Atsakymas būtų – jokiais būdais. Psichologinis visuomenės atsparumas krizės atvejais yra nepaprastai svarbi totalinės gynybos dalis. Tai žino švedų socialdemokratinė vyriausybė, tik ką paskyrusi 500 milijonų kronų (50 milijonų eurų) civilinės gynybos sritims, tai žino izraeliečiai. Abejose šalyse yra ir galimybė pasirinkti alternatyvią nekovinę tarnybą karinėse pajėgose. Regis, nei LVŽS vyriausybė, nei konservatoriai bei šiaip ura patriotai, šito nesupranta. Šie žmonės yra patys psichologinio neraštingumo aukos. Mat psichologija Lietuvoje vis dar baisios pamotės vietoje, o tūlas lietuvis vietoje psichologo pagalbos pasirinks virvę.
Mintis remti pinigais tik viską, kas apčiuopiama totalinės gynybos kontekste, yra didžiulė klaida. Tai supranta Krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis, pasirašęs su žiniasklaida susitarimą dėl kibernetinio saugumo. Tad, ministre, gal sekantis logiškas žingsnis būtų panašią sutartį pasirašyti su psichologais, kurių Lietuvos mokyklose nepaprastai trūksta?
Profesorius, psichiatras Dainius Pūras galėtų patarti: „Daugiausiai įšalo nuo totalitarinio sovietizmo liko valdiškų įstaigų infrastruktūroje ir veikimo kultūroje. Kai kuriose gyvybiškai svarbiose srityse, tokiose kaip socialinė medicina, psichikos sveikatos apsauga, vaikų globa, neįgaliųjų integracija, pagalba rizikos grupių šeimoms ir vaikams, taip užsižaista su permainų imitacija, pridengiant atsilaikiusią ydingą sistemą, kad apie proveržį artėjant prie geriausių pasaulio praktikų jau net rimtai nebekalbama. O juk tai lemiamos sritys, įveikiant socialinę atskirtį, kaip dabar po truputį pradedama suvokti. Ir nieko nėra pavojingesnio valstybei ir visuomenei, kaip atsisakyti svajonės ir jos nebesiekti.“
Nesant rimtų investicijų į psichologinį visuomenės atsparumą, tikra šio žodžio prasme pasekmės yra tragiškos. Pavyzdžiui, anot vieno mano kolegos, kuris dvejus metus gynė Ukrainą batalione „Donbasas“, negavę jokios paramos, Ukrainoje vien pernai nusižudė apie 500 karių, dalyvavusių kovose Rytų Ukrainoje.
Ne vienoje mokykloje Ukrainoje smurtauja ne tik mokiniai vienas prieš kitą, bet ir mokytojai prieš mokinius. Agresija išplitusi tiek, kad vaikas kenčia ne tik karo pasekmes, bet ir smurtą šeimoje, kai tėvai nesugeba kontroliuoti karo pasekmių šeimai. Ar yra koks nors skirtumas tarp ukrainiečių ir lietuvių šeimų, kai kas šeštas (1,4 tūkst., arba 16,7 proc.) nukentėjęs nuo dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų – vaikas iki 18 metų amžiaus, 90,3 proc. jų nukentėjo nuo tėvų ar įtėvių? Kai vien tik 2017 metais Informatikos ir ryšių departamento duomenimis Lietuvos policija sulaukė 48 000 pagalbos prašymų gelbėti moteris nuo smurtaujančių vyrų? Deja, nemanau.
Dabar apie klausimą, ar reikia iki 2030 metų skirti virš 400 milijonų eurų, tai yra dar pusę procento BVP kariuomenei, žinant, kad LSDP iniciatyva buvo sutarta ir jau šiais metais pasiekiame 2 procentus nuo BVP, o kitąmet sieks 2,06 proc. arba 873 milijonus eurų? Žinant, kad tokia turtinga ir jau susirūpinusi savo karinių pajėgų trūkumais Švedija skiria tik 1,04 procentus arba 4,5 milijardus eurų, jau nekalbant apie Vokietijos atsisakymą siekti dviejų procentų ir taip toliau?
Tai, kad LSDP rimtai bei atsakingai rūpindamasi ne tik kariniais Lietuvos pajėgumais, bet ir visuomenės socialiniu, psichologiniu atsparumu kaip neatsėjama totalios gynybos dalimi sulaukia kritikos lavinos, kaltinimų nepatriotizmu, rodo, kad valdančioji dauguma užsiima nedovanotinu politikavimu Lietuvos visuomenės saugumo sąskaita. Vienas iš tokių politikavimo pavyzdžių yra prezidentės, Seimo pirmininko ir kai kurių kitų partijų kritika LSDP už šią sveiko proto poziciją.
Dar viena rimta tema yra visuotinis karinis šaukimas. Bent šioje vietoje premjeras Saulius Skvernelis tą sveiko proto poziciją remia: „Šiuo metu mums reikia modernizuoti ginkluotąsias pajėgas. Kariuomenės vadas konstatuoja, kad mūsų kariuomenė buvo aprūpinama labdaros pagrindu – ką atliekamo duodavo kuri nors NATO valstybė. Mums reikia modernizuotis. O privalomas vaikinų šaukimas yra labai brangus – bent 120 mln. papildomų eurų.“
Premjeras teigia, kad kariuomenės modernizacija tęsis iki 2022 m., ir tik po to būtų galima galvoti, kaip perskirstyti biudžetą, kad būtų galima finansuoti visuotinį šaukimą. Anot jo, iki tol bus stiprinami šalies civilinės gynybos elementai ir organizacijos, tokios kaip Šaulių sąjunga. Kas tie civilinės gynybos elementai, premjeras nepaaiškino. Tikėsimės, kad bus pasielgta švediškai: vietoje tų 0,5 procentų ekstra kariuomenei bus investuojama į „elementus“, tai yra taip pat į psichologinį visuomenės atsparumą karo negandoms. Vėlgi, tas karas jau senai vyksta dalies lietuvių šeimose ir tam reikia skirti lėšų iš tos pačios kišenės.
Laikas priimantiems rimtus sprendimus dėl investicijų į Lietuvos gynybą suvokti, kad ne ginklas ir ne kariuomenė atskirai nuo visuomenės gina valstybę. Kol ši akivaizdi tiesa nebus įsisąmoninta, tol ir toliau bus bukai, neatsakingai spekuliuojama šalies gynybos tema, kalant sau trumpalaikius politinius taškus. Gynybos klausimai neturi atitekti populistams ir ura patriotams į rankas. Tai ir yra tai, ką teigia Lietuvos socialdemokratų partija, argi sunku suprasti?