovas Vytautas Landsbergis. Manoma, kad jo parama dar labiau sumažino S. Lozoraičio galimybes laimėti rinkimus, nes tuo metu tvyrojo nusivylimo Sąjūdžiu ir jo vadovu nuotaikos. Taip nevykusi Antrojo Sąjūdžio politika sukūrė LDDP pirmininkui Algirdui Brazauskui puikias sąlygas tapti pirmuoju atsikūrusios valstybės prezidentu. Jis buvo išrinktas 1993 metų vasario mėnesio 14 dieną. Už jį balsavo 60,1 procento nuo atėjusių balsuoti. Tokiu būdu savo įsivaizduojamo neklaidingumo apakinti dešinieji, užuot ieškoję sutarimų su kitomis AT frakcijomis ir valdę Lietuvą mažiausiai dar dvejus metus, per kuriuos būtų galėję priimti daug svarbių sprendimų, valstybės valdymą patys savo valia demokratiškai perdavė labiausiai nemėgstamiems savo oponentams-Lietuvos Demokratinei Darbo partijai.
Reikia pasakyti, kad LDDP sprendimas neremti S. Lozoraičio laikytinas antra istorine klaida (apie pirmąją kalbėjo filosofas Arvydas Juozaitis). Tauta taip ir liko suskaldyta iki šių dienų, o LDDP socialinė–ekonominė politika, kurios negalėjo koreguoti nešališkas prezidentas, greitai nuvylė rinkėjus, kurie vėl pasirinko dešiniuosius per 1996 metų Seimo rinkimus.
Kova dėl valdžios prie parlamento sienų
Tuo tarpu apie parlamento sienas vyko nuožmios dešiniųjų palaikymo akcijos, kovojant dėl jų valdžios. Ypač aktyvios buvo vadinamosios „megztosios beretės“. Primenu, kad „megztosios beretės“- tai buvo smogiamasis ir nuolat veikiantis Lietuvos Laisvės Lygos vadovo Antano Terlecko vadovaujamas dorybingų moterų būrys, kuris rinkdavosi kartu su kitais dešiniųjų simpatikais prie Seimo ir plūsdavo kiekvieną „ne tos spalvos“ Seimo narį, įeinantį į Seimo rūmus ar iš jų išeinantį. Ir ne tik plūsdavo, bet ir grasindavo susidoroti. Dešinieji kviesdavo žmones ateiti prie AT pastato. Ir žmonės ateidavo ar būdavo atvežami specialiai samdytais tam reikalui autobusais net iš tolimų rajonų. Jie žiedu apsupdavo AT pastatą, dešiniųjų frakcijų AT narius vadindavo patriotais ir pagerbdavo aplodismentais, kitus-švilpimais, juos apšaukdami išdavikais, komunistais ir kagėbistais.
Ant barikadų liekanų prie AT rūmų buvo dažais išpurškiamos nekenčiamųjų deputatų pavardės su būtinu epitetu- kagėbistas. Tautos skaldymo ir suskaldytų jos dalių supriešinimo era įgijo pagreitį. Tai sukėlė dalies žmonių pasipiktinimą ir priešiškas dešiniesiems nuotaikas. O tai negalėjo neturėti įtakos būsimiems rinkimams. Ypač suaktyvėdavo veikla apie AT rūmus, kai AT svarstydavo kurį nors dešiniųjų pasiūlytą, bet kitų frakcijų nepalaikomą įstatymo projektą. Tada jau V. Landsbergis pakviesdavo Lietuvos žmones ateiti prie AT, nes, esą, tada „AT geriau priima teisingus įstatymus“.
Ekonominės-socialinės politikos įtaka visuomenės nuomonei
Kiekvienas žmogus dažnai sprendžia apie valdžią, vadovaudamasis savo gyvenimo pokyčiais. Jei valdžia pagerino gyvenimą - ji gera, jei ne - bloga. O 1990-1992 metais daugelio žmonių ekonominė padėtis tik prastėjo. Čia būta ir objektyvių priežasčių, kaip antai pramonės įmonių atsiskyrimas nuo TSRS bendros sistemos, dėl ko nutrūko ryšiai su Rusijos pramonės įmonėmis. Mes natūraliai praradome Rytų rinką, o Vakarų rinkoje negalėjome pasiūlyti savo produktų, pagamintų pagal buvusius Rytų standartus.
Todėl buvo būtina pramonę modernizuoti. Verslas taip pat buvo tik kūdikio stadijoje. Jam susikurti nuo nulio reikėjo tam tikro laiko. Rusišką valiutą reikėjo keisti į nacionalinę, Rusijos bankai nusavino dalį piliečių indėlių. Jei žvilgterėsime į kaimą - ten reikėjo išardyti kolektyvinių ūkių sistemą ir leisti buvusiems kolūkiečiams tapti ūkininkais. O tam reikėjo ir laiko, ir pinigų, nes naujam ūkininkui prireiks būtiniausių gamybos priemonių, kurias tuo metu turėjo tik pavirtę bendrovėmis kolektyviniai ūkiai.
Bet reikia kalbėti ir apie tai, ko galėjo ir nebūti. Pradėkime nuo privatizacijos. Kadangi pramonės įmonės buvo liaudies nuosavybė, tai reikėjo tą nuosavybę paversti privačia ir ją visiems teisingai padalinti. Tam tikslui buvo panaudotas investicinių čekių modelis. Kiekvienas Lietuvos pilietis gavo tam tikrą kiekį vardinių investicinių čekių, kurių negalėjo parduoti ar padovanoti. Už juos jis galėjo privatizuoti savo butą, o kitus laikyti tol, kol nebus rastas sprendimas, kaip juos panaudoti.
Ir sprendimas buvo rastas. Įsteigtos investicinės bendrovės, kurios turėjo teisę panaudoti piliečių jiems patikėtus čekius investicijoms į pramonę. Idėja buvo nebloga, bet jos pasekmės buvo kitos nei tikėtasi. Čekiai kažkaip suplaukė į apsukrių vyrukų rankas, kurie už juos įsigijo brangias įmones. Vieni įmonių savininkai šias įmones modernizavo ir pradėjo gaminti paklausią produkciją, kiti - jas užstatė bankams, o su gautomis paskolomis dingo. Treti išpardavė įmonių turtą, o jų darbuotojus pavertė bedarbiais. Visa tai vyko abejingai stebint dešiniųjų vyriausybei. O tai papiktino ne vieną būsimą rinkėją. Ir ne tik bedarbius.
Jei įmonių privatizacijai būtų panaudota kompleksinė sistema, kai tik nedidelę dalį įmonės vertės būtų galima padengti čekiais, o už likusią reikėtų mokėti grynais, tada privatizacija nebūtų virtusi „prichvatizacija“. O ir įmonės nebūtų išparduotos ar paliktos bankams, nes kas gi išdraskys įmonę, už kurią sumokėti pinigai iš savo kišenės? Bet privatizacijos procesas tada būtų sulėtėjęs, o tai prieštaravo dešiniųjų laisvos rinkos modeliui. Tokia privatizacijos eiga papiktino ne tik tuos, kurie tapo bedarbiais, bet ir kitus neabejingus Lietuvai piliečius. Ir čia nereikėjo ieškoti kaltųjų su padidinamuoju stiklu. Jie – tai tie, kurie laimino tokį procesą, o jį laimino pati valdžia.
Kaimuose irgi vyravo laisvos rinkos ideologija. Žemė buvo dalinama pagal tris įstatymus: dar tarybinį Valstiečių ūkio, Trijų hektarų ir Restitucijos įstatymus. Tai sukėlė painiavą, kuri nesibaigė keliolika metų. Buvo manoma, kad vos gavęs žemės mūsų darbštus valstietis tuoj pat ją tinkamai paruoš ir užaugins padorų derlių. Niekas nesvarstė, iš kur naujai iškeptas ūkininkas gaus lėšų traktoriui ir kitai būtinai technikai įsigyti.
Pasekmės buvo tokios: žemė liko neįdirbta, valstietis vargo dar ne vienerius metus, kol sugebėjo tinkamai apsirūpinti. Apie valstiečių tuometines nuotaikas geriau ir nekalbėti. Jei būtų leista kiekvienais metais pradėti ūkininkauti tik tokiai daliai kandidatų, kuriai valstybė pajėgi suteikti finansinę paramą, o kitais metais - vėl kitai daliai, - tai privatizacija, nors ir sulėtėjusi, bet būtų neskausminga. Dirvonuojančių laukų būtume turėję mažiau. Tokia padėtimi nedelsiant pasinaudojo apsukrūs vyrukai, kurie už grašius supirkinėjo žemę ir tapo iškiliais žemvaldžiais.
Įdomūs dalykai vyko ir žemės ūkio bendrovėse. Ten atvažiuodavo Valstybės Kontrolierius, patyręs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, kuris ir spręsdavo, atitinka ar ne bendrovės vadovas savo pareigoms. Sprendimai buvo priiminėjami vadovaujantis politiniais motyvais, kurių pagrindinis - lojalumas AT dešiniesiems. Nelojalieji buvo pašalinti iš pareigų. Nesunku suprasti, kad visa tai valstiečiai stebėjo ir matė. Ir susiformavo atitinkamą nuomonę apie valdančiuosius.
Kalbant apie socialinę politiką, verta pastebėti, kad ligi 1991 metų kiekvienas žmogus valdžios buvo persekiojamas, jei nedirbo, taigi bedarbių lyg ir nebuvo. Kaip jie ten dirbo - tai jau kitas klausimas. Socialinė atskirtis buvo gerokai mažesnė už dabartinę, nes aukščiausiojo Valstybės pareigūno LKP CK pirmojo sekretoriaus alga buvo beveik lygi universiteto profesoriaus algai ir tik apie penkis kartus didesnė už eilinės valytojos algą. Čia vertėtų paminėti, kad partiniai valstybės pareigūnai turėjo daug kitų privilegijų, kurių neturėjo kiti piliečiai, bet ir kiekvienas darbininkas galėjo kas kelinti metai gauti kelialapį į kurortą. Jiems nereikėjo sukti galvos dėl būsimų pensijų. Jos buvo tokios, kad pramisti už jas buvo galima.
Atkūrus Nepriklausomybę, padėtis pasikeitė. Daugiaženklė infliacija surijo žmonių santaupas, atsirado bedarbių. Kiekvieno gyvenimas pasikeitė iš nerūpestingo į atsakingo už save. Todėl nereikia atmesti ir dalies rinkėjų nostalgijos buvusiems laikams, kada prie valdžios vairo buvo komunistų partija, nors tuo metu parduotuvės ir buvo apytuštės. Ši nostalgija žmones skatino žiūrėti į buvusius komunistus kaip į mokančią tvarkytis valdžią. Pamatyti, kad jie yra ne tokie, prireikė dar nemažai laiko.
Pabaiga
Pabaigai darytinos šios išvados.
Pagrindinė priežastis, kodėl 1991-92 metų Sąjūdis pralaimėjo 1992 metų rinkimus, buvo dešiniųjų vykdyta tautos suskaldymo politika, kurios iniciatoriumi buvo AT Pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Kitos priežastys:
1. Sąjūdžio nusavinimas ir išsigimimas;
2. rinkėjų suskirstymas į patriotus (kurie besąlygiškai remia dešiniųjų revoliucines reformas) ir priešus (kurie pasisako už evoliucines reformas). Tai sudavė didžiulį smūgį tautos solidarumui, kurio nebuvimas neleido dešiniesiems pagrįsti nepopuliarių sprendimų būtinumo;
3. Aukščiausiosios Tarybos dešiniųjų klaida, prognozuojant būsimų rinkimų rezultatus, todėl buvo neieškota kompromisinių sprendimų, paskelbta parlamentinė rezistencija ir išprovokuoti neeiliniai Seimo rinkimai demokratiniu būdu perduodant valdžią LDDP;
4. Dešiniųjų padarytos ūkio reformos, nuskurdinusios žymią rinkėjų dalį.