Finansiniai ištekliai yra svarbūs ir valstybei, ir atskiram žmogui. Net ir partijos turi savo veiklai skirti finansinius išteklius. Aišku sakysite, kad nereikia skirti lėšų, nes vieno žmogaus judėjimai, sąjungos ir komitetai apsieina be pinigų. Jie tik platina Naisių ir Druskininkų laikraščius nemokamai, rodo serialus nemokamai. Ir net Jūsų prostatą patikrina nemokamai, sporto turnyrą ar festivalį surengia taip pat nemokamai. Visa tai nieko nekainuoja? O jei kainuoja, tai tiesiog už viską sumoka „geras žmogus“, kuriam nieko nereikia – tik jūsų balsų valdžiai paimti. Demokratinėse sistemose politinių partijų, kampanijų, sambrūzdžių finansavimo aiškumas ir skaidrumas yra būtinas, jei atsižvelgsime į visuomenės interesą užkirsti kelią politinei korupcijai bei privačių interesų dominavimui viešojoje politikoje.
Kickback – otkatas? Nepaisant nuolat tobulinamų partijų finansavimo taisyklių, Vakarų Europos šalyse taip pat nuolat susiduriama su vadinamosiomis plutokratinių pinigų problemomis, t.y., pernelyg didele stambių finansinių rėmėjų įtaka politinėms partijoms. Pati akivaizdžiausia ir neigiama tokio reiškinio pasekmė – partijų atsidėkojimas finansiniams rėmėjams, sukuriant palankias viešųjų pirkimų sąlygas (angl. kickback; liet-rus. otkat’as).
Manoma, kad Italijoje 1980-aisiais/90-aisiais metais iš tokių „sandorių“ partijos gaudavo iki 80 proc. visų savo pajamų, surenkamų iš viešųjų finansavimo šaltinių. Prancūzijoje partijos iki 1995 m., t.y., iki uždraudimo juridiniams asmenims finansuoti, manoma, iš tokių šaltinių surinkdavo keliskart daugiau savo lėšų, negu buvo viešai skelbiama (skelbiami skaičiai – 15-20 proc.).
Kilę politinės korupcijos skandalai (9-jame dešimtmetyje vyko apie 50 skandalingų teisminių procesų, kuriuose nagrinėti partijų ir finansinių rėmėjų santykiai) ir privertė priimti tokį sprendimą, t.y., uždrausti finansuoti partijas korporacijoms, įmonėms ir pan. Italijoje prieš ketvirtį amžiaus korupcijos mastai buvo apie 5 mlrd. JAV dolerių per metus. Nors daugelis kyšių buvo mokami kaip dotacijos partijoms, tačiau iki 60 proc. pinigų nusėsdavo privačių asmenų kišenėse. Skandalas atvedė prie beveik visą pokarį Italiją valdžiusių partijų žlugimo. Tuo tarpu Švedijoje dvi pagrindinės partijos (liberalai ir konservatoriai) 1971 ir 1977 m. savanoriškai sutarė nepriimti finansinės paramos iš korporacijų, t.y. juridinių asmenų, o nuo 1980 m. visos pagrindinės partijos sutarė viešai skelbti savo finansinės veiklos deklaracijas (nors to įstatymai ir nereikalavo!).
O kaip gi Lietuvoje? Būtent 2009-2011 m. pradėta aiškintis kaip susiję ne-viešieji pirkimai su parama partijoms. Pertvarkyta Viešųjų pirkimų tarnyba be jokių skandalų ir pažymų nutekinimų surinko duomenis ir paskelbė, kad 2004-2007 metais politinėms kampanijoms buvo paaukota apie 74 mln. litų, iš viso aukotojų buvo daugiau nei 3 tūkst. juridinių asmenų. O nuo 2004 iki 2011 metų vidurio – iš viso 850 aukotojų – verslo įmonių (paaukojusių 24 mln.litų) buvo paskelbtos viešųjų pirkimų laimėtojomis ir sudarė pirkimo sutarčių už daugiau nei 20 mlrd. (arba 41 proc. bendros sudarytų sutarčių vertės). Iš kitos pusės, jau 2011 metų pabaigoje buvo atlikta viešai prieinamų viešųjų pirkimų duomenų analizė, kuri parodė, kad pavyzdžiui Liberalų sąjūdį remiančios įmonės ar įmonių grupės nuo 2008 m. lapkričio su valstybinėmis įstaigomis ir įmonėmis sudarė sutarčių už maždaug 2 mlrd. Litų (CVPP duomenimis, transporto sektorius natūraliai buvo tarp tų, kuriuose sukasi didžiausios valstybės ir europinių pinigų sumos, todėl bendras šios partijos kuruojamuose sektoriuose veikiančių perkančiųjų organizacijų sutarčių kraitis sudarė daugiau nei 5,8 mlrd. Litų).
Ir šios įmonės viešuosiuose pirkimuose figūravo ir ankstesnės valdžios kadencijos metu.
Pavyzdžiui, dabar plačiai pagarsėjusi koncerno „MG Baltic“ įmonė „Mitnija“ 2004-2008 m. laimėjo 5 konkursus už 151 mln. Lt., o 2008 lapkritį- 2011 lapkritį sudarė sutarčių už 296,5 mln. Lt. (bet liberalų rėmėjus viešuosiuose pirkimuose lydėjo ne vien sėkmės istorijos – štai „YIT Kaustos“ 2004-2008 m. sudarytų sutarčių vertė sudarė beveik 306 mln. litų, o 2008-2011 metus jau pavyko sudaryti sutarčių tik už 137 mln. Lt.).
Paklausite, o kur MGB naudai E.Masiulio suderėtų sutarčių milijardas? Jis atsirado 2012-2013 m. sandūroje.
Grėsmės užkardymas –ne/sėkmės istorija „vonioje“. Apie jokius užkulisinius pokalbius, susijusius su tokiomis sutartimis, STT neteikė informacijos, tačiau viešai prieinama informacija leido formuluoti sprendimus 2011 metais. Tuo metu teko konstatuoti, kad toks tiesioginis ryšys („įmonių aukos politinėms kampanijoms-viešieji pirkimai“) gali tapti rimta grėsme nacionaliniam saugumui ne tik dėl vidaus politikos korupcijos. Kai kurios neparlamentinės partijos, negaunančios jokio kito finansavimo, išskyrus juridinių asmenų finansavimą, deklaruodavo užsienio politikos tikslus, kurie kertasi su nacionalinio saugumo interesais.
Akivaizdu, kad buvo pražiūrėta ir dar viena skylė – korupcinis eksportas iš Rusijos, kuomet pavieniams atskirų sričių monopolistams ar stambiausiems tos srities verslo dalyviams buvo sudaromos išskirtinės sąlygos vystyti verslą su Putimui artimais oligarchais. Taip buvo kaupiami finansiniai resursai Rusijai lojalių verslininkų rankose. Ir jei paimsime atskiras ūkio sritis, tai europinių pinigų koncentravimo problema nebuvo išspręsta. Pavyzdžiui, teko spręsti Prunskienės palikimą žemės ūkyje – tuo metu europine parama naudojosi stambiausi ūkiai. Taip, Karbauskio „Agrokoncernas“ taip pat. Nuimti dirbtiniai barjerai ir mažesniems ūkininkams gauti europinę paramą (tokių skaičius išaugo dešimt kartų), jiems padidintos gaunamos sumos ir išmokos, tačiau niekaip nepavyko sutvarkyti žemės koncentravimo vienose rankose (apeinant 500 ha ribą) problemos.
Tuo metu mes galvojome, kad partijų finansavimo šaltinių įvairovė apsaugo partijas nuo išorinės įtakos ar net kontrolės. 2011 metais buvo pasirinktas Rytų Europoje išpopuliarėjęs būdas visiškai uždrausti juridiniams asmenims finansiškai remti partijas. Manyta, kad STT be vargo nustatys užslėpto finansavimo atvejus. Tačiau iki 2013 metų pats, dar socialdemokratų-darbiečių valdymo metu paskirtas, STT vadas pliuškenosi Druskininkų vandens parko organizuotose asmeninėse nemokamose voniose, o jo pavaldiniai suko į politiką naudodamiesi efektingais viešųjų ryšių triukais.
Ir vis tik Prezidentės teikiamomis pataisomis buvo galiausiai nustatyta, kad auka negalėtų viršyti 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų, kad negali aukoti verslo įmonės. Tuo metu maniau ir dabar manau, kad tai buvo reikalingas žingsnis reaguojant į susidariusią padėtį.
O tuo metu „Agrokoncernas“ Kantoro suderėtų pelno maržų įplaukas sumaniai kaupė savo įmonių sąskaitose ir palaipsniui realizavo savo politinį projektą...