Ponia Ursula von der Leyen nesiėmė pati atsakyti ir pavedė tai Energetikos komisarei K. Simson.
Gautas Energetikos komisarės K. Simson pasirašytas ir toliau tekste cituojamas laiškas turėtų kelti susirūpinimą. Nežinia ar ponia Ursula von der Leyen buvo bent informuota apie šio laiško turinį.
Visų pirma laiške rašoma apie skiriamą dėmesį branduolinei saugai, tačiau nutylima dėl AE Astrave padaryto tarptautinės teisės pažeidimo, branduolinės saugos rekomendacijų nepaisymo ir visų stres testų reikalavimų netaikymo. Komisarė ragina kuo greičiau ratifikuoti papildomus Vienos konvencijos protokolus, kurie jokio saugumo neužtikrina. Antiastravinis Sąjūdis yra pateikęs pakankamus argumentus, kodėl Vienos konvencija yra Lietuvai žalinga.
Pagrindinės blogybės yra dvi. Pirma – tai visa branduolinės avarijos sukelta žala galėtų būti atlyginama tik iki ribotos sumos. Tokia suma sudarytų tik menkutę dalį galimos žalos, palyginus su Černobylio avarijos sukelta žala vertinama 700 milijardų eurų. Antra blogybė ta, kad kiekvienas nukentėjes dėl žalos atlyginimo turėtų kreiptis į Baltarusijos teismą ir galėtų tikėtis atlygio, tik jeigu teismas tą žalą pripažintų ir įpareigotų Baltarusiją ją atlyginti.
Papildomų protokolų ratifikavimas šių problemų nesprendžia, tik nustato aukštesnę sumą, kurią Lietuva turėtų atlyginti, jeigu branduolinė avarija įvyktų uždarytoje ir demontuojamoje Ignalinos AE. Šių protokolų ratifikavimas darytų teisinę ir politinę žalą, o pasitraukimą iš šios konvencijos nelogišku. Pasitraukusi iš Vienos konvencijos Lietuva galėtų reikalauti pilno žalos atlyginimo pagal tarptautinę teisę.
Deja, Lietuvos valstybės institucijoms ir pareigūnams trūksta politinės valios trauktis iš Vienos konvencijos. Antiastravinis Sąjūdis siūlo galimybę patikimose draudimo kompanijose drausti Lietuvos piliečių gyvybę, sveikatą, turtą ir aplinką nuo tikėtinos branduolinės avarijos, o draudimo išlaidas įrašyti į Baltarusijos sąskaitą. Juk gyventojai yra raginami drausti savo gyvybę ir sveikatą, o turto savininkai drausti savo nuosavybę nuo stichinių nelaimių. Panašus draudimas galėtų būti taikomas ir nuo branduolinės avarijos. Tokį draudimą turėtų užtikrinti Europos Komisija arba Lietuvos vyriausybė. Toliau eina laiško ištrauka dėl Vienos konvencijos ir papildomų protokolų.
Laiške apgaulingai teigiama, kad Europos Sąjungos rinkoje, o tuo pačiu ir Latvijoje, prekyba Astravo AE pagaminta elektra nevyksta. Skelbiama netiesa, apie tariamą Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrą sprendimą, kuriam tarpininkavo Europos Komisija, apribojantį elektros prekybą su Baltarusija. Lietuvos reguliatorius VERT ir elektros perdavimo operatorius AB Litgrid su tokiu sprendimu niekada nėra sutikęs, Vyriausybė tokiam sprendimui nėra pritarusi. Kas klaidina komisarę Simson?
Kadangi elektra į Latvijos zonos biržą patenka per Lietuvos infrastruktūrą, prekybą neleisti įmanoma tik traukiantis iš BRELL sutarties ir pradedant derybas dėl elektros linijų iš Baltarusijos išjungimo. Antiastravinis Sąjūdis būtent tai ir yra pasiūlęs įtraukti į vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą. Toliau yra citata, kurioje komisarė rašo, kad ES rinkoje Baltarusijoje pagaminta elektra neprekiaujama.
Pagaliau komisarė maloniai siūlo, kad Baltijos šalys susitartų tarpusavyje dėl prekybos pralaidumų su trečiosiomis šalimis – suprask Baltarusijos-Rusijos sąjunga. Tai netiesiogiai patvirtina tai, ką šiame laiške Komisarė pati neigia t.y. prekybą elektra iš Baltarusijos. Tuo tarpu Latvija remiasi Europos Komisijos teiginiais, kad prekyba Baltarusiška elektra nevyksta, ir prisidengia niekiniais Rusijos elektros kilmės sertifikatais. Kaip tartis, kai Europos Komisija ir Latvija remiasi viena kitos teiginiais ir abi ignoruoja akivaizdžią tikrovę?
Keista, kad komisarė nesiūlo Lietuvai tartis su Baltarusiją valdančiu Lukašenkos režimu. Tuo pačiu kalbama, kad Lietuva būtų solidari ir nesiimtų vienašališkų veiksmų. O kur Europos solidarumas su Lietuva?
Pabaigai komisarė horizonte parodo meduolį. Jeigu būstie geri, 2025 metais galėsite sinchronizuotis ir neliks jokių elektros srautų galinčių kelti susirūpinimą. Tik nutylima, kad iki tol pilnai veiks jau ne vienas, o du AE Astrave blokai ir, sėkmingai parduodant juose pagamintą elektrą, gali būti statomi dar du blokai. Kaip tik tada ir išaiškės „ekonomiškai pagrįsta“ tiesa, kad sinchronizuotis yra sudėtinga ir geriau su kaimynais palaikyti abipusiai naudingą prekybą. O visa infrastruktūra, kad elektra iš Astravo tekėtų ne tik į Lietuvą, bet ir toliau į ES, jau bus pastatyta, finansuojant Europos Komisijai ir puikiai tam tarnaus.
Koks naivuolis galėtų patikėti, kad Europos Komisija drįstų Rusijai pasakyti, kad išjungia dešimt elektros perdavimo linijų iš Baltijos šalių į rytus ir atplėšia jas nuo Rusijos. Ir dar palieka izoliuotą nenuskandinamą Rusijos lėktuvnešį – Kaliningrado sritį. Tai mažų mažiausiai reikštų ekonominį karą. Jo Europos Komisijai tikrai nereikia.
Gaila Europos Parlamento, kurio rezoliucijos dėl Astravo AE ponia Simson net nepastebėjo. 2024 metais baigsis dabartinio Prezidento ir Seimo kadencija. Ateis nauja vyriausybė. Kaip bus užtikrintas Antiastravinės politikos vykdymas ir tęstinumas? Sąjūdis, laiškais adresuotais Prezidentui, Ministrei pirmininkei ir Seimo pirmininkei, siūlo kartu parengti, teikti Seimui ir priimti Konstitucinį įstatymą, kuris užtikrintų pasipriešinimo AE Astrave tęstinumą. Praėjusios kadencijos Seimas turėjo drąsos ir politinės valios priimti nors ir netobulą, bet svarbų Antiastravinį įstatymą. Ar dabartinio Seimo daugumos ryžtas baigsis tik įrašu koalicijos sutartyje apie absoliučią Astravo AE blokadą? Ar visi dabar išrinktieji į valdžią galės kelti savo kandidatūras ir tikėtis perrinkimo Astravo šešėlyje?