Tai būtų paminklas Lietuvos sąžinei. „Jų vardai turėtų būti aukso raidėmis iškalti ir nepriklausomoje Lietuvoje. Turėtų iškilti paminklas lietuvių Tautos Teisuoliams, tiems, kurie didžiausios tamsybės laikais nešė beginklėse nudegintose rankose sąžinės, doros, artimo meilės žiburį“, 2004 metais rašė garsus Lietuvos rašytojas, pats išgelbėtas lietuvių šeimos – a. a. Icchokas Meras.
Jam antrina ir žinomas Lietuvos kultūrologas, teatrologas, kurį patį iš Vilniaus geto išgelbėjo miestiečiai, kaimiečiai, žemaičiai, aštuoniasdešimt septintuosius metus einantis prof. habil. dr. Markas Petuchauskas: „Apie rizikavusius savo ir vaikų gyvybėmis, kad išgelbėtų tai, kas šioje žemėje svarbiausia - žmogų... Sakoma: išgelbėjęs žmogų, išgelbėjo pasaulį. Tai neapykantai pasipriešino šimtai žinomų ir nežinomų pasiryžėlių didvyrių. Tad tokia ta žmonių geidžiama santarvė. Ne toks silpnas ir teisuolių pasaulis, sugebėjęs iškelti tą santarvę ant žmonijos sąžinės svarstyklių.
Deja, toks jausmas, kad tos Lietuvos sąžinės gėdijamasi.
Išties keistas eilinio ir neeilinio lietuvio (valdžioje) požiūris į lietuvius gelbėjusius savo bendrapiliečius žydus II PK metu Lietuvoje. Net 28 -rius metus gyvename laisvoje demokratinėje valstybėje, todėl pagerbimas žmonių, rizikavusių savo ir savo šeimų gyvybėmis gelbėjant kitokį, tokio pagerbimo reikalauja elementarus padorumas. Žinant, kad Lietuvoje buvo sunaikinti veik 195 000 žydų lietuvių nacių kolaborantų rankomis, tai paminklas gelbėtojams jau senai turėjo stovėti kad ir Lukiškių aikštėje. Bet ne. Visas dėmėsis nukreipiamas į „žydų problemą“, lyg išgyvenęs žydas būtų kažkokia problema valstybei ir lietuviui.
Patikslinsiu mintį. Turėjau nesenai pokalbį su tikrai ne antisemitu, sureagavusiu į konfliktą tarp Lietuvos žydų bendruomenės ir Vilniaus žydų bendruomenės. Tas žmogus, patenkintai trindamas rankas, ironiškai rašo: „Kare atidarytas naujas frontas, smagu...“. Mano subjektyviai suprasta potekstė – žmogus antisemitiškai stereotipiškai mano, kad žydai turi tik vieną nuomonę. Pastebėjau ponui: „ Ar turiu aiškinti, kad Izraelyje yra kiek nori partijų?“. Atsakymą išgirdau tikrai ne antisemitinį: „Žinant, kad konfliktas yra piniginio, o ne idėjinio pobūdžio, analogija su Izraeliu nėra visiškai tiksli.“. Atsakiau: „Žinant, kad visų Lietuvos politinių partijų konfliktas yra ne idėjinio, o piniginio pobūdžio, paties analogijos su pasaulio finansus valdančiais žydais kvepia antisemitizmu.“. Ponas, vis dar nesuprasdamas, ką turiu omenyje klausia, ar jau nebegalima kritikuoti žydų: „Viskas, kas ne pozityviai sakoma apie žydus yra antisemitizmas? Ponas Dušanskis dirbęs NKVD yra antisemitizmas? Rozenbergų pora patekusi į elektros kėdę- antisemitizmas? Na ne visi žydai yra Einšteinai, Sutinai, Gary, Eizenšteinai.“. Atsakiau jam taip: „Galite kiek norite kritikuoti žydus, lietuvius ir marsiečius su sąlyga, kad neprirašysite žydams išskirtinių gebėjimų pyktis dėl pinigų ar tuos pinigus daryti, ar, kažkodėl, reikalauti iš jų kažkokių aukštesnių moralinių standartų. Nes tai ir yra antisemitizmas.“.
Ir šioje vietoje nejučia man toptelėjo, kad ne pirmą kartą susiduriu su „visus žydus“ piktybiškai arba net ir pagrįstai kokį žydišką individą kritikuojančiųjų reikalavimą žydams laikytis aukštesnių moralės standartų nei mirtingam lietuviui. Pavyzdžiui, tokiam LVŽS Ūkio ministrui B. Markauskui aukštesni standartai nenoromis pritaikyti, pasitraukė tik per prievartą. Pagalvojau, kaip būtų sureaguota, jeigu Ūkio ministro vardas būtų koks nors Emanuelis Zingeris arba Arkadijus Vinokuras. Ir vėl subjektyviai įsivaizduoju vieningą lietuvių frontą prieš tuos žydus, kurie pažeidė, nuvylė visus manančius, kad žydai yra aukštesnė moralinė rasė.
Palaukite, o kodėl aukštesnė moralinė rasė? Ar kad jie patyrė Holokausto apokalipsę? Ir ši mintis nėra mano išgalvota, nes ne kartą esu girdėjęs panašių teiginių. Esą tiek nukentėję žmonės turėtų įsigyti per genus aukštesnės moralės standartus. Kitaip tariant, nukentėjusiam keliamas reikalavimas būti šventesniam už Romos popiežių. Absurdas? Ne, nes neretai Lietuvoje ir ne tik, aukos kaltinamos dėl įvykdytų prieš juos išpuolių ar tai būtų smurtas prieš moteris ir vaikus šeimoje, ar seksualinis priekabiavimas ir panašiai. Lyg auka a priori yra morališkai ydingesnė nei nusikaltėlis, mat ji, visai atvirkščiai, turėtų būti morališkesnė už nusikaltėlį!
O dabar su šiuo pastebėjimu „auka turėtų būti morališkesnė už nusikaltėlį“ grįžtu prie esminės šio komentaro temos „Kodėl lietuviai gėdijasi žydų gelbėtojų?“. Nesant paminklo žydų gelbėtojams arba, jeigu jau toks yra, ta jį ketinama nugrūsti lyg kokią Onai Šimaitei skirtą marmurinę atminimo lentą į niekam nežinomą Vilniaus senamiesčio užkampį, bandau surasti tokios nepagarbos Lietuvos sąžinei priežastį. Juk pripažintų Pasaulio Teisuoliais Lietuvoje yra 891 gelbėtojas. (2017). LGGRTC sąraše yra dar apie 3000 lietuvių gelbėjusius žydus. Susipažinimui: „Lenkiant galvas gelbėtojams“ (XXI amžius, 2016).
Tad logiškas klausimas besigėdijančiam, matyt, kyla toks: jeigu auka nėra morališkesnė už nusikaltėlį, tai kuriam galui gelbėti auką? Taip mąstant, akivaizdu, kad bendrapiliečio žydo gelbėtojas traktuojamas eiliniu bepročiu arba amoralios aukos bendrininku. Juk lengviau kaltinti auką, nei savo gimines ar kaimynus dalyvavusius žydų žudynėse. Gal, sakau, šioje iš principo antisemitinėje priežastyje ir glūdi dalies Lietuvos visuomenės bei politinio elito pasąmoninis gėdos jausmas dėl žydus gelbėjusiųjų lietuvių?
Yra dar viena, mano nuomone, tos pačios priežasties absurdiška dalis: galimas daiktas, kad paminklas gelbėtojams būtų suvokiamas lyg nuolatinis Dievo pirštas duriantis į tuometinės lietuvių visuomenės dokumentuotą abejingumą kito nelaimei. Kam apie tai kalbėti ir būti pastoviai primintam? Juk visiškai taip pat buvusi komunistinė visokių sričių nomenklatūra nuosekliai tyli apie savo kolaboravimą su okupantu, bet vis paverkia dėl komunistinių simbolių nusipelniusiems komunistams šalinimo iš viešųjų erdvių. Jeigu klystu, tai paminklas žydų gelbėtojams – Lietuvos sąžinei - net aukštesnis už Eifelio bokštą ar Gedimino pilį būtų senai jau stovėjęs kurioje nors garbingiausioje Vilniaus viešoje erdvėje.
Tai tiek apie priežastis, kodėl dalis lietuvių gėdijasi žydų gelbėtojų.