aA
„Žinojimo ekonomikos“ (angl. knowledge economy) terminą išpopuliarino Peteris Druckeris (Peter Drucker) – garsus austrų kilmės amerikiečių verslo konsultantas, švietėjas ir autorius. Jam priklauso garsi frazė, atskleidžianti žinojimo svarbą šiuolaikiniame ir ateities pasaulyje: „Pagrindinis ekonomikos išteklius – gamybos priemonės, kalbant ekonomistų terminais – nebėra nei kapitalas, nei žemė, nei darbo jėga. Tai yra ir bus – žinojimas.“
Artūras Žukauskas
Artūras Žukauskas
© DELFI / Karolina Pansevič

Tuo tarpu Lietuvoje, nesugebėjus net deramai išsiversti angliško žodžio knowledge, buvo išrastas terminas „žinių ekonomika“ arba „žiniomis grįsta ekonomika“. Mokslo žinių yra kupini moksliniai straipsniai bei knygos, žinynai, enciklopedijos ir virtualios erdvės ištekliai. Buvo net pasigirdę balsų, kad „žinių ekonomiką“ galima sukurti be savų mokslinių tyrimų, esą mokslo žinių stokos nėra. Tačiau neteko girdėti, kad be deramo išmanymo, kompetencijų ir elgsenų, vien naudojant plačiai prieinamus žinių lobynus, kam nors būtų pavykę sukurti aukštas pridėtines vertes ar net visą ekonomiką.

Turime suprasti, kad žinios tėra vienas iš žinojimo turinio elementų. Žinojimui yra būtinas mokslo žinių supratimas, išmanymas ir valdymas bei kompetencijos ir elgsenos, išugdomos perimant, atrandant ir suvokiant mokslo žinias. Žmonės žinojimą įgyja universitetuose – per amžius susiformavusiose institucijose, kurių pagrindinė veikla yra žinojimo atnaujinimas bei gausinimas ir jo perdavimas naujoms kartoms. Deramai palaikant balansą tarp studijų ir mokslinių tyrimų, universitetų studentų galvose talpinama šis tas daugiau, nei vien mokslo žinios. Čia be kita ko suteikiamos svarbiausios kompetencijos, leidžiančios atliepti sudėtingus iššūkius – gebėjimas kritiškai mąstyti, kūrybiškai spręsti problemas, komunikuoti ir bendradarbiauti. Universitetuose taip pat ugdomos elgsenos ir charakterio bruožai, būtini veikiant besikeičiančioje aplinkoje – smalsumas, iniciatyvumas, atkaklumas, prisitaikomumas prie pokyčių, lyderystė, socialinis bei kultūrinis sąmoningumas. Universitetuose išugdyti kūrybingi žinojimo darbuotojai, dar vadinami talentais, vaidina esminį vaidmenį aukštą pridėtinę vertę kuriančioje ekonomikoje.

Tam, kad galėtume geriau suvokti žinojimu aprūpintų talentų vaidmenį kuriant pridėtinę vertę, įsigilinkime į vienos iš garsiausių verslo konsultavimo institucijos – McKinsey globalaus instituto – prieš dešimtmetį suformuluotą išvadą: „Net gi Jungtinėse Amerikos Valstijose, mokslui imlus technologijų sektorius nėra pirminis plėtros variklis. Pirminis pagrindas yra talentingų žmonių pernešamas technologijų skverbimasis į pagrindinius ekonomikos žaidėjus, o taip pat tokių pat talentų kuriamos netechnologinės inovacijos. Esminis ekonomikos augimas tiesiogiai licencijuojant pumpuravimąsi, kuriant startuolius ir skatinant tyrimus yra ir visuomet buvo nepasiekiama svajonė“.

Žinojimo ekonomiką kuriančių talentų ugdymo pagrindas universitetuose – mokslinė veikla. Be mokslinės veiklos universitetai tampa menkai gebančių kurti „specialistų“ kalvėmis, o jų diplomai – indulgencijomis nuo fizinio darbo. Universitetinio išsilavinimo nuvertinimas, ignoruojant mokslinių tyrimų svarbą, pavertė žinojimo ekonomiką Lietuvoje šmėkla, kuri protarpiais atgyja kuriant neįgyvendinamas strategijas ir skirstant struktūrinių fondų paramą.

Disbalansas tarp mokslinių tyrimų ir studijų Lietuvos universitetuose matomas kaip ant delno. Lietuva yra viena iš pirmaujančių Europoje pagal gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalį (55,2 proc. 25-34 metų amžiaus grupėje). Tačiau jei paskaičiuotumėm, kiek vienam mūsiško diplomo savininkui tenka žinojimo atributų – aukštai cituojamų tarptautinių mokslo publikacijų, naujai apsigynusių doktorantų, patentų paraiškų, darbo vietų žinojimu besiverčiančiose ir sparčiai augančiose įmonėse, žinojimu grįstų produktų ir paslaugų eksporto apimties, tai turėtumėm suprasti, kad žinojimo ekonomikai reikalingų talentų tarp šių 55,2 proc., švelniai tariant, nėra daug. Tapome unikalia valstybe, kuriančia žinojimu grįstą ekonomiką be žinojimo.

Lietuvoje pavyko išplėtoti vos kelis santykinai nedidelius žinojimo ekonomikos sektorius, kuriuose kuriama autentiška aukšta pridėtinė vertė (gerokai daugiau kaip 100 tūkst. eurų vienam darbuotojui per metus) – biotechnologijas ir fotoniką.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje susikūrė stiprus informacijos ir ryšių technologijų (IRT) sektorius, kuris sudaro vieną iš svarbiausių prielaidų žinojimo ekonomikai plėtotis. Europoje esame tarp lyderių pagal įmonių aprėptį plačiajuosčiu internetu. Deja, kol kas menkai naudojamės galimybe paversti IRT sektorių imliu žinojimui ir kuriančiu labai aukštas pridėtines vertes, kaip pirmaujančiose valstybėse. Su retomis išimtimis IRT įmonės įstrigo ties maždaug 50 tūkst. eurų vieno darbuotojo kuriama pridėtine verte per metus (palyginimui, vidutiniškai Lietuvoje šis rodiklis jau siekia 35 tūkst. eurų). Priežastis yra paprasta – esant apgailėtinai mokslo finansavimo politikai, informatikos, ryšių ir kompiuterių mokslo dėstytojai ir studentai turi mažai galimybių kurti žinojimą, vykdydami mokslinius projektus, ir žinojimo pernaša iš universitetų į įmones yra nepakankama.

Uoliai vykdydama net prieštaringiausias iš Briuselio sklindančias direktyvas ir rekomendacijas, Lietuva pati niekaip nesugeba susiorientuoti į Europos vidurkį pagal mokslui skiriamas lėšas – 2 proc. bendrojo vidaus produkto, nekalbant apie siekius šį rodiklį Europoje didinti iki 3 proc. MTP išlaidos viešajame sektoriuje išlieka menkos (0,57 proc. BVP), o valstybės biudžeto asignavimų dalis jose tesudaro vos apie pusę.

Kaip sukurti Lietuvoje žinojimu grįstą ekonomiką? Jokie partijų susitarimai, regis, jau nebepadės. Žinom, matėm, skaitėm, plėšėm į skutus ir supratom, ko jie verti. Populizmo metastazių graužiamoje ir neuždirbtų lėšų neatsakingu įsisavinimu ištvirkintoje valstybėje pasiekti proto pergalę yra išties nelengvas uždavinys.

Pradėti reikėtų nuo žinojimo puoselėjimo ir gausinimo. Visų pirma, tam būtinos reikšmingos investicijos į universitetines mokslinių tyrimų ir plėtros (MTP) programas, pokyčiai mokslinių projektų finansavimo bei valdymo srityje ir masinis studentų įtraukimas į projektų vykdymą. Antra, būtina išplėsti universitetinių studijų koncepciją, orientuojant jas į žinojimui būtinų kompetencijų bei elgsenų formavimą. Pagrindiniu įrankiu šioje srityje turėtų tapti lig šiol neįgyvendintos valstybės sutartys su universitetais, kurios finansiškai skatintų studijų kokybę ir žinojimo kūrimą. Trečia, būtina plačiau atverti universitetų duris gabiam jaunimui, pajėgiam perimti žinojimą –ištraukti iš socialinės atskirties ten žūvančius talentus, sudaryti sąlygas gauti gerą mokyklinį išsilavinimą visiems vaikams, atsisakant švietimo surogatų, tokių kaip jungtinės klasės ir medėjančios mokyklos. Be to, svarbu pasinaudoti kitų valstybių patirtimi, pritraukiant potencialius talentus iš užsienio.

Tačiau turime suvokti, kad universitetai yra skirti tik išteklių vertimui į žinojimą. Gausinti išteklius, žinojimą verčiant į ekonominę naudą, yra verslo priedermė. Pokyčius versle, vedančius į žinojimo ekonomikos sukūrimą, realizuoti yra ko gero sunkiau, nei priversti politikus investuoti viešas lėšas į mokslą ir studijas. Esminė kliūtis tokiems pokyčiams yra daugybės verslininkų prisitaikymas santykinai pelningai verstis, apsieinant be žinojimo bei MTP. Šitą problemą atskleidžia Europos inovacijų švieslentė, kurioje matomas Lietuvos pirmavimas Europos Sąjungoje pagal taip vadinimas „ne-MTPines“ (angl. non-R&D) investicijas į inovacijas versle (2 proc. nuo visos apyvartos) ir katastrofinis atsilikimas pagal santykį tarp „MTPinių“ išlaidų versle ir „ne-MTPinių“ investicijų. Su šio santykio verte (0,16) mes 10 (!) kartų atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio, o visame žemyne lenkiam tik Šiaurės Makedoniją.

Ne-MTPinės investicijos paprastai reiškia investicijas į įrangą ir stakles, t. y. daugių daugiausiai – į vidutinės pridėtinės vertės kūrimą. Pirmavimu pagal ne-MTPines investicijas didžiuojasi net kai kurie politinių sprendimų priėmėjai, nesuvokdami, kad tokių investicijų lemiamas ekonomikos augimas yra trumpalaikis, o jų skatinimas be deramo dėmesio žinojimu grįstai ekonomikai pasmerkia Lietuvą amžinam atsilikimui nuo išsivysčiusių šalių.

Tokia situacija, kuomet neturinti ilgalaikės perspektyvos sistema (šiuo atveju – Lietuvos ekonomika) sudaro sėkmingo funkcionavimo iliuziją dėl to, kad kažkam joje yra gerai, yra labai grėsminga. Vos vienas kitas mūsų politikas geba įvardyti šią situaciją kaip spąstus – vietą, kuria lengva susivilioti ir iš kurios sunku išeiti. Vieno recepto, kaip iš tokių žemos ir vidutinės vertės spąstų ištrukti į žinojimo ekonomikos platybes, nėra.

Viena aišku, kad žinojimo ekonomikos plėtrai reikalinga labai rimta strategija su dar rimtesniu įgyvendinimo planu. Iš daugybės idėjų ir finansinių iniciatyvų visų pirma reikia atsirinkti didžiausią įtaką verslo persiorientavimui į aukštesnės pridėtinės vertės kūrimą turinčius svertus, orientuotis tik į pirminius sėkmės rodiklius, kurie tiesiogiai atspindi aukštos pridėtinės vertės ir žinojimui imlių produktų bei paslaugų kūrimą. Tam reikalinga ambicija, akademinio, verslo ir politinio elito sutelktumas, politinė valia bei lyderystė, drąsus sudėtingų klausimų kėlimas ir gebėjimas įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Žinojimu grįsta ekonomika Lietuvoje išlieka vizija, kurios įgyvendinimui neskiriame pakankamai dėmesio. O vizijos be įgyvendinimo, anot Benjamino Franklino (Benjamin Franklin), besipuikuojančio ant vieno iš geidžiamiausių banknotų, tėra haliucinacijos.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(12 žmonių įvertino)
3.1667

Top naujienos

Prie konteinerio palikto kūdikio artimieji nebegali tylėti: nei močiutei, nei tėvui neleidžiama susigrąžinti vaiko

Pusė metų kančios ir nežinomybės – taip dabar gyvena vilnietė, kuri yra pasiruošusi pereiti...

Paradoksas viename Lietuvos miestų: nedarbas beveik kaip 2008-aisiais, bet norinčių dirbti nėra (83)

Paradoksas Panevėžyje: po karantino čia nedarbas šoktelėjo aukščiausiai tarp didžiųjų...

Patikslino detales dėl naujų koronaviruso atvejų: vienas užsikrėtusių keliavo traukiniu, dalyvavo diplomų teikimo šventėje taip pat užsikrėtė „Maximos“ darbuotojas, fiksuotas šeiminis protrūkis (101)

Per praėjusią parą Lietuvoje patvirtinti penki nauji koronaviruso atvejai, bendras susirgimų...

Donatas Katkus rėžė kandžiai: karantinas nesibaigė, jūs pamatysite (108)

„Reikia skiepytis ir nevalgykit virusų, – laidoje „ Jūs rimtai? “ juokavo dirigentas,...

Jasikevičiaus pristatymas – išskirtinis: vyks „Camp Nou“ stadione (34)

Šarūnas Jasikevičius pirmadienį bus oficialiai pristatytas naujuoju „Barcelona“ krepšinio...

Paaiškino, kur tiksliai kreiptis įkandus erkei: nežinia kodėl moteriai buvo pasiūlyti trigubai brangesni tyrimai (33)

Noriu pasiteirauti, kokia tiksli tvarka įkandus erkei, kaip elgtis? Nes iš pirmo poliklinikos...

Valdžia nepatenkintų lietuvių nuotaikos: sovietmečio nebesiilgi ir Putinu netiki (1829)

Lietuviai skeptiškai vertina demokratijos veikimą šalyje, dalis vis dar ilgisi tvirtos rankos ir...

Naujausia sinoptikų prognozė: atkeliauja vėsus oras (27)

Ši savaitė bus vėsi, lietaus tikimybė bus nedidelė, prognozuoja sinoptikai.

Šimtai mokslininkų įspėja, kad koronavirusas plinta oru (227)

Šimtai mokslininkų teigia – yra įrodymų, kad žmonės gali užsikrėsti naujo koronaviruso oru...

Buratino kepurė ir paltas išaugimui – ką vilkėjo vaikai sovietiniais laikais (4)

Buvusioje Sovietų Sąjungoje vaikai nesikrimsdavo dėl drabužių, panašiai mąstė ir jų tėvai....

|Maža didelių žinių kaina