Lietuvių kalbos žodynai gerovę apibrėžia kaip gerą gyvenimą, gerą buvimą, apsirūpinimą. Gerovė gali būti materialinė, psichologinė, emocinė. Ji yra susijusi su gera savijauta, pasitenkinimu gyvenimu ir laime. Gerovė apibrėžia individo ar individų grupės būseną. Jei šnekame visos Lietuvos mastais, gerovės sąvoka yra taikytina tautai. Tarptautinis terminas, atitinkantis šią sąvoką, yra angliškasis well-being.
Kita vertus, mūsų ekonomistai ir sociologai dažnai taiko gerovės terminą, šnekėdami apie valstybės institucinę sąrangą arba apie tai, kas angliškai vadinama welfare. Kad išvengtumėme painiavos, šią specifinę sąvoką reikėtų pavadinti kitaip. Tikiuosi, kolegos ekonomistai ir sociologai atleis fizikui, jei šį dalyką čia įvardinčiau kaip gerystę. Gerystės valstybė (angl. welfare state) savo piliečiams užtikrina minimalią gerovę per nemokamas medicinos ir švietimo paslaugas, socialinį būstą, taip pat – pensijas, ligos bei nedarbo išmokas ir kitus finansinius instrumentus. Valstybės gerystė yra finansuojama iš biudžeto pajamų, kurias lemia mokesčių politika.
Egzistuoja keli tradiciniai gerystės valstybės tipai – liberalus (anglosaksiškasis), konservatyvus korporatyvinis (Bismarko), socialdemokratinis (skandinaviškasis), Pietų Europos. Šie gerystės valstybės tipai yra gerai žinomi, jų apibūdinimą galima rasti, pavyzdžiui, ekonomisto Justo Mundeikio apžvalgoje (www.delfi.lt, 2019-10-01). Postkomunistinėse šalyse, tokiose kaip Lietuva, yra naudojami įvairių gerystės valstybės tipų elementai ir tai nėra blogai – stengiamės gerystei panaudoti visa, kas geriausia, ir visus tradicinius gerystės valstybės institucinės sąrangos atributus turime.
Lietuvoje gerystės valstybė, tokia, kokia ji išsivysčiusiose šalyse išsiplėtojo atliepiant XX-ojo amžiaus iššūkiams, iš esmės jau yra sukurta. Tiesa, šioje srityje ne visos galimybės yra išnaudotos ir derėtų kelti XXI-jo amžiaus gerystės valstybės idėjas.
Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Jekaterina Navickė savo pranešime 2019 m. gruodyje vykusioje metinėje politologų konferencijoje atskleidė, kad Lietuvoje gerystės valstybė yra sukurta daugiausiai remiantis socialinių teisių (pasyviąja) idėja, mažiau dėmesio skiriant kitam, nemažiau svarbiam (aktyviajam) aspektui – socialinio investavimo idėjai. Valstybė gali taikyti socialinį investavimą, kitaip sakant – naudoti investicinės gerystės instrumentus, siekdama padidinti tautos gerovę. Skirtingai nuo socialinių teisių, kurais valstybė užtikrina apsaugodama, aprūpindama ir apdrausdama tai, kas egzistuoja šiandien, socialinis investavimas yra nukreiptas į ateitį, siekiant gauti didesnę socialinę ir ekonominę grąžą.
Investicinė gerystė – tai yra investavimas į žmonių gebėjimus ir kompetencijas, siekiant išplėsti jų galimybes. Vienas iš socialinio investavimo pavyzdžių yra tikslinės investicijos į švietimą. Faktai rodo, kad išlaidos švietimui, orientuotos į mokinių pasiekimus, su kaupu atsiperka per kelerius metus. Tarptautinio lygio mokslas ir studijos duoda dar didesnę grąžą – kai kurių specialybių universitetų absolventai atperka išlaidas savo išmokslinimui vos per kelis mėnesius.
Kitas pavyzdys – lyčių lygybė. Europos lyčių lygybės instituto duomenimis, užtikrinus didesnę lygybę tarp lyčių iki 2050 m., BVP vienam gyventojui papildomai padidėtų iki 10 proc. Be to, gerai žinoma, kad investicijos į sveiką gyvenseną sutaupo milžiniškas lėšas, skirtas sveikatos apsaugai, o investicijos į kokybišką vaikų priežiūrą ženkliai didina dirbančių tėvų kuriamą socialinę ir ekonominę vertę. Pasaulyje vis didesnio visuomenės dėmesio sulaukia mokymosi visą gyvenimą idėjos, skatinančios didesnį visų amžiaus grupių individų įtraukimą į socialinę ir ekonominę veiklą.
Su socialinėmis investicijomis yra tampriai susijusios socialinės inovacijos, kurios yra nukreiptos į naujas socialines rizikas ir iki šiol neaptenkintus socialinius poreikius. Brandžiose visuomenėse socialinės investicijos ir socialinės inovacijos nuolat yra akademinės bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos akiratyje, tokiu būdu darydamos įtaką politiniams sprendimams.
Taigi, gera žinia yra tai, kad gerystės valstybę ne tik turim, bet ir galėtumėm ją plėtoti. Tam reikėtų naudoti aktyvias socialinio investavimo ir socialinių inovacijų priemones. Bloga žinia yra tai, kad trokštamai tautos gerovei užtikrinti netgi išplėtotos gerystės valstybės nepakanka.
Tautos gerovę didžiąja dalimi lemia darbo našumas versle (ekonominė vertė, tenkanti vienam darbuotojui), taip pat viešojo sektoriaus efektyvumas – kultūrinė ir socialinė vertė, tenkanti vienam gyventojui. Paradoksalu, kad turtingose valstybėse pagrindiniai gerovės rodikliai (gyventojų, patenkintų gyvenimu ir besijaučiančių laimingais, dalis) mažai priklauso nuo bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui. Kita vertus, esant menkam darbo našumui, sunku išvengti pajamų nelygybės, regioninės atskirties, emigracijos – visų negandų, kurios kankina mūsų valstybę. Kuo menkesnis darbo našumas, tuo mažesnė gyventojų dalis gali susikurti gerovę. Tuo tarpu bandymai perskirstyti menką vertę didesnei gyventojų daliai gali baigtis visuotine „blogove“ – komunizmu.
Valstybė, kaip politinė organizacija, tiesiogiai nekuria ekonominės vertės. Valstybė turi lemiamą įtaką viešojo sektoriaus efektyvumui, o taip pat ji gali skatinti didesnį darbo našumą versle, tam pasitelkdama įvairius finansinius instrumentus, tarp jų ir socialinį investavimą į švietimą, mokslinius tyrimus ir studijas. Kadangi valstybės ištekliai visuomet yra riboti, darbo našumo augimas ir naujų galimybių atvėrimas (inovacijos) gali būti skatinimas išorinių išteklių (mūsų atveju – valstybės žinioje esančių struktūrinių fondų) sąskaita ir (arba) atsisakant to, kas yra neefektyvu ir neatitinka nūdienos poreikių.
Kaip atpažinti įmones, jų grupes ar ūkio sektorius, sukuriančius didžiausią indėlį į darbo našumą ir tuo pačiu – į mūsų gerovę? Paprasti skaičiavimai rodo, kad šis indėlis matuojamas pertekline verte – skirtumu tarp ūkio subjekto realios kuriamos vertės ir tos vertės, kurią subjekto darbuotojai kurtų, jei jų darbo našumas prilygtų vidutiniam darbo našumui šalyje. Ūkio subjektai, kurių darbo našumas yra didesnis nei vidutinis, kuria teigiamą perteklinę vertę ir prisideda prie tautos geroves augimo. Jų plėtra turi būti skatinama, jų investicijoms į verslą ir į viešąjį sektorių turi būti sudaromos lengvatinės sąlygos ir keliukai iki jų vartų turi būti asfaltuojami. Ir atvirkščiai, ūkio subjektai, kurių darbo našumas yra mažesnis nei vidutinis ir neturi potencialo augti, kuria neigiamą perteklinę vertę ir yra labiau gerovės naudotojai nei kūrėjai.
Aukštas perteklines vertes, kaip taisyklė, kuria verslo subjektai, kurių verslo modelio pagrindas yra žinojimas (angl. knowledge) – mokslo žinių išmanymas bei kompetencijos ir elgsenos, išugdytos suvokiant, atrandant ir perimant mokslo žinias. Tai tik patvirtina Peterio Druckerio, vieno iš šiuolaikinės vadybos kūrėjų, mintį, kad „šiandien vertę kuria produktyvumas ir inovacijos – abu šie dalykai yra veikiantys žinojimo taikymai“. Deja, Lietuvoje mes vis dar gerai nesuvokiame žinojimo sąvokos ir bandome sukurti „žinių ekonomiką“ tuščiomis deklaracijomis apie studijų ir mokslinių tyrimų finansavimą kaip „prioritetinę“ investiciją į tautos gerovę.
Žinojimas svarbus ne tik ekonominės gerovės augimui. Socialinio investavimo ir socialinių inovacijų radimasis taip pat yra neatsiejamas nuo gilaus visuomenėje vykstančių procesų išmanymo bei mokslu grįstų kompetencijų ir elgsenų formavimo. Svarbu suvokti, kad žinojimas neatsiranda vien iš mokslinės informacijos, kuria šiandien yra perpildytos bibliotekos ir virtuali erdvė. Vienintelė vieta pasaulyje, kurioje randasi žinojimas, yra mokslo ir studijų institucijos – universitetai, kuriuose yra ne vien perteikiamos žinios, bet ir suteikiamas išsilavinimas, palaikant balansą tarp mokslinių tyrimų ir studijų.
Pateikti samprotavimai rodo, kad Prezidento Gitano Nausėdos pasiūlyta „gerovės valstybės“ samprata yra nevienalytė ir apima tiek „gerystės“ valstybės (welfare state), tiek tautos gerovės (well-being) rodiklius. Pirmajai kategorijai priskirtini rodikliai, susiję su tiesiogine valstybės institucijų veikla – biudžeto pajamų didinimu ir švietimo (kaip suprantu, plačiąja prasme) kokybės pažanga, kuri neįmanoma be veiksnios socialinio investavimo, visų pirma, į švietimą, mokslą ir studijas politikos bei socialinių inovacijų realizavimo. Antroji rodiklių kategorija – pajamų nelygybės ir regioninės atskirties mažinimas bei ES fondų lėšų nukreipimas konkurencingumui didinti – yra susijusi su darbo našumo augimu, neatsiejamu nuo žinojimu grįstos ekonomikos plėtros.
Tarytum galėtumėm suformuluoti strateginius tikslus tiek gerystės valstybei plėtoti, tiek tautos gerovei didinti. Deja, to nepakanka. Anot Stenfordo universiteto profesoriaus Roberto I. Suttono, įgyvendinimas, o ne strategija, yra tai, kas paprastai skiria nugalėtojus nuo nevykėlių ir paaiškina skirtumą tarp sėkmės ir nesėkmės. O įgyvendinimui reikia lyderių – vadovų, gebančių kelti sunkius klausimus, stumiančių mus iš tariamo komforto bei stabilumo zonos ir nebijančių sukelti mums stresą dėl pokyčių.