Televizorių ekranuose tuo klausimu pasisakė net valstybės vadovu paskelbtas Vytautas Landsbergis ir „urbi et orbi“ paskelbė Seimo pedofilijos skandalo „elementus“, esą visi konservatoriai yra „padorūs žmonės“, o ne informacijos „tekintojai“. Na, dar pridūrė porą LGBT bendruomenę žeidžiančių detalių.
Bet mes grįžkime į Seimą, kuriame po iškilmingo Kovo 11-tosios posėdžio vėl bus ieškoma, kam nuimti skalpą ir ką išlydėti iš Seimo pavymui K. Bartoševičiui? Ir apskritai, ar tokia misija įmanoma?
Prisiminkime, sausio 20 d. Seimo pirmininkę aplanko Generalinė prokurorė, norėdama paklausti Seimo vadovės, ar nebus sušaukta neeilinė Seimo sesija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 64 str. 2 d. skelbia, kad neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijos numatytais atvejais – Respublikos Prezidentas. Tuo metu Seime nebuvo jokių indikacijų, kad Seimo nariai ketintų inicijuoti neeilinę sesiją. Suprantama, kad tokį atsakymą ir gavo generalinė prokurorė iš Seimo pirmininkės.
Taigi šis vizitas buvo trumpas ir visiškai bereikšmis. Generalinei prokurorei turėtų būti pamoka, kad tokių susitikimų metu, kai sprendžiamas Seimo nario patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas, paklausimai, prašymai turi būti įforminami raštu.
Dar daugiau, tikėtis, kad politikai saugos ir nesidalys gauta informacija, būtų tiesiog naivu. Todėl laikas, pasirinktas vizitui, buvo nelabai tinkamas, nes K. Bartoševičius tuo metu buvo Čilėje ir jo veiksmų, gavus informaciją, tiksliai prognozuoti nebuvo galima. Be to, iš Čilės jis skrido tiesiai į Indiją ir laikas galėjo tapti jo sąjungininku. Klausimas, ar netapo? Perspėjant bendrininkus, naikinat įkalčius ar grasinant prieš jį liudijusiems vaikams ir jų šeimoms?
Generalinės prokurorės raštas dėl neeilinės sesijos inicijavimo Seimo pirmininkę pasiekė sausio 23 d. (pirmadienį), neįvardijant Seimo nario pavardės. Norėčiau pažiūrėti, kaip sektųsi rinkti Seimo narių parašus dėl sutikimo anoniminį kolegą patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Tačiau viso šito neprireikė, nes K. Bartoševičius jau sausio 20 d. 20 val. parašė pareiškimą Vyriausiajai rinkimų komisijai, kad atsisako Seimo nario mandato, ir ši sausio 24 d. Seimo nario K. Bartoševičiaus įgaliojimus pripažino nutrūkusius.
Reikšmingas klausimas, kas paskatino K. Bartoševičių, būnant Čilėje ir jau suplanavus kelionę į Indiją, staiga atsisakyti Seimo nario mandato? Mažai kas abejoja, kad K. Bartoševičius gavo ne tik informaciją, kokiu klausimu generalinė prokurorė apsilankė Seime, bet ir nurodymą nedelsiant rašyti pareiškimą Vyriausiajai rinkimų komisijai. Tas nurodymas neabejotinai atėjo iš asmens, turinčio valdingus įgaliojimus.
Dabar niekas neprisimena, kaip K. Bartoševičius atsirado Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų sąraše ir tapo Seimo nariu. Tačiau atidžiau pažvelgus į nuotraukas, kurios pastarosiomis savaitėmis sukasi ekrane, K. Bartoševičius visada buvo ne tik pirmo partijos dešimtuko narių apsuptyje, bet ir šalia Ingridos Šimonytės. Būtent jis kviečiamas į fotosesijas su svarbiausiais partijos žmonėmis ir patikėti, kad niekas nepaklausė, „kas šis žmogus“, tiesiog neįmanoma.
Sakoma, rafinuočiausias melas – kai sakoma pusė tiesos. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė dažnai su žurnalistais bendravo lyg sugauta, pripažinusi, kad skambino K. Bartoševičiui, atsisakė įvardyti priežastį, žinučių, pokalbio turinį. Panašu, kad Radvilė, atsargiai rinkdama žodžius, bando netapti atpirkimo ožiu šioje istorijoje.
Ar sunku nustatyti asmenis, skambinusius K. Bartoševičiui į Čilę? Visai nesunku. Seimo narys naudojasi Seimo telefonu, kompiuteriu, turbūt turėjo ir asmeninį privačiai komunikacijai – tai prietaisai, iš kurių reikiamą informaciją galima išgauti. Manau, tyrėjai ir prokurorai mažiausiai suinteresuoti aiškintis, kuris Seimo narys meluoja, kaip suveikė informacijos perdavimo grandinėlė, nes jų baudžiamąja tvarka atsakomybėn už tai nepatrauksi.
Baudžiamojo kodekso 247 str. už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą be leidimo numato atsakomybę tik specialiems subjektams. Ne kiekvienas asmuo, atskleidęs ikiteisminio tyrimo duomenis, atsakys pagal šį straipsnį, o tik tie baudžiamojo proceso dalyviai, kurie nurodyti baudžiamojo proceso kodekso 177 str. 2 d. Tai yra, proceso dalyviai ar kiti asmenys, matę atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, ir prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno įspėti dėl draudimo juos skelbti be prokuroro leidimo.
Tokiais atvejais asmuo pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 247 str. Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tokio rašto iš generalinės prokurorės, atėjusios į Seimą, tikrai negavo.
Taigi, jeigu informaciją atskleidė politikai ar kiti asmenys, jiems gali kilti moralinė, etinė, drausminė, bet ne baudžiamoji atsakomybė.
Teisėsaugos institucijų pareigūnai, atskleidę ikiteisminio tyrimo duomenIs, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams.
Suprantu, kad visuomenės noras žinoti, kas talkino K. Bartoševičiui, verčia įtarinėti Seimo narius, kanceliarijos darbuotojus ir kitus asmenis. Daugelis pastebėjo Seimo Pirmininkės ir generalinės prokurorės pasakojimo neatitikimų. Tai ar buvo pasakyta, kad įtariamas asmuo yra ne iš liberalų partijos? Kodėl Seimo Pirmininkė, generalinei prokurorei pasakiusi, kad neeilinės sesijos neplanuoja, tą dieną įvykusiame susitikime su premjere aptarė neeilinės sesijos klausimą? Kodėl Gabrielius Landsbergis apskritai vengia kalbėti šia tema ir akivaizdžiai pyksta, kai jam žurnalistai apie tai užduoda klausimų? Visas šis nenatūralus elgesys reikalauja paaiškinimo, o ne pykčio proveržių. Romėnai turėjo posakį „Jupiteri, tu pyksti, vadinasi, esi neteisus.“
Bet šiose tyrimo duomenų atskleidimo gaudynėse iš akiračio dingo pats K. Bartoševičius. Kai aš paklausiau vieno žurnalisto, kodėl pedofilija įtariamo K. Bartoševičiaus niekas neklausinėja, negaudo prie namų durų, man atsakė, kad jis esą jau privatus asmuo ir jo negalima traumuoti. Sakyčiau, savotiškas požiūris.
Juk vos prieš kelias dienas buvęs Seimo narys, šiandien – įtariamasis, paliktas ramybėje, nors turi visus atsakymus į taip rūpimus klausimus. Ką tik prašęs Lietuvos žmonių balsų, pasitikėjimo, už jų pinigus keliavęs aplink pasaulį, staiga K. Bartoševičius atsitvėrė nuo jų tylos siena. Ar taip gali būti? Ar Tautos atstovas, nuotoliniu būdu pasitraukęs iš Seimo, neprivalo pasiaiškinti jį išrinkusiems žmonėms?
Tūlas pilietis man gali paprieštarauti, betgi K. Bartoševičius – jau ne politikas. Bet klausimas: ar kartu su mandatu atsisakoma garbės, atsakomybės, sąžinės, pagarbos žmonėms? O gal į šiuos klausimus už K. Bartoševičių nori atsakyti žmogus, atvedęs jį į Seimą?
Norisi tikėti, kad atsakymus į šiuos ir kitus klausimus sužinosime ne nuosprendžio paskelbimo metu.