aA
Istorija formuoja šiandienos ir ateities kartų kolektyvinę patirtį bei kolektyvinį mentalitetą. Bėgimas nuo nemalonių istorijos faktų, suvokiamų gėdingais, siekis juos atmesti arba pateisinti, veda į psichologinį, kultūrinį bei politinį akligatvį. Šiandien lietuvius kankina keturios istorinės gėdos. Tai prieškario Lietuvos degradavusios A. Smetonos vyriausybės bejėgiškumas, pirmoji sovietų okupacija, Holokaustas, antroji sovietų okupacija.
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
© DELFI / Andrius Ufartas

Pirma lietuvių istorinė gėda. Antano Smetonos valdymas, 1939–1940 metų periodas. Lietuvos valstybės krachas prasidėjo 1926 metais tautininkams įvykdžius perversmą. Pilietinė visuomenė kartu su demokratija, kuriai būdinga politinė opozicija Seime, buvo palaidoti tik gimus.

Galima kiek nori gilintis į kiekvieno to meto politinio veikėjo neigiamas ir teigiamas puses, jo politinių sprendimų prielaidas, žvelgti į to meto pasaulio geopolitinius procesus. Galima ir vardan pasiteisinimo bei bet kokios kvailystės arba nusikaltimo tautai ir žmoniškumui pateisinimo naudoti argumentą „mes negalime spręsti apie to meto įvykius iš mūsų laikų žinojimo bokšto“. Tačiau be kovos Klaipėdos perdavimas naciams 1939 metų kovo 23 dieną, tais pačiais metais sutikimas įsileisti į Lietuvą 20 000 sovietų karių ir galiausiai be jokio pasipriešinimo sovietams 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną atiduoti Lietuvą – šie įvykiai šiandienos Lietuvos visuomenėje vienareikšmiškai traktuojami gėdingais. Net ir tuometinė visuomenė suvokė nepasipriešinimą sovietams kaip gėdingą bei prezidento A. Smetonos pabėgimą vertino neigiamai. (Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas, išgautas jėga, nėra teisėtas, yra niekinis, nekeičia agresijos, Lietuvos okupacijos fakto.)

Bet gera dalis lietuvių visuose visuomenės sluoksniuose, neigdami šias patirtas istorines gėdas, šiandien reikalauja pagerbti A. Smetoną paminklu. Deja, tokių pagarbos ženklų, kaip antai atminimo lentos ir paminklai išdavikams, sovietų ir nacių kolaborantams, žydų žudikams net ir planai paminklui Vilniuje diktatoriui, Lietuvoje nestinga. Ar nėra Lietuvoje neabejotinų didvyrių ir didmoterių, kuriems rodoma pagrįsta ir tikra pagarba atpirktų pasityčiojimą iš pagarbos? Įdomu, kaip bus aiškinama mokiniams, kodėl paminklu rodoma pagarba žmogui, išdavusiam ir demokratiją, ir Lietuvą?

Antra lietuvių istorinė gėda. Pirmoji sovietų okupacija 1940 metų birželio mėn. 15 diena–1941 birželio 22 diena. Pabėgus A. Smetonai, sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos sieną. Nei Lietuvos vyriausybė, nei karininkija nemėgino ginti valstybės. Paskutinis Lietuvos premjeras A. Merkys nurodė Lietuvos kariuomenės vadams pasitikti sovietinę armiją, tarėsi su jos vadovybe dėl dalinių dislokavimo Lietuvos teritorijoje. Generolas Stasys Raštikis tapo atsakingu už Lietuvos kariuomenės integraciją į sovietų kariuomenę. Sovietams buvo išduoti du svarbūs Lietuvos pareigūnai: vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Valstybės saugumo departamento vadovas Augustinas Povilaitis. Abu jie vėliau Maskvoje sušaudomi.

Aptariamų istorinių gėdų ir jų atmetimo arba pateisinimo kontekste nestebina Konstitucinio Teismo pirmininko D. Žalimo šio įvykio traktuotė. Anot jo, Lietuvos pareigūnų perdavimas sovietams kelia daug didesnę gėdą nei atidavimas sovietams valstybės be jokio pasipriešinimo (sic!). Juk ši konkreti tragiška detalė tėra viso to meto politinio elito degradavimo išdava.

Reikšdamas A. Merkio vyriausybės valią, Lietuvos krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas div. generolas Vincas Vitkauskas įsakyme nr. 56 kelia Lietuvos kariuomenei reikalavimą: „Reikalauju iš visų karių ramybės, tvarkos, darbo ir gražaus santykiavimo su SSSR kariais“. Kitas įsakymas nr. 107, kurį birželio 15 d. paskelbė div. generolas V. Vitkauskas ir kariuomenės štabo viršininkas generolas Stasys Pundzevičius, įsako visų armijos divizijų vadams ir šauliams „priimti draugiškiausią TSRS armiją“. Laikinai einantis Lietuvos prezidento pareigas premjeras A. Merkys savo birželio 16 d. kalboje dar kartą pabrėžė, kad naujieji Raudonosios armijos daliniai „atėjo kaip draugiška sąjungininkų armija, tik siekdama didesnio pačios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos saugumo“.

Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys rekomendavo vyriausybei sudaryti įspūdį, kad TSRS reikalavimai nėra ultimatumas, o tik saugumo pageidavimai. Vyriausybės pareiškimai, esą TSRS kariuomenė įvesta į Lietuvą jos saugumo sumetimais, klaidino tautą ir pasaulio visuomenę, padėjo sudaryti okupacijos teisėtumo regimybę. Pagaliau A. Merkio paskirtas Lietuvos prezidentu Justas Paleckis kartu su savo bendrais išbilda į Maskvą tikslu nuolankiai patvirtinti „draugiškų tautų sąjungą“.

Prasidėjo trėmimai į Sibirą, turto konfiskavimas, žemės dalijimas jos neturintiems. Ir tuojau nori – nenori iškyla nemalonus faktas: anot Holokausto Lietuvoje eksperto, vokiečių istoriko Christoph Dickmanno, sovietų vyriausybei paskelbus apie žemės dalijimą, su prašymu gauti žemės kreipėsi apie 200 000 lietuvių. Jie puikiai žinojo, kad žemė svetima, kad ji priklausė jų labiau pasiturinčiam kaimynui. (Ch. Dickmann ir R. Vanagaitė: „Kaip tai atsitiko“. 2020, Vilnius). Nereikia stebėtis, iš kur atsirado tiek norinčių gvieštis ir nužudytų žydų turtą.

Trečia lietuvių istorinė gėda – Holokaustas. Tai metas, kai Dekalogas nustojo egzistuoti. Tačiau gėda niekur nedingo, visgi lietuviai yra krikščionys. Bet savų lietuvių politikų išdavystė buvo tiek gėdinga, kad to meto Lietuvos politikai, nesvarbu, antisemitai ar ne, dėjo visas pastangas nukreipti susikaupusi žmonių pyktį prieš lietuvių bendrapiliečius žydus. Kartu su didelį politinį svorį Lietuvoje turėjusiu Kaziu Škirpa – Lietuvos aktyvistų fronto vadu, buvo paskelbtas kreipimasis atšaukti žydams dar kunigaikščio Vytauto Didžiojo suteiktas svetingumo teises ir reikalaujama varyti juos lauk visus iki vieno. ( „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“.1941 kovo 24 d. Berlynas). Prie antisemitinės LAF programos teksto dirbo garsūs Lietuvos intelektualai ir diplomatai, kaip antai A. Maceina, diplomatas Stasys Lozoraitis. Pastarasis rašė: „1941 m. gegužės 10 d. „Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 milij. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius.“ (LCVA f.668, a.1, v.734, l.199)

Štai Lietuvių aktyvistų fronto, propagandos komisijos pirmininko Bronio Railos rašinys „Už ką kovoja aktyvistai?“ (1941 m. pavasaris) vienareikšmiškai nurodo, kas kaltas dėl Lietuvos okupacijos. Tai – žydai: „Okupantai per savo žydbernius primetė lietuvių tautai komunistinę arba vadinamąją tarybinę santvarką“.

Taip buvo pagamintas ir iki šios mielos dienos vyraujantis bei eskaluojamas mitas apie neva žydų kaltę išduodant Lietuvą, kai tuo tarpu tikra ir kraupi lietuvių politinio elito išdavystė, Lietuvos vyriausybės, jos generolų nurodymai „su gėlėmis sutikti“ sovietus ir jų armiją patogiai nugulė užmarštyje. Kažkas juk turi atpirkti gėdą, kai pats neturi jokios pilietinės ir politinės valios tai padaryti. LAF kvietimas varyti žydus iš Lietuvos prasidėjo ir baigėsi veik visišku Lietuvos žydų sunaikinimu.

Negana piktybinio mito apie žydų išdavystę, buvo sukurptas dar vienas mitas „Birželio sukilimas“. Tai tas, kurio metu prasidėjo masinės žydų žudynės Lietuvoje. Ne vien komunistų išdavikų, bet moterų, vaikų, vyrų, senelių, nieko bendro neturėjusių su komunistais.

Kodėl išskiriu žodį „sukilimas“ kabutėmis? Šioje vietoje laikas susitarti dėl sukilimo apibrėžimo. Sukilimas – tai tautos pasipriešinimas okupacijai, kai okupacija yra faktas. Istorinėje Lietuvoje vyko penki sukilimai: 1794 metais Tado Kosčiuškos sukilimas prieš Rusijos imperiją ir Prūsiją, 1861 ir 1863 metų sukilimai prieš Rusijos imperiją, 1944–1953 pokario partizanų sukilimas prieš sovietų okupaciją ir 1990 metų taikus Sąjūdžio organizuotas sukilimas, atkūręs Lietuvos nepriklausomybę. O prieš ką „sukilo“ LAF organizuoti vyrai?

Nacių Vokietija 1941 metų birželio 22 dieną įsiveržia į Lietuvą, savaitės bėgyje sovietų armija palieka Lietuvą, sovietinių okupantų nebeliko. Tad „sukilimas“ iš tikrųjų buvo niekas kita, kaip elementari keršto akcija, į kurios mėsmalę pateko niekuo dėti žmonės. Jau rašiau, kad gėdos atmetimas turi tendenciją gaminti apgailėtinus mitus, puolama garbinti netikrus didvyrius. Juk vardan meilės Lietuvai galima pateisinti bet kokį nusikaltimą? Lietuvoje galima.

1941 metų Lietuvos laikinosios vyriausybės garbinimas iš tos pačios srities. Nors kaip tik šios vyriausybės paskirta administracija Lietuvoje aktyviai prisidėjo prie Lietuvos ūkininkų ir verslininkų plėšimo nacių okupantų naudai. Pykčio nesukėlė nei sudeginti lietuvių kaimai, nei darbo jėgos gaudynės darbams Vokietijoje. Jau nekalbant apie faktą, kad be lietuvių administracijos pastangų tiesiog nebūtų buvę įmanoma surašyti, suskaičiuoti, suimti, apiplėšti, paruošti nužudymui apie 140 000 Lietuvos žydų tik per kelis mėnesius.

Galiausiai buvo sudoroti dar 50 000 žydų. Lietuvos laikinosios vyriausybės įsakymu buvo organizuotas Tautos apsaugos batalionas, į kurį įsiliejo gera dalis „sukilėlių“. TDA dalyvavo žydų žudynėse Kaune ir visoje Lietuvoje. „Dokumentai rodo, kad laikinai ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Ambrazevičius, taip pat Zenonas Ivinskis, Juozas Girnius ir Jonas Virbickas suredagavo pirmą laikraščio „Į Laisvę“ numerį, kuriame K. P. (Kapitono Pyragiaus?) vedamajame straipsnyje skatinama pasigailėti lietuvių parsidavėlių, tuo tarpu žydai (vaikai, moterys, senoliai) tapatinami su bolševizmu – tai esąs vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas.

Vadovai vėliau gynėsi, kad jie šios programos niekad nematė. Tačiau Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbėjas Leonas Prapuolenis savo kalboje generalkomisarui von Rentelnui rugpjūčio 6 d. ją ištisai citavo, įskaitant ir svetingumo atšaukimą žydams. Jo kalbą pasirašė Kauno LAF vadovybė: div. gen. St. Pundzevičius, Gen. štabo plk. Iz. Kraunaitis, Gen. štabo plk. M. Mačiokas, dr. inž. Ad. Damušis, plk. J. Jankauskas, dr. inž. plk. J. Vėbra, K. Bauba, P. Žukauskas ir J. Valiulis. „Išlaisvintas Panevėžietis“ visą kalbą paskelbė Holokausto įkarštyje. („K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?“. A. Kulikauskas, delfi.lt. 2017). Kaip elgtis su šia gėda? Atmetam. Ir taip diskredituojam tikrus didvyrius ir tikrus sukilėlius.

Ketvirta istorinė lietuvių gėda. Sovietinis 1944–1990 periodas. Kur dingo sovietinė istoriografija? Tema visiška tabu. Kas gi nori prisiminti įsivyravusi sovietinio liokajaus mentalitetą persmelkusi visą tautą? Tai yra, tave ir mane. Pamenat, dėl šlapiankos, tai yra dėl kaimyno turto, geresnio darbo, buto, vietos sovietinės visuomenės biurokratų, švietimo, meno elitukuose, dėl leidimo apsipirkti spec. parduotuvėse bei atgulti spec. ligoninėse, - visos tos primityvios privilegijos skatino išduoti savo artimą NKVD ir vėliau KGB. Tokių, anot istoriko Arūno Bubnio, buvo apie 150 000. Manoma, kad iki 300 000 stukačių. Jų buvo kiekvienoje įstaigoje.

Švogerizmas, kolchozinė korupcija pagimdė buką, primityvų, nuolat kitų kaina besisukantį veikėją, kuriam teisingumas, moralumas – nesuprantamos sampratos. Mes su šiuo tipažu kankinamės jau trisdešimt metų. Mūsų seimai, savivaldybės tiesiog švyti tokiais veikėjais. Ar neprimena 1939 metų degradavusios Lietuvos vyriausybės politikų? Pagrįstai savo pirmoje šių metų kalboje prezidentas Gitanas Nausėda pastebi: „Gėdinga, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno. Atseit, visi veiksmai, kurie nebaudžiami sodinimu už grotų, yra teisingi ir teisėti.“

Taikliai. Kol nepripažinsime ir neigiamai neįvertinsime savo istorines gėdas, tol psichologiniame kontekste teks tąsytis su jų pasekmėmis kiekvieną mielą dieną. Ši infantili vegetacinė būsena veikia mūsų kasdienius politinius, ekonominius bei kultūrinius sprendimus, stabdo nuo nekompleksuoto savęs ir gyvenimo supratimo. Nuo gyvenimo be baimės savo artimui, nuo pasitikėjimo savo politiniais atstovais ir nuo jų moralinės transformacijos. Tik tokia nauja politikų rūšis gali formuoti politinę kultūrą paremtą sąžiningumu, nesavanaudiškumu, pagarba demokratiniams principams. Kol liksime gėdos įkaitais, „visiškas dugnas“ taps visiška amoralumo bedugne.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(74 žmonės įvertino)
3.0541

Top naujienos

Po Karbauskio „valstiečių“ sprendimo jaučiasi kaip gavęs šlapiu skuduru per veidą (4)

Penktadienį, liepos 10 d., Vilniuje daugiau kaip tris valandas posėdžiavusi Lietuvos valstiečių...

Miško gėrybės – jau ant prekystalių: pirmosios kainos gali išgąsdinti

Sakoma, bijai vilko, neik į mišką. Tačiau šiais laikais labiau nei pilkiai gąsdina erkės. Tad...

VMI gyventojus ragina pasiimti 50 mln. Eur: kitaip pinigai nukeliaus į biudžetą (79)

Valstybinė mokesčių inspekcija ( VMI ) pirmadienį informavo, kad per pastaruosius penkerius metus...

Ant stalo – dar vieno draudimo atšaukimas nuo rugsėjo (54)

Vyriausybė trečiadienį svarstys Kultūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų siūlymą...

Koronavirusą pramanu vadinęs 30-metis vyras mirė pabuvojęs COVID platinimo vakarėlyje (204)

30-ies metų amžiaus pacientas mirė pabuvojęs vadinamajame COVID vakarėlyje. Jis manė, kad...

Gavęs sąskaitą vilnietis nustebo: už lemputės pakeitimą – beveik 40 eurų (37)

Santariškių gyventojas pasidalijo žinia, kad gegužę daugiabučio namo garaže būsto...

Šimtai tiki Londono lietuvio pramanais apie COVID-19: saugiausia vieta – po žeme (74)

Pastarosiomis dienomis sąmokslo teorijomis įtikėję asmenys dalinasi vienu įrašu, kurį...

Transliacija / Alfas vienas gamtoje. Uogienė grilyje su pomidorais ir klasikiniai patobulinti iešmeliai jūsų šeimai bei draugams

Kadangi pomidorai yra uoga, iš jų išeina labai puiki uogienė ! Nepatikėsite, kaip ją paprasta...

Temstant pakelkite akis į dangų: išvysite įspūdingus sidabriškuosius debesis ir kometą

Liepos naktimis šiaurinėje padangėje galima išvysti slaptingą, į šiaurės pašvaistę panašų...

Račkauskas prabilo apie nutrauktą tyrimą: tapo dar akivaizdžiau, kad jis buvo pradėtas rinkimams (1)

Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas sako, kad teisėsaugai pranešus apie...

|Maža didelių žinių kaina