Jei Prezidentė sugebės sulaužyti stuburą naujai valdančiai koalicijai ir vėl paversti ją, o kartu ir visą Seimą, nereikšmingu prezidentūros priedėliu, tada galime neabejoti, kad Daukanto aikštės rūmuose šeimininkaus ta pati jų valdovė. Nebent įvyktų stebuklas ir atsirastų ją pranokstantis varžovas. Deja, stebuklų era jau seniai baigėsi. Jų nebemoka daryti ir naujai beatifikuoti šventieji.

Jei Prezidentei vis dėl to nepavyktų palaužti naujos koalicijos, tektų Prezidentai prisipažinti suklydus, o klysti ji dar neišmoko. Pripažinus klaidas Prezidentės perrinkimo antrai kadencijai tikimybė labai sumenktų. Todėl susitaikyti su naujai sukurtos koalicijos siūlymais Prezidentė niekaip negali ir šiame politiniame žaidime panaudojo paskutinis kozirį - kreipimąsi į Konstitucinį Teismą.

Jo sprendimas pripažinti rinkimus negaliojančiais D. Grybauskaitei gali suteikti naujų vilčių. Vilčių, kad naujai išrinktas Seimas vėl taps Prezidentės valdoma institucija, priedu prie prezidentūros. Jei taip įvyktų, Prezidentės perrinkimo antrai kadencijai tikimybė labai išaugtų. Ir atvirkščiai: jei Konstitucinis Teismas neras pakankamo pagrindo pripažinti rinkimus negaliojančiais, perrinkimo tikimybė gerokai sumažėtų.

Taigi Prezidentė rizikuoja. Bet ar turi ji kitą kelią po savo neapgalvotų pareiškimų, kad nepritars valdančiosios daugumos koalicijai, jei joje bus Darbo partija, kad ji netvirtins ministrų kabineto, jei tarp kandidatų į ministrus bus jai nepageidautini asmenys. Konstitucija ir įstatymai tokių galių Prezidentei nesuteikia, todėl jai liko tik dvi išeitys: prisipažinti suklydus ir netekti galimybės toliau valdyti Seimą arba ieškoti būdų, kaip pripažinti praėjusius rinkimus neteisėtais.

Matant neklystamumo nimbą virš jos galvos, sunku buvo tikėtis, kad Prezidentė neišnaudos paskutinio šanso parodyti visiems, kad ji buvo eilinį kartą teisi. Todėl jos kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra loginė įvykių pasekmė. Kas toliau? O tolesnė įvykių seka paaiškės po KT sprendimo.

Jei jis pripažins, kad VRK padarė klaidą patvirtindama rinkimus daugiamandatėje apygardoje, ir Seimas aprobuos šį KT sprendimą, tada mūsų laukia nauji rinkimai. O kas valdys Lietuvą iki jų – išaiškins tas pat KT. Jis ir nuspręs, ar Lietuvą turi valdyti senos sudėties Seimas, ar pati viena Prezidentė, ar ji kartu su Vyriausybe. 

Jei KT nuspręs, jog daugybiniai rinkimų įstatymo pažeidimai nepakeitė iš esmės rinkimų rezultatų, tada Prezidentei reikės nuryti šią skaudžią jos prestižui piliulę, atsisakyti ultimatumų ir pradėti derinti savo veiksmus su valdančia koalicija. Ir įsikalti sau į galvą, kad jai Konstitucija nesuteikė jokių teisių nurodinėti, kokia turi būti Seime valdanti dauguma, ar kokie asmenys negali būti ministrais. Tokias teises turi tik Seimas. 

Negaliu nepaminėti to nedidelio akmenėlio, kuris ir sukėlė tokią neapibrėžtumų laviną. Šis akmenėlis - tai VRK abejingas požiūris į Rinkimų įstatymą. Jei VRK būtų griežtai vadovavusis šiuo įstatymu, tai Darbo partija po savo organizuotų „degustacijų“ ir „nemokamų koncertų“ būtų netekusi teisės toliau dalyvauti rinkimuose.

Nebūtų ir rinkėjų balsų supirkinėjimo. Neskaudėtų ir Prezidentei galvos dėl jai nepatinkančių rinkimų rezultatų.

Bet VRK nariai „nematė“ tų „degustacijų“ . Jos tada buvo neįdomios nei Seimui, nei valdančiajai TS-LKD koalicijai, nei, pagaliau, pačiai Respublikos Prezidentei. „Degustacijomis“ susidomėta tik tada, kada tauta išrinko ne tuos, kuriuos skatino rinkti pati Prezidentė, o tuos, kurių liepė nerinkti. Galima pagalvoti, kad rinkėjai vadovavosi lietuvių folkloru: „ką pataria moteris - padaryk atvirkščiai, tada rezultatas bus geras“.

Iš to, kas pasakyta, darytina išvada: valdymo krizė atsiranda tada, kai į įstatymus žiūrima pro pirštus.