aA
Regioninė politika, arba tai, kas vadinama regionų išsivystymo lygio skirtumų mažinimu, gyvenimo kokybės regionuose užtikrinimu bei ekonominio aktyvumo skatinimu, pastaraisiais metais iš tik Europos Sąjungos paramos dėka egzistuojančių projektų visumos po truputį virsta vientisa politika, orientuota į ilgalaikius tikslus, paremta politiniu konsensusu ir suvokimu, kad vien europinėmis lėšomis problemų neišspręsime.
Arūnas Gražulis
© Asmeninio albumo nuotr.

Metų pradžioje pasirodžiusi Regioninės politikos Baltoji knyga nubrėžė regioninės politikos viziją. Netrukus parengtas ir vasarą viešosiose konsultacijose apsvarstytas jos įgyvendinimo priemonių planas netrukus nubrėš jos įgyvendinimo gaires.

LVŽS ir Septynioliktosios vyriausybės įsipareigojimas dėl darnios regionų plėtros, įgavęs koncepcinio dokumento – Baltosios knygos formą, siūlo regioninės politikos viziją, paremtą stipria ir įtraukiančia administracine sistema, regionų verslumo skatinimu, gyvenimo kokybės priemonėmis bei siekiu paneigti neigiamus stereotipus apie gyvenimą regionuose. Šią viziją palaikė iš esmės visos politinės jėgos. Sekančiu darbu tapo jos suskaidymas į smulkesnes dalis, į konkrečių teisės aktų rengimo programą. Šiuo tekstu apibendrinamos viešosiose konsultacijose gautos Lietuvos akademinės bendruomenės, politikų, nevyriausybininkų ir viešojo administravimo specialistų pastabos ir siūlymai.

Diskusija dėl regionų valdymo iškėlė esminį klausimą – kiek efektyvi gali būti regioninė politika, jei nėra regionų institucinio stuburo – administracijų? Šį vakuumą iš dalies užpildo savivaldybių planus apskričių lygmeniu koordinuojantys regionų plėtros tarybų sekretoriatai – Regioninės plėtros departamento prie VRM teritoriniai skyriai. Deja, iš keleto net ir labai gerų specialistų sudarytų RPD padalinių fiziniai pajėgumai, kaip ir regionų plėtros tarybų įgaliojimai yra riboti. O iššūkiai – dideli.

Šiemet išplėsta regionų plėtros tarybų sudėtis, į regionui svarbių klausimų sprendimą įtraukiant ir vietos verslo atstovus, jau davė pirmuosius teigiamus rezultatus (nors įvardinti šią reformą visapusiška sėkme būtų kiek ankstoka). Natūraliu kitu žingsniu atrodytų apskričių administracijų sukūrimas, joms priskiriant tas funkcijas, kurios yra per stambios atskirai savivaldybei, tačiau per smulkios tam, kad jas įgyvendinti valstybės lygmeniu. Daugelyje išsivysčiusių šalių profesinis mokymasis, pirminė ir antrinė sveikatos priežiūra, viešasis transportas, vandens tiekimas ir dar daug kitų viešųjų funkcijų yra organizuojami lygmenyje, aukštesniame nei savivaldybės – regione.

Žinoma, pasiūlymas dėl dar vieno administracinio lygmens sukūrimo gali susidurti su kaltinimais dėl biurokratijos didinimo. Visgi pasirinkimas yra ganėtinai aiškus – arba stiprios administracinės struktūros, galinčios įgyvendinti visam regionui svarbius projektus ir taip pasiekiančios masto ekonomiją, arba tolesnis „paklodės tampymas“ tarp apskrities savivaldybių, mėginant pasidalinti regiono plėtrai skirtas negausias nacionalines ir gerokai didesnes, bet mažėjančias ES lėšas.

Antrasis regionų ekonominio konkurencingumo gerinimo tikslas yra mažiau kontroversiškas. Net keletas valstybės įstaigų daro daug skatindamos verslumą ir regionų konkurencingumą, pritraukdamos investicijas ir didindamos užimtumą. Tam sėkmingai panaudojama ir Europos Sąjungos parama. Rezultatai matosi jau senokai – Lietuva įvairiuose patrauklumo verslui reitinguose užima aukštas vietas ir dar labiau kyla aukštyn. Visgi net ir džiaugiantis svarbu neužmiršti esminės regioninės politikos paradigmos – siekio, kad konkurencingumo ir verslumo augimas būtų teritoriškai subalansuotas, o šalis neužstrigtų „vidutinių pajamų spąstuose“.

Abi šios problemos yra svarbesnės, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Turime pavyzdžių, kai investicijos ir darbo vietos „nusėda“ didžiuosiuose miestuose. Tai logiška – didieji miestai pasižymi didesne darbo jėgos pasiūla ir kvalifikacija – būtent tai, ko reikia investuotojui. Žinoma, be aukštos pridėtinės vertės investicijų, o jei tiksliau – be vietinės kilmės inovacijų, rizikuojame likti žemų darbo užmokesčių šalimi. Kita vertus, neskatinant aktyvumo periferijoje, rizikuojame ir toliau gravituoti link „dvejų su puse miestų modelio“.

Šalyse, kur ekonomika vystėsi natūraliau, dažnai sutinkamas vaizdas, kai kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje yra nedidelė, bet net ir tarptautiniu mastu žinoma įmonė. Taip išlaikomas tolygesnis užimtumo ir, kas svarbiau, gerovės lygmuo visoje šalies teritorijoje – būtent tas rodiklis, pagal kurį Lietuva tebėra OECD narių sąrašo pabaigoje. Nors mūsų šalyje netolygaus vystymosi problema yra gerai suvokiama, tačiau iki sutarimo dėl jos sprendimo dar toloka. Neretai girdimas siūlymas investicijas kreipti į ne daugiau nei 10–15 didžiausią potencialą turinčių miestų ir tikėtis, kad jie augdami paskui save „patrauks“ ir likusią šalies dalį. Visgi neatmestina ir galimybė, kad toks sprendimas tiesiog paliks ją apaugti miškais.

Tiek siekiant darnios plėtros, tiek dėl žmogiškosios tokio sprendimo dalies (kur „brėžti brūkšnį“ ir kurias vietoves pasmerkti sunykimui?), tikslinga išnaudoti dvi svarbias galimybes – verslo logiką ir regionų gyventojų iniciatyvos galią. Pirmuoju atveju, reikia pripažinti, jog ne vien tik sostinė gali pritraukti ir paskirstyti investicijas ten, kur jų labiausiai reikia. Kur investuoti visgi renkasi verslas. Antra, būtent todėl vietos savivaldos lygmuo, esantis arčiausiai vietos problemų ir galimybių, neretai gali pasiūlyti netikėtą, bet itin efektyvų sprendimą. Neseni didelių investicijų nedidelėse savivaldybėse pavyzdžiai parodo, kiek daug gali iniciatyvi savivalda.

Esminė sąlyga darbo vietų kūrimui sėkmingai visos šalies mastu – jaučiama tokio iniciatyvumo nauda. Pirmas žingsnis Baltojoje knygoje įvardinta savivaldybių investicinio aktyvumo kryptimi jau žengtas – nuo šiemet savivaldybių biudžetuose lieka viršplaninės pajamos, t. y. vietos savivalda gauna tiesioginę naudą iš verslo sėkmės. Toliau reikia apsispręsti dėl sekančio žingsnio – arba kurti premijų sistemą už savivaldos biudžetų pajamų rodiklių pasiekimą, arba nuo verslo aktyvumo priklausančius mokesčius, pvz., pelno mokestį, nukreipti į konkrečios savivaldybės biudžetą. Antrasis variantas atrodo daug žadantis ir dėl paprastesnio administravimo bei dėl to, jog savivaldybės įgautų daugiau motyvacijos dirbti su vietos verslu, rūpintis jo sėkme, kuo daugiau savo veiklos vykdytų regionuose, na, ir žinoma, mažėtų galimybių slėpti mokesčius.

Žinoma, vien savivaldybių įgalinimas investicijų trūkumo problemos neišspręs. Tam jau rengiami nedideli, greitai veikiantys investicijų skatinimo instrumentai, kurie netrukus bus testuojami pilotinėse vietovėse. Visgi proveržiui reikia žengti toliau, nei siūlo ES paramos galimybės. Perspektyviausiai atrodo paskatos investicijoms, kuriančioms darbo vietas stagnuojančiuose regionuose – vietovėse su didžiausiais nedarbo ir mažiausiais pajamų rodikliais. Išradinėti dviračio mėginant nepažeisti griežtų europinių taisyklių dėl valstybės paramos čia neverta. Neverta rizikuoti ir dėl lengvatų sumažinti valstybės biudžeto pajamas. Paprasčiau atrodo pritaikyti Italijos patirtį, kur jau senokai įgyvendinama ir su Europos Komisija suderinta paramos schema, pagal kurią ES struktūrinių fondų lėšomis yra apmokami kai kurie tokiuose regionuose darbo vietas kuriančių (o ne perkeliančių iš kitų vietovių!) įmonių mokesčiai.

Trečiasis gyvenimo regionuose kokybės klausimas reikalauja naujo požiūrio į viešąjį sektorių. Patrauklumo gyventi konkrečioje vietovėje problematika remiasi į du „banginius“: viešųjų paslaugų prieinamumą ir darbo vietų pasiekiamumą. Tam jau padeda viešųjų paslaugų perkėlimas į internetą bei nuotolinių darbo vietų plėtra. Visgi švietimas, kultūra ar sveikatos priežiūra per atstumą greitai atsiremia į fizines ribas. Todėl tolesnė pažanga sietina su viešųjų paslaugų pasiekiamumo standartu. Siūloma, kad visoje šalyje vienodos ir aukštos kokybės pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros, taip pat švietimo ir kultūros paslaugos turi tapti pasiekiamos per pusę valandos. Tokie standartai iš karto sprendžia daug klausimų dėl optimalaus ligoninių, mokyklų ar bibliotekų tinklo, kelių remonto prioritetų, viešojo transporto organizavimo.

Gyvenimo kokybės klausimas tiesiogiai siejasi su Lietuvai gan nauja – metropolių – problema. Automobilių gausėjimas, gyventojų kėlimasis į priemiesčius, nepakankama transporto infrastruktūra ir viešojo transporto ribotumas sąlygoja ne tik rytinius ir vakarinius kamščius, tačiau ir milijardinius kamščiuose iššvaistomo laiko, kuro nuostolius, nekalbant jau apie poveikį aplinkai ir sveikatai. Šios problematikos sprendimui pasitarnaus investicijų planavimas naudojantis didmiesčio funkcinės zonos sąvoka, apibrėžiant teritoriją, dauguma kurios gyventojų yra darbo ar mokslo ryšiais susiję su didmiesčiu. Funkcinės zonos, dengiančios didmiestį ir aplinkinių savivaldybių teritorijas, taptų ir efektyviu planavimo ir investicijų koordinavimo įrankiu, padedančiu derinti darbą mieste ir gyvenimą užmiestyje. Tokia koncepcija, apimdama ir geresniam tautinių mažumų įtraukimui į šalies ekonominį ir socialinį gyvenimą skirtas priemones, taip pat pasitarnautų ir kultūrinės sanglaudos stiprinimui.

Ketvirtoji kryptis – tai sąlyginė „kova su vidiniais demonais“. Nėra didelė paslaptis, jog viešojoje erdvėje dominuoja ganėtinai neigiamas požiūris į mažesnius miestus ar kaimą ir gyvenimo juose perspektyvas. Greta objektyvių ir subjektyvių priežasčių, prie to daug prisideda ir elementarus informacijos stygius. O juk pagal daugelį esminių gyvenimo kokybės parametrų – mokyklų, darželių, socialinių paslaugų prieinamumą, o neretai – ir kokybę, regionai gerokai lenkia didmiesčius. Informacijos stygiaus problemą spręs internetinė erdvė „Globali Lietuva“, vienoje vietoje pateiksianti informaciją tiek išeiviams, tiek besidomintiems galimybe persikelti į regionus.

Visuomenės nuostatos paprastai keičiasi iš lėto, visgi matosi ženklų, jog regioninės politikos šūkiu tapusi sąvoka „gyvi regionai“ įgauna ir turinį, ir visuomenės pasitikėjimą. Gyvenimo ne didmiesčiuose potencialą puikiai iliustravo ir šiemet per dieną išsemta pirmoji paramos būsto įsigijimui priemonė. Šiam pasitikėjimui pateisinti ir vyriausybės programos tikslams pasiekti jau yra baigiami kurti ir pradedami įgyvendinti konkretūs instrumentai, kurių visuma netrukus bus pateikta vyriausybei Regioninės politikos Baltosios knygos įgyvendinimo priemonių plane.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Visiškai išteisintas Balčiūnas: dar pagalvosiu, ar reikalausiu kompensacijos už pareigūnų neprofesionalumą (58)

Namų šturmas paryčiais, dešimt parų areštinėje ir penkeri metai teismo proceso, kol buvęs...

Pasaulio nepripažintoje Europos „šalyje“ klesti komunizmas: vietiniams negalima išvykti, o turistams – fotografuoti (409)

Yra tokia vieta Europos žemėlapyje, kurioje nesuprantamais būdais klesti komunizmas . Visos...

Orai: pokyčių laukiama savaitgalį

Šaltis į Lietuvą veržtis neskuba. Antradienį termometrų stulpeliai aukščiausiai kils iki...

Išlydėjusi 11-metį sūnų į mokyklą motina tokios tragedijos nesitikėjo (14)

Kartais turi nutikti kas nors labai nelaimingo, kad sužinotume, kokie nuostabūs žmonės mus supa....

Sunerimę Čeponis ir Sirvydis pateisina Šaro rimbą, bet siūlo keisti „Žalgirio“ žaidimą (49)

„Stengsiuosi, kad mūsų vyrai pataptų vėl tokiais pačiais žmonėmis, kokie jie buvo...

„Socialdarbiečių“ sąlyga „valstiečiams“: arba pinigai partijai, arba balsai už biudžetą? (128)

„Valstiečių“ siekis finansuoti koalicijos partnerius Lietuvos socialdemokratų darbo partiją (...

Paaiškėjo neįtikėtina tragedijos priežastis – vienas neatsargus rankos mostas pražudė 5 asmenų šeimą (15)

Remiantis naujausiais žiniasklaidos pranešimais, vienas iš hidroplano keleivių, darydamas...

Anglai privertė Ispanijos futbolo gerbėjus nušvilpti savo rinktinę (2)

Tris įvarčius per kėlinį sumušusi Anglijos futbolo nacionalinė komanda atsilygino Ispanijos...

Sveikatos specialistė sukritikavo naują visuomenės įprotį: kodėl į tualetą nereikėtų neštis telefono (37)

Visi nuo pat vaikystės žinome, kad rankas reikia plauti pasinaudojus tualetu, prieš valgį ar...

Mokslininkė įkvėpimo sėmėsi iš Nobelio premijos laureato: svarbiausia nepasiduoti po nesėkmių (15)

Jaunoji neuromokslininkė dr. Julija Krupič, prieš 12 metų baigusi fizikos studijas Vilniaus...