Nemažą šios laidos dalį užėmė pasvarstymai apie Lietuvos teisėsaugą. Čia reikia pasakyti, kad nors lietuviai puikiai išmano teisę, bet atskiros jos šakos reikalauja skirtingo išsilavinimo. Jei, pvz., prokuroro darbo vertinimui, pasirodo, pakanka kelių vidurinės mokyklos klasių išsilavinimo (žiūr. „Kiekviena virėja gali būti prokuroru“, Delfi, 2011.02.04), tai norint vienareikšmiškai nuspręsti, ar kuris nors įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, jau nebepakanka vidurinės mokyklos žinių. Čia jau reikia ne tik baigti kokio nors Kembridžo universiteto filosofijos mokslus, bet ir parašyti aukšto lygio daktarinę disertaciją, kuri galėtų būti pavadinta nors ir šitaip: „Gamtos kitimas: priešsokratinės kosmologinės teorijos Platono supratimu“. Apsišarvavus tokiomis ar panašiomis kosminėmis žiniomis jau galima drąsiai vertinti teisės aktų atitikimą Konstitucijai ir, jei reikia, tvirtinti, kad devyni Konstitucinio Teismo teisėjai menkai nutuokia Konstitucijos raidę ir dvasią (žiūr. „Kam mums Konstitucinis Teismas, jei turime Mantą Adomėną?“, Delfi, 2011.10.05).
Bendros kompetencijos teismų sprendimų vertinimui ir teisiųjų nustatymui Kembridžas nebūtinas. Pakanka keletą metų pasėdėti studento suole kad ir Lietuvos Konservatorijoje (Muzikos Akademijoje).Kaip žinia, menas leidžia gerai pažinti žmogų, jį peršviesti dvasiniu Rentgenu, o tada jau nustatyti, kuri iš besibylinėjančių šalių yra teisi- vieni juokai. Nereikia nei storų Kodeksų, nei kitų įstatymų. Nereikia ir jokių teismų, kurių sprendimai dažnai kritikuojami, o patys teisėjai priskiriami teisininkų klanui, yra kyšininkai, bičiuliaujasi su nusikaltėliais ir šiaip yra antrarūšiai-trečiarūšiai piliečiai. Reikia tik tokio šviesaus proto, kuriuo pasižymi gerbiama p. Nijolė Oželytė. Suteikime jai tik reikalingus įgaliojimus ir tada tiesa bei teisė triumfuos Lietuvos žemėje. Sugėdinsime visus teisinės sistemos kritikus ir sutaupysime šimtus milijonų lėšų skylėtam biudžetui.
Didžiai gerbiamos Nijolės Oželytės žodžių upėje man pavyko sužvejoti net keturias žuvis. Reikia sutikti su teiginiu, kad tarp teisėjų yra ir kyšininkų, ir mėgstančių kitas nuodėmes. Juos Teisėjų Tarybos teikimu Prezidentė pagrįstai baudžia, dažnai griežčiausiomis bausmėmis. Per 1996- 2011 metų periodą neleistina veika įtariamų ir dėl to suspenduotų teisėjų buvo tik 13, daliai kurių mesti įtarimai vėliau nepasitvirtino. Bet ir tie 13 teisėjų per penkiolika metų tesudaro mažiau kaip 0,13 metinio procento nuo visų 787 teisėjų, todėl prasižengę teisėjai tai tik mailius N. Oželytės žodžių upėje.
Vadinasi p. Oželytės noras parodyti visiems kokie nedori teisėjai jos pačios neabejotino dorumo fone yra perteklinis. Bet p. Oželytės žodžių upėje plaukioja ne tik mailius. Ten plaukioja ir stambios žuvys. Viena iš jų laikyčiau tvirtinimą, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad Lietuvoje gyvenanti Rusijos kunigaikštienė nėra KGB agentė, slapyvardžiu Šatrija. Neabejoju, kad p. Oželytė yra kažką girdėjusi apie Konstitucijoje įmūrytą nekaltumo prezumpciją.
Galėtų p. Oželytė prisiminti ir tas dienas, kada ji dar buvo įtakinga Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) narė ir galėjo davinėti nurodymus teismams, kaip spręsti vieną ar kitą bylą. Ir tada nebuvo net minties, kad teismai galėtų neklausyti „vadovaujančių CK nario nurodymų“. Galėtų ji paaiškinti visiems ir tai, kodėl LKP nariai nebuvo verbuojami tapti KGB agentais. Pasirodo, jie privalėjo teikti informaciją KGB karininkams, jei to buvo prašomi. Bet tie laikai jau praeityje, todėl dabar davinėti nurodymus teismams- tai buvusios veiklos reliktas.
Dabar teismams nurodinėti – nusikaltimas, o jų sprendimus reikia vykdyti ir juos gerbti, nors jie ir nepatinka. Taip yra visose demokratinėse valstybėse. Lietuva negali tapti išimtimi. O kad teismai klysta-tai žino net kiekvienas demokratijos etalonu laikomų Jungtinių Amerikos Valstybių pilietis. Ir tos klaidos kartais išryškėdavo nuteistam piliečiui atsėdėjus belangėje keliolika ir daugiau metų. Bet JAV piliečiai tai priima kaip apmaudžią realybę ir nešaukia N . Oželytės balsu, kad jų teismai yra korumpuoti.
Antra stambi žuvis p. Nijolės žodžių upėje yra jos teiginys apie tai, kur turi gyventi L. Stankūnaitės duktė. Teismas jau priėmė sprendimą. Geras jis ar ne - tai pažiūrų reikalas. Aš, pvz., manau, kad vaikas turi gyventi su savo nors ir neturtinga motina, bet ne su turtais aptekusia teta. Kiti mano, kad vaikui prabanga svarbiau nei motinos meilė. Treti tvirtina, kad Vaiko teisių Konvencijoje yra nuostata, kad lemiamą reikšmę turi paties vaiko nuomonė, į kurią būtinai reikia atsižvelgti. Bet taip tvirtinantieji pamiršta pabrėžti, jog tokia nuomonė svari, jei vaikas yra psichiškai ir fiziškai subrendusi asmenybė, kuria tampa tik 14-18 metų vaikas.
Ketvirti, kaip antai N. Venckienė, mano, kad motina savo vaiką pardavinėjo pedofilams. Ir nors tokie įtarimai nepasitvirtino, vis vien teisėja N. Venckienė ir toliau užsispyrusiai tvirtina tą patį. Ar gali būti teisėja asmuo, kuris ne tik netiki kitų teismų sprendimais, bet ir juos viešai neigia. Asmuo, kuris namuose kalba nusikaltėlių žargonu ir kuris, galimai, skatino žmogžudystes Kaune. Jei tai bus įrodyta, tada N. Venckienė sėdės ant kaltinamųjų suolo. Bet kol nėra tokių įrodymų galioja nekaltumo prezumpcija, ir N. Venckienė kol kas nekalta. Bet kodėl tada jau dabar kalta L. Stankūnaitė, jei jokių įkalčių niekas negalėjo rasti, nors kruopščiai ieškojo?
Iš to kas pasakyta matyti, kad N.Oželytės žodžių upėje plaukioja ir trečia stambi žuvis, kurios pavadinimas - dviguba žymios artistės moralė.