Atidžiai perskaičiau Vidmanto Valiušaičio straipsnį „Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?“. Pasigedau jau a. a. garsaus, žinomo ir Lietuvoje, litvako, Izraelio istorijos profesoriaus Barry Rubino pozicijos.
Arkadijus Vinokuras
© Asmeninis archyvas

Štai ji: „Noriu pabrėžti, kad įvykius reikia egzaminuoti kuo objektyviau, siekti sąžiningai pateikti įrodymus, patvirtinti juos ir sekti paskui faktus.“ Profesoriaus B. Rubino giminės buvo nužudyti Lietuvoje. Delfi.lt pateikė interviu su prof. Barry Rubinu, kuriame jis be užuolankų teigė, kad tapę komunistais žydai virto ir žydų visuomenės išdavikais, ir kad juokinga bijoti kalbėti apie komunizmo nusikaltimus bei ginčytis, kas kentėjo labiau.

Deja, V. Valiušaičio straipsnyje nei sąžiningumo, nei objektyvumo nėra nei kvapo. Jo panegirika K. Škirpai labiau panaši į beatodairišką išpuolį prieš net ir menkiausią K. Škirpos kritiką. Autorius tikriausiai mano, kad jo „triuškinantys“ argumentai galutinai sudoros kritikus, tame tarpe dramaturgą M. Ivaškevičių: „Neatsitiktinai šitų choristų taikiniai – mirusieji. Juos pulti – saugu. Šantažo aukos – tyli. Visuomenės dauguma detalių nežino. Mokyklos vadovėliai, skirtingai negu apie M. Ivaškevičių, apie juos nerašo. Galima kalbėti bet ką. Ir jokia atsakomybė už tai negresia.“ Ar teisingai supratau, kad V. Valiušaitis norėtų uždrausti jau mirusio K. Škirpos asmens vertinimą? Sekant tokia logika, reikėtų drausti visų mirusių vertinimus. Pavyzdžiui, Egipto faraono Ramzeso II veiksmus, o ką jau kalbėti apie išdavikus Petrą Cvirką bei Kostą Kubilinską. Abu pastarieji buvo kaip ir neblogi literatai. Ar tai turėtų kažkaip sušvelninti ar net pateisinti jų išdavystes?

Šiuo atveju naikinantis kritikų puolimas nėra gera idėja. Mat ant akinamai balto K. Škirpos munduro, kurį taip uoliai skalbia V. Valiušaitis, juoduoja didelė dėmė. Ji nėra išsigalvota, sukonstruota NKVD ar nepatvirtinta neginčijamais faktais. Savo teiginius grindžiu pripažintų Lietuvos istorikų pasisakymais. Kaip antai garbės daktaras, prof. Saulius Sužiedėlis, humanitarinių mokslų hab. daktaras Alvydas Nikžentaitis, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius Andrius Kulikauskas. Remiuosi taip pat ir garsiu Lietuvos tarpukario diplomatu Eduardu Turausku (1896–1966, ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys). Man nekyla jokių abejonių, kad visi minėti Lietuvai atsidavę savo srities profesionalai geba atskirti NKVD-istų išmislus nuo nepadirbtų istorinių faktų.

Taip, be abejonės, K. Škirpa yra nusipelnęs Lietuvai. Tačiau V. Valiušaičio akla šio asmens gynimo pozicija nuvilia. Ar reikėtų priminti, kad pusiau tiesa yra tolygu melui, o tokia taktika daro meškos paslaugą sąžiningam istorijos įvykių vertinimui? Taip istorijos mokslas tampa modifikuotu politiniu įrankiu vienos ar kitos politinės grupės rankose. Tiesa, moraliniai principai ir, galiausiai, pats blogis reliatyvizuojami. Antai, V. Valiušaitis sąmoningai nutyli tamsiąją K. Škirpos pusę. Straipsnyje nėra nei žodžio apie garsųjį K. Škirpos vadovaujamo LAF-o laišką būsimiems sukilėliams Lietuvoje ir jo kūrimo aplinkybes. Anot K. Škirpos, „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. [...] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“ Siūloma varyti žydus iš Lietuvos (etninis valymas), taip verčiant Lietuvos bendrapiliečius žydus atpirkimo ožiais, neva kaltais už A. Smetonos vyriausybės Lietuvos išdavimą, už J. Paleckio ir Co „Stalino saulę“.

Yra žinoma, kad kuriant „Atsišaukimą į lietuvių tautą“ buvo dirbta bent prie dvidešimt teksto projektų, pilnų neapykantos žydams. K. Škirpa neretai atsiklausdavo autoritetingų, svarbias pozicijas užimančių Lietuvos diplomatų nuomonių. 1941 m. gegužės 10 d. Lietuvos pasiuntinys Italijoje Stasys Lozoraitis palaimino atsišaukimą šiais žodžiais: „Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 mln. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius.“ (LCVA f.668, a.1, v.734, l.199) 1941 m. gegužės 12 d. (A. Kulikauskas. „K. Škirpa nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis“.)

Po karo K. Škirpa, atvykęs į JAV, bandė klastoti savo paties dokumentus, pavyzdžiui, jo ir LAF-o pasirašytą atsišaukimą, tačiau diplomato Eduardo Turausko dokumentuose, kurie yra saugojami Standfordo universitete, JAV, yra išlikę originalai. Taigi, tie „žudyti žydus nesiūlantys“, o „tik“ varyti žydus lauk skatinantys atsišaukimai atrišo rankas bendrapiliečių žydų skerdynėms.

Tad ko siekia V. Valiušaitis, aklai gindamas morališkai susitepusį didvyrį, kvietusį varyti lauk dalį Lietuvos piliečių? Švelniai tariant, susitepusį. Juk K. Škirpa puikiai suvokė, kas laukia Lietuvos žydų. (Etninį valymą Tarptautinis Baudžiamasis Teismas traktuoja kaip nusikaltimą žmoniškumui.) Negaliu atsakyti už V. Valiušaitį. Tik žinau, kad istorikui, publicistui, žurnalistui galioja vienodi profesinės etikos reikalavimai, kuriuos keliuose sakiniuose šio komentaro pradžioje tiksliai suformulavo prof. Barry Rubinas. Noriu neretoriškai paklausti V. Valiušaičio: nuo kada istorinė tiesa tapo preke siekiant apginti neapginamą? Jeigu jis gultų kryžiumi už Adolfą Ramanauską-Vanagą, tai atsigulčiau šalia, nes nėra jokių įrodymų, dviprasmybių nukankinto partizano, tikro herojaus atžvilgiu. Jis niekaip nedalyvavo bendrapiliečių žydų ar lietuvių naikinime. Tai reiškia, kad visuomet yra pasirinkimas. K. Škirpa, kaip ir Jonas Noreika (generolas Vėtra) dokumentuotai sąmoningai pasirinko aktyviai stoti okupanto pusėn: vienas neapykantą skatinančiais raštais, kitas buvo tiesiogiai atsakingas už Žagarės getą, už nužudytų arba dar gyvų žydų turto plėšimą.

Prieš kelias dienas Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Studentų mokslinė draugija pakvietė mane dalyvauti renginyje/diskusijoje tema „Lietuvos viešoji erdvė: saugumo ar perdėto grėsmių pojūčio išdava?“. Kalbėdamas šia tema atkreipiau dėmesį į visuomenės atsparumą demagogijai, dezinformacijai, manipuliavimui. Teigiau, kad visuomenės silpnumą apibūdina jos pasidavimas manipuliacijoms, sąmokslo teorijoms, pusiau tiesoms, istorijos iškraipymui, nutylėjimui. Ir dėl to nėra kaltas vien tik priešas už vartų. Kai kurie istorikai vengia pripažinti istorinius faktus dėl kažkokių ideologinių priežasčių, tad, turint tokių draugų, priešų nereikia. Šis pastebėjimas yra skirtas radikalesniems dešiniųjų intelektualams, kurie, akivaizdu, painioja nacionalizmą su patriotizmu. Nacionalizmo šalininkai pasiruošę ginti net ir susimovusius didvyrius, vengdami pripažinti jų klaidas ar net nusikaltimus. Taip skaldoma, silpninama visuomenė.

Ne šiaip sau rašiau komentarą „LSDP ir dešiniųjų (ne)teisė į patriotizmą“. Patriotizmas niekada neturi būti aklas, todėl, sutikite, nemalonu matyti istorikus isteriškai bandančius išskalbti niekaip neišskalbiamus susimovusių didvyrių mundurus.

Patriotizmas turi vienyti tautą, kurioje be lietuvių gyvuoja dar keliolika etninių grupių, pasiruošusių ginti demokratinę Lietuvą su aiškiomis moralinėmis, humanistinės vertybėmis ir teisinėmis normomis. Kurioje gatvės ar mokyklų pavadinimai skiriami vienareikšmiškai nesusitepusioms asmenybėms ir kurioje netoleruojamas kvietimas nutylėti jau įrodytą, bet nepageidaujamą tiesą.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kas iš tiesų vyko už KTU gimnazijos durų: tėvai nusprendė nebetylėti (159)

Kauno technologijos universiteto ( KTU ) gimnaziją supurtęs skandalas, kai esą nusirašinėjusius...

Didesnės algos, pensijos: kodėl nuo estų atsiliekame vis stipriau (211)

Jei Estija iš Baltijos šalių išsiskiria didžiausiu vidutiniu atlyginimu, „į rankas“...

Populiarumą prarandantį Liberalų sąjūdį aplenkė Puteikio vadovaujama partija pirmauja konservatoriai (61)

Parlamentaro Naglio Puteikio vadovaujama Lietuvos centro partija reitinguose pirmą kartą aplenkė...

Putinas ketvirtajai kadencijai ruošiasi imituodamas pasirengimą karui (113)

Vladimiras Putinas ketvirtą kartą kandidatuoja į Rusijos prezidentus. Jo politinė programa iki...

Gydytojai manė, kad šios mergaitės išgelbėti neįmanoma: lemiamą žodį tarė motina (4)

Mergaitė, kuriai vos gimus prireikė skubios, Jungtinėje Karalystėje niekada iki šiol neatliktos...

Manevrai automobiliu kelte baigėsi šiurpia nelaime (4)

Praėjusį šeštadienį Turkijoje, Stambulo uosto rajono Sirkeci prieplaukoje, įvyko šiurpus...

Švariausiame pasaulio mieste draudžiama kramtyti gumą, o drambliai vaikšto šalia turistų

Inovacijomis garsėjantis Singapūras – nepaprastai tankiai apgyvendintas miestas , tačiau dėl...

Interjero dizaineriai parodė, kaip į 25 kv. m. sutalpino viską, ko reikia būstui

Kiek kvadratinių metrų ploto užtenka patogiai ir kokybiškai gyventi? Dizaineriai Dalia ir Nauris...

Chabarovske gyvenantis pensininkas sovietinį butą pavertė XVIII a. pilies menėmis

Chabarovske (Rusija) gyvenantis pensininkas Borisas Dunajevskis pavertė Chruščiovo laikų butą...

Paprastas būdas, kaip sutvarkyti lėtai veikiantį telefoną

Išmanieji telefonai tobulėja itin sparčiai, todėl dažnai atrodo, jog nė vienerių metų...