Politinio identiteto stoka. Baimė teigti save socialdemokratais. Būti palygintais su komunistais, mat kritikai sąmoningai tapatina komunizmą su socialdemokratine pasaulėžiūra. Žinia, socializmas Rytų Europoje ir Baltijos valstybėse šiais laikas diskredituotas. Matę siaubingas bolševikinių, maoistinių ir kitų komunistinių diktatūrų pasekmes žmonijai, socializmas nurašomas tam pačiam armagedonui.
Yra ir dar viena problema: demokratijos kokybė. Kalbu apie vis labiau plintantį nepasitikėjimą atstovaujamąja demokratija, kurį sukelia politinių partijų degradavimas ir problemos su vis mažėjančiu dalyvavimu rinkimuose. Prie pasitikėjimo partijomis menkinimo prisidėjo visos be išimties Lietuvos partijos. LVŽS jokia išimtis, jau nuo pirmos dienos korupcijos, švogerizmo, nesiskaitymo su žmonėmis skandalai niekaip nesibaigia. Vien tik ko vertas ir nepamirštamas premjero S. Skvernelio šūkis „Alternatyva policinei valstybei yra tik kriminalinė valstybė!“
Šiandien beatodairiškai remdamas machinacijomis su svetima žeme įtariamą Žemės ūkio ministrą B. Markauską ir jo šeimą, premjeras, regis, jau toje kriminalinėje valstybėje ir gyvena, arba – sąmoningai ją kuria. Naujausias puolimo prieš demokratiją pavyzdys – Seimas ruošiasi paskelbti minties policiją kitaip manantiems istorikams, o Širvintų merė Ž. Pinskuvienė drąsiai skelbia turinti teisę trinti lauk neįtinkamus darbuotojus iš oficialių savivaldybės nuotraukų. Už mokesčių mokėtojų pinigus. „Aš juk merė, galiu daryti ką noriu“, čiauškia „centro kairioji – socialdemokratė“. Todėl leidimas vienadieniams judėjimams dalyvauti savivaldybių rinkimuose, jiems apsimetant demokratais, kelia rimtą grėsmę pačiai demokratijai Lietuvoje. Viena po kitos atsiranda valstybės valstybėje. Taip kuriamas demokratijos pakaitalas, demokratija kaip butaforija.
Taip pat ir liberalusis individualizmo teigimas, nekontroliuojama rinkos ekonomika neatitinka pasaulio demografijos realijų. Jau šiandien žmonijos skaičius siekia 7,6 milijardus. Klimato kaita, vandens stoka, nesprendžiamos socialinės ir gyvenimo kokybės problemos reikalauja neeilinio solidarumo visuomenėse ir tarp valstybių. Jau vien todėl būtina daugiau solidarių kolektyvinių problemos sprendimų tuo pat ir jokiais būdais nepažeidžiant individo laisvių ir teisių, sveiko avantiūrizmo versle, moksle, mene, noro eksperimentuoti su savimi ir savo aplinka. Esu įsitikinęs, kad socialdemokratija ir yra tas įrankis, leidžiantis siekti balanso tarp dviejų politinių filosofijų.
Bet norint naudotis tuo įrankiu, socialdemokratijai nereikia bijoti permąstyti save vengiant nesveikų emocijų, nostalgiškai prisirišant prie to, kas jau seniai nebeveikia. Nebeveikia ekonominiai penkmečio planai, nebeveikia protekcionizmas, nebeveikia politinis partinis elitizmas. Jis jau seniai išsigimęs į savanaudiškumą, į švogerizmą, kas matosi plika akimi. Lietuva, deja, nėra išimtis.
Šiuo metu Europoje vyksta idėjinė kova, kur fronto linijoje – socialdemokratija prieš autoritarizmą ir savanaudiškumą. Kova, kurioje dažnai pagrįstai kritikuojami Briuselio biurokratai, piktinamasi dėl Europos Parlamento per mažos įtakos EK, bet kartu su Briuseliu siekiama nušluoti ir solidarios bei vieningos Europos idėją. Jeigu tai pavyktų, tai būtų tas pat, kas šauti sau į koją, jeigu ne į galvą. Deja, socialdemokratija įstrigo praradusi savo politinį identitetą, taip palikdama vietos apsimetėliams. Lietuvoje tuo pasinaudojo LDDP, o šiandien jos (be)idėjinis tęsinys. Demokratijos principų kontekste būtina atkreipti dėmesį, kad pastarojo šerdį sudaro autoritarizmui ir švogerizmui simpatijas rodę ir rodantys veikėjai, tereikia pasižiūrėti į tų veikėjų buvusią ir esamą veiklą, paskui kurią velkasi švogerizmo ir nepagarbos demokratiniams principams šleifas.
Taigi, socialdemokratijai būtina atsipeikėti atmetus viską, kas menkina pasitikėjimą politine jėga, sugebėjusia nemarksistiškai sukurti gerovės valstybes. Bet jeigu pareikšiu, kad socialdemokratija turi aiškiai deklaruoti paramą bendros demokratinės ir socialiai solidarios Europos idėjai, tuojau pasigirs šauksmai, neva socdemai yra marksistai, komunistai, planinės ekonomikos gynėjai. Tiesa, tie patys šauksmai tema „neparduosime žemeeeelės švedui“ bei kritika Briuseliui ir atvedė LVŽS į valdžią. Beje, R. Karbauskis jau pareiškė, kad jo partija ir koalicija nėra jokia centro kairioji. Negi bent kartą patvirtino banalią tiesą? Taip pat J. Bernatonis prisipažįsta, kad į jų politinės partijos parodiją perbėgėlių iš LSDP nesulaukia.
Problema su socialdemokratija konkrečiai Lietuvoje yra ta, kad ją per 27 metus diskreditavo apsimetę socialdemokratais veikėjai. Ir ne tik: kartu su konservatorių ir liberalų skandalais diskredituota visa politinė sistema ir taip jau politiškai neišprususio rinkėjo akyse. Todėl vietiniai politologai visai teisingai pažymi, kad Lietuvoje kova vyko ir vyksta ne tarp ideologijų, bet tarp partijų vadovų, kiek jie sugeba ir sugebės atkreipti į save dėmesį ginant ne ideologijas, bet grupinius, buitinius interesus. Todėl šioje vietoje kaip tik svarbi aktyvi komanda iš žinomų ir tuo pat nesusimovusių žmonių. Antraip nebus lengva atgaivinti pasitikėjimą bet kokiai partija.
Sugrįžtant prie demokratijos kokybės ir teiginio apie neišprususį rinkėją kaip grėsmę demokratijai. Ši tema ypač svarbi socialdemokratams. Kada rinkėjas yra neišprusęs? Ar kada renkasi ne tą partiją, ar kai nusivylęs partijomis renkasi bet ką, kaip infantilų protestą prieš politinį elitą? Dar priedo visai pamiršdamas, kad bet kas atėjęs į valdžią automatiškai tuo elitu ir tampa. Socialdemokratai, siekdami atgauti pasitikėjimą savo ideologijai ir norėdami išlikti politinėje arenoje, turi suvokti nepasitikėjimo ideologijomis ir pačia demokratija priežastis. Visų pirma reikėtų surasti būdą, kaip išspręsti pasitikėjimo demokratija trūkumo problemą.
Kokią pamoką turėtų išmokti socialdemokratai? Be abejonės būtina sugrįžti prie savo ideologinių ištakų atsižvelgiant į šios dienos, o ne praeities realijas globalios rinkos ir socialinių iššūkių kontekste. Laikas nustoti bijoti teigti solidarumo, socialinės atsakomybės idėjas įgyvendinant jas per savo atstovus savivaldybėse jau šiandien.
Ir – apie milijonas lietuvių persikėlė į Europos Sąjungą. Tai reiškia, kad būtina teigti ir solidarios, vieningos Europos ir vienos rinkos idėją. Taip pat nereikia pamiršti, kad socialdemokratų frakcija turi tapti gyvybinga socialdemokratine opozicija Seime. Kalbos, neva socdemai Seime kooperuoja su konservatoriais, yra tuščias garsas, nes su konservatoriais neretai bendradarbiauja „centro kairieji“ LVŽS rėmėjai. Buvimas opozicijoje leidžia partijai išsigryninti, suvokti politinio kompromiso, pragmatizmo ribas, kurias peržengus partija praranda identitetą. Kitaip tariant, nereikia bijoti teigti save tuo, kuo esi – socialdemokratu. Antraip socialdemokratijai kaip politinei jėgai Lietuvoje – galas.
Padarius atitinkamas išvadas, ir patiems socialdemokratams, ir visuomenei taps aiškiau, kur link ir ar apskritai vis dar juda socialdemokratija.