Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pastarąją savo veiklą pradėjo teiginiu, kad švietime iki šiol „nieko nebuvo daroma“. Klipinio filmuko triukas, kurį žiniasklaida pasigavo ir gerą pusmetį kartojo. Ir vėl buvo viliamasi, kad situacija švietime keisis radikaliai „į gerąją pusę“. Lyg maža radikalių švietimo revoliucijų būtų buvę „tik į gera“.
Įdomūs mes, lietuviai, kietos galvos: tvok grėbliakočiu kiek tinkamas – laikosi galvelės.
Beje, nuo kurių metų, anot J. Petrauskienės, „nieko nebuvo daroma“? Gal nuo amžiaus pradžios? O gal nuo 1990-ųjų? Bėda, dingo daugiau nei 1000 mokyklų, atleista per 20 tūkstančių Lietuvos mokytojų – nepaklausi.
Pirmiausiai reikėtų priminti ministrei J. Petrauskienei, kad ji buvo Stebėsenos centro vadovė ir apie etatinį mokytojų darbo apmokėjimo modelį turėjo žinoti jau 2003 metais, negirdėti negalėjo.
Patogu užmiršti – galima pasiskelbti pirmeiviu.
O dabar – iš esmės.
Tačiau kaip apeitos smegduobės?
Pedagogo darbo kokybė kenčia dėl dviejų dalykų: pirma, mokytojui užkrauta nepakeliama pareigų ir prievolių našta; antra, didelė darbo dalis nėra apmokama.
Šios bėdos neapeitos.
Dabar Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos norminiai dokumentai leidžia pedagogams nustatyti 36 valandų darbo savaitę. Tai reiškia gudrybę: darbo valandų skaičius per savaitę neleidžia pedagogo darbo esmės keisti, nes… Nes čia mokama už etatą, o ne už valandas ir darbų apimtis. Tai yra į etatą „neįdėsi“ visų 36 valandų. O jei kažkaip įdėsi, tai ar mokytojas per tą laiką atliks visus darbus?
Nustatant mokytojų krūvį reikia atsižvelgti į visus komponentus. Pedagogų profsąjungos seniai šitai paskaičiavo. Alekso Bružo vadovavimo laikais (iki 2012 m.) paskaičiuota, kad kokybiškai dirbančio mokytojo etatas pagal darbo laiko normatyvus sudaro 3484-4024 valandas per metus, o per savaitę - 79-91 valandą. Jeigu kontaktinių pamokų bus ne daugiau nei 18 valandų. Ne daugiau.
Šiuo metu, pagal „modelį“ jau gali būti net 28 valandų tų kontaktinių pamokų. Ir priklauso jos nuo direktoriaus malonės ar nemalonės.
Iki šiol daugelis kitų, „nekontaktinių“ darbų nebuvo reglamentuoti.
O dabar – sureglamentuota? Rezultatas lieka miglose. Už tas miglas (moksleivių ugdymo ir auklėjimo darbus po pamokų), jų nepadarius, galima bausti administracine nuobauda.
O dabar – esmė:
Kuo daugiau į etatą įeis (jau įeina) kontaktinių valandų, tuo mažiau pedagogų liks (lieka) bendro lavinimo mokyklose. Ministerija padidino kontaktinių valandų skaičių iki 28? Puiku. Ir štai pedagoginių normų skaičius akimirskniu sumažės (sumažėjo) 14-16 procentų. O tai reiškia, kad iš dabar dirbančių Lietuvoje mokytojų atleisti, ekspertų teigimu, reikės (reikia) mažiausiai apie 3-4 tūkstančius.
Gera reforma.
Tačiau kol kas geri direktoriai neskuba. Gerų mokytojų atleisti negalima. Kas daroma? Visi „sukišami“ į tas padidintas valandas.
Taip įvyksta oficiali apgaulė: dirba 100 mokytojų, o etatų atrėžta tik kokie 70. Vadinasi, 30 – „mirusios sielos“, kurių mokykla negali laidoti.
Ministrė J. Petrauskienė ir premjeras S. Skvernelis paskelbė, kad šimtu su viršum eurų padidėjo „etatinis atlyginimas“. O iš tikrųjų tai – oficiali vyriausybinė apgaulė. Nes etatai „supjaustyti“ mokyklose, kad neišmirtų pasmerktos sielos.
Žinia, moksleivių katastrofiškai mažėja. Lietuva išsivaikšto ir mažai gimdo. Tai numato šis eksperimentas? Savitai numato. Priešingai, negu teigia ministrė, naujas modelis jaunų mokytojų tikrai nepritrauks.
Ši etatinio darbo apmokėjimo sistema negarantuos (negarantuoja) pirmiausia jaunų mokytojų saugumo. Kontaktinės valandos, kurios tiesiogiai priklauso nuo klasių skaičiaus, vis dėlto kalba apie glausminimą. Ir glausminami bus jaunieji. Švietimo ministrė teigia: atlyginimai 2020 metais vidutiniškai sieks 1000 eurų, vadinasi, per 2018-2020 metus papildomai bus skirta 95 mln. eurų. Tai pasaka. Vyriausybė per trejus metus tuos pinigus gaus atleisdama 3-4 tūkstančių mokytojų.
Civilizuotų šalių skaičiavimo metodika tokia: mokytojams mokamas 50-55 procentų priedas prie šalies vidutinio mėnesio ikimokestinio darbo užmokesčio. Augant vidutiniam šalies darbo užmokesčio vidurkiui, perskaičiuojamas ir mokytojo atlyginimas.
Lietuvai tai svajonė? Nuolat augant BVP (bendrajam vidaus produktui)? Matant, kaip masiškai moksleiviai ruošiami bėgti iš šalies. Ir ruošiami šiam baisiam žygiui būtent mokyklose?
Tad jau šiandien, o ne 2020 metais, mokytojo vidutinis atlyginimas turėtų būti ne 1000 eurų, o 1300-1350 eurų.
Ir pagaliau tokia išvada:
Jaunimas nesirenka darbo mokykloje ne tik dėl mažų atlyginimų, bet ir dėl teisinės bazės, nesaugumo. Dabartinis Darbo kodeksas leidžia pašalinti (atleisti) jauną specialistą pirma, o didesnio darbo stažo mokytoją – po to. Tad kas nutiks? Gyvenimas sako: didžiausią atleidžiamų mokytojų dalį sudarys jaunieji pedagogai.
50-52 procentai Lietuvos pedagogų yra peržengę 50 metų ribą. Daugumoje mokyklų vyresnieji pedagogai sudaro kolektyvo daugumą. Ką tai reiškia? Jų kovą už būvį. Štai tokią kovų areną sukūrė ministrės politika. Išvada būtų tokia: didindama kontaktinių valandų skaičių, didindama darbo krūvį, Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų gerove ir mokinių mokymo kokybe rūpinasi mažiausiai. Numatytas tik esminis efektas: 3-4 tūkstančių mokytojų atleidimas, paliuosavimas, pašalinimas. Atgrasymas nuo mokyklos. Gal taip dabar mėginama spręsti mokytojų stygiaus problemą rajonuose? O kas paskui?
O paskui – nors tvanas.
Viešojoje erdvėje kažkaip aptilo svarstymai dėl padėties mokyklose. Nejaugi tai tiktai pačių mokytojų rūpesčiai? Manau, kad tai kiekvieno piliečio reikalas. Jau senai nieko nebeįmanoma tikėtis iš ministrės. Premjeras į viešus laiškus neatsakinėja. Todėl siūlau Seimui skubos tvarka svarstyti susidariusą padėtį, išklausyti mokytojų profsajungų atstovus, suvaldyti kritinę padėtį.