Nesėkmės priežasčių – nemažai. Pradedant pernelyg sudėtingai suformuluotu klausimu ir gana pasyvia bei blankia informavimo kampanija, ir baigiant patį referendumą užgožusių kasdieninių politinių problemų šurmuliu. Panagrinėkime šias klaidas, galbūt ateityje bus lengviau jų nepadaryti.

1. Referendumo reklama

Referendumo dėl pilietybės išsaugojimo organizatoriai nepadarė beveik nieko, kad būtų sukurtas idėjiškai pagaulus „labai kūrybingai patrauklių priemonių paketas“, apie kurį buvo kalbama jau prieš kelerius metus ir kuris būtų atskleidęs galimybės – neprarasti Lietuvos pilietybės įgijus kitą pilietybę – privalumus tiek visai valstybei, tiek jos piliečiams.

2. Referendumo paskelbimo laikas

Pats referendumas buvo paskelbtas tik kovo mėnesį. Visuomenės informavimas prasidėjo balandžio pradžioje. Tai – per trumpas laikas sėkmingos kampanijos įgyvendinimui. Diskusijų, aiškinamojo darbo stoka atsiliepė referendumo rezultatams. Pati Konstitucijos 12 straipsnio naujoji formuluotė buvo be galo sudėtinga ir sunkiai įkandama balsuojantiesiems. Referendumo organizavimą trukdė ir laiku neatsiųsti rinkimų dokumentai, nespėję rinkėjų pasiekti laiškai bei panašios techninės klaidos, sumažinusios balsavusiųjų skaičių.

3. Neatsakyti esminiai klausimai

Susidaro įspūdis, kad šis referendumas tapo pavyzdžiu, kaip nereikia jo organizuoti. Ta skuba buvo visiškai nesuprantama. Net ir pilietiškai aktyviems žmonėms kilo daugybė klausimų, kurie realiai buvo visiškai nesusiję su pačia referendumo esme – t. y. „ar pritariate Lietuvos pilietybės neatiminėjimui“. Žmonės ir viešai, ir vieni kitų klausinėjo – kur dvigubą pilietybę gavę lietuviai mokės mokesčius, kur gydysis, kokioje armijoje tarnaus, ar jie galės būti renkami į Seimą ir t. t.

Neabejotinai reikėjo kur kas daugiau laiko skirti platesniam išaiškinimui, ko siekia šis referendumas. Tai buvo matyti iš viešojoje erdvėje pasirodančių skirtingų vertinimų ir prognozių: piliečiai šiuo klausimu tarsi pasidalijo į dvi dalis. Pastangų juos suvienyti nebuvo pastebėta.

O kas toliau?

Aiški balsavusiųjų referendume persvara rodo, kad prie pilietybės reikalų politikams vienaip ar kitaip teks grįžti.

Referendume dvigubą pilietybę palaikė 927 410 rinkėjų (71,78 proc. nuo dalyvavusių), tačiau tam, kad Konstitucija būtų pakeista, pataisą privalėjo palaikyti ne mažiau kaip 1 236 203 rinkėjai. Taigi šįkart tauta tik patvirtino, kad dvigubos pilietybės idėjos išrinkimas iniciatyvoje „Idėjos Lietuvai“ buvo nesuklastota ir tvirta, bet ne absoliutų visuomenės palaikymą turinti idėja. Galime konstatuoti, kad turime tvirtą pagrindą ir įgaliojimą ta linkme judėti ir toliau.

Migracijos departamento duomenimis, Lietuva kiekvienais metais praranda apie 700 savo piliečių, nes šie priėmė kitos šalies pilietybę ir turėjo atsisakyti lietuviško paso.

Tad galvojant apie panašaus referendumo pakartojimą reikėtų sutelkti daugiau intelektinio kapitalo, kas nors turėtų imtis lyderystės ir profesionaliai moderuoti diskusiją visuomenėje.

Todėl bent jau man akivaizdu, kad dabar turėtų prie bendro stalo naujai sėsti išrinktas prezidentas/-ė, Vyriausybė, Seimas, užsienio lietuvių atstovai ir ieškoti būdų, kaip išspręsti pilietybės klausimą. „Pilietybės išsaugojimo“ referendumas yra viena esminių idėjų globalios Lietuvos ateičiai.

Lietuva yra tvirtai Vakarų linkme žengianti valstybė, išlaikiusi savo identitetą ir tapatybę. Toliau savo valstybę kuriame remdamiesi ES valstybių pavyzdžiu, siekdami išlaikyti savo piliečius, net jei jie gyvena užsienyje. Taškas nepadėtas – politikai gavo svarbią šio balsavimo pamoką, ištaisyti klaidas, atlikti naujus namų darbus ir... sėkmingai užbaigti pradėtą svarbų darbą.