aA
Panevėžio Juozo Miltinio teatro pjesės „Mūsiškiai pastatymo epopėja eilinį kartą patvirtino tiesą, kad bailiai ir padlaižūnai tarsi keliauja laiku – visose santvarkose jie išlieka tokie patys.
© DELFI / Andrius Ufartas

Šių savybių turėjimas paverčia tokį asmenį šlykščiausiu bet kokios valdžios įrankiu. Jokio skirtumo tarp nacių, komunistų ar demokratijos santvarkų. Visose bailys taps ura patriotu pasiruošusiu įvykdyti bet kokį valdžios arba minios įsakymą. Pavyzdžiui, siekti uždrausti kažkam neįtikusį spektaklį prieš tai jo net nepažiūrėjus.

Kas prisiims atsakomybę už persekiotą teatro meno vadovą Andrių Jevsejevą? Už lenkų dramaturgo Michalo Walszeko kritiką, neskaičius pjesės arba skaičius, bet nieko nesupratus? Kas atsiprašys be galo talentingų teatro jaunųjų aktorių nepriekaištingai atlikusių savo vaidmenis? Kas teatre prisiims atsakomybę už sutartyje su dramaturgu numatytą idiotišką reikalavimą, kad jo pjesė neturi turėti sąsajų su R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“?

Laukinės sovietinių politrukų dvasios lakioja teatro erdvėmis. Matyt, iš baimės gatvei, kažkokiems biurokratams, teatro laikinasis direktorius A. Venckus spektaklio kūrėjų premjeros proga net nepasveikino. Na, bailiai neturėtų tapti teatro direktoriais, nes teatras skirtas tik drąsiems. Nors pilietinės drąsos reikšti savo nuomonę reikia diktatūroje, bet demokratinės santvarkos kontekste – elementari norma.

Deja, Lietuvoje, kur nedursi pirštu, ten paliesi bailį. Ypač biurokratų sluoksniuose, savivaldybėse, valstybės institucijose. Panevėžio garbės pilietė Karolina Masiulytė-Paliulis per visus žiniasklaidos kanalus vis aikčiojo, neva ji taip bijo, taip bijo… Ko? Anot jos – provokacijos. Ar priminti lyg ir aktorei, gimusiai Prancūzijoje, kad provokacija yra teatro esmė? Neprovokuojantis teatras yra miręs.

Man sunku įsivaizduoti, kad K. Masiulytė-Paliulis kreiptųsi į prancūzų teatrą ir juo labiau į Prancūzijos parlamento narį reikalaudama uždrausti pjesę. Geriausiu atveju jai pasukiotų prie smilkinio. Blogiausiu – parodytų vidurinį pirštą. Beje, nuoširdžiai atsiprašau Panevėžio garbės pilietės už jos tėvo supainiojimą su bendrapavardžiu Smetonos laikų ministru ankstesniame mano straipsnyje. Mea culpa. Įdomu, ar atsiprašys pati veikėja be jokio rimto reikalo (išskyrus noro pasirodyti patriote) sukėlusi visą šurmulį? Geriausias atsiprašymas būtų pasižiūrėti „Mūsiškius“.

Tokį pat pasiūlymą – pažiūrėti spektaklį – turiu politikui ir istorikui Arvydui Anušauskui. Jis savo FB paskyroje sukritikavo ne spektaklį, kurio nematė, bet scenarijų. Rašė, kad perskaitęs nieko nesuprato. Klausimas politikui: ar turi įtakingas politikas teisę neigiamai veikti visuomenės nuomonę dar prieš pasirodant kūriniui? Pažiūrėjus spektaklį – taip, galima daryti išvadas. A. Anušauskas, istorikas, profesionalas, rašydamas mokslinį darbą, niekada taip nesielgtų. Tai yra neskelbtų savo nuomonės nesiremdamas faktais.

Šiuo atveju scenarijus nors ir svarbus, jo sceninė išraiška režisieriaus rankose gali prieštarauti dramaturgo intencijai. Sutikite, kad viena yra būti profesionaliu istoriku, kita – pažinti teatro virtuvę. Ir visiškai neatleistina daugmaž solidžios partijos įtakingam politikui pasiduoti demokratijos nekenčiančiųjų spaudimui.

Iš tos pačios partijos (TS-LKD) ir tos pačios „operos“: Vilniaus savivaldybės Tarybos narės Kamilės Šeraitės nuomonė. Savo FB paskyroje ji tėškia: „Dar viena „dovana“ Lietuvos kariuomenės dienos proga – spektaklio „Mūsiškiai“ premjera.“

Pasitelkdama neva R. Vanagaitės citatą apie Lietuvą kaip neįvykusią valstybę, ji demonizuoja visą kūrinį, kurio nematė. Panašūs atvejai primena sovietinius stukačius, pritvinkusius šventos patriotinės-komjaunuoliškos aistros. Jie bėginėdavo po teatrus ir meno parodas. Po tokių apsilankymų drąsius režisierius ar dramaturgus, menininkus varydavo lauk iš teatrų ir parodų. Prie Stalino menininkus tiesiog sušaudydavo.

Tuo pačiu nereaguojama į faktą, kad Lietuvoje valstybės ir savivaldybės institucijose tarpsta švogerizmas, korupcija, kainuojanti visiems milijonus, kad žmonės realiu laiku bijo savo vergvaldžių, atsiprašau – darbdavių privačiame ir viešajame sektoriuose. Tokie „mažmožiai“ ura patriotų nebaimina. Korumpuotieji, matyt, nėra Kremliaus tarnai ir nekelia grėsmės valstybei. Taip bailiai ir padlaižūnai kuria baimės atmosferą šalyje, kuria naudojasi paraštiniai politikieriai, nes apsimestinis patriotizmas yra paskutinė demagogų priebėga.

Vertinu spektaklį per socialinės misijos ir kultūros politikos prizmes. Pabendravęs su dramaturgu Michalu Walszeku įsitikinau, kad Holokausto tema jam gerai žinoma. Žydų naikinimo pasekmės Lietuvai ir Lenkijai panašios. Neapykanta žydams tam tikruose sluoksniuose panaši. Kaip ir nenoras pripažinti kruviną amoralią praeitį ir nesugebėjimą jos priimti.

Dramaturgas vienareikšmiškai kritikuoja valstybės siekį pasigviešti istorijos vertinimo politiką bei pateikti jaunimui nupudruotą praeitį, kurioje budeliai tampa aukomis arba didvyriais. Jis mato tragišką absurdą, nužmogėjimą, kai Kauno VII fortas tampa pramogų centru. Jo lankytojai – mokiniai, jaunavedžiai ir kiti – vaikšto, šoka, pramogauja ant nužudytų tūkstančių bendrapiliečių kaulų – tikrąja to žodžio prasme.

Bet juk ant kapinių niekam nestukteltų mintis šokti, dainuoti, sutikti Kalėdas. Tad kodėl taip elgiamasi šioje masinių žudynių vietoje? Atsakymas bjaurus: todėl, kad ten nužudyti žydai.

Brandus jauno režisieriaus Artūro Areimos požiūris ir gilus problemos suvokimas, įkūnytas spektaklyje, jau pats savaime yra vertybė, ne taip dažnai Lietuvoje pasitaikantis reiškinys. Spektaklis išsiskiria drąsa atspindint šiandienos aktualijas, kalbant temomis, kurios yra nepatogios ir galbūt pavojingos. Pagarba dramaturgui, režisieriui, meno vadovui, trupei.

Apie spektaklį „Mūsiškiai“ kalba kritiškai nusiteikę įtakingi politikai, svečias iš JAV ir du R. Vanagaitės asmeniškai nekenčiantys veikėjai. Oponentų nėra. Žurnalistinio objektyvumo nei kvapo. Nė vienas iš penkių spektaklio nematė, todėl visi beatodairiškai kritikuoja ne spektaklį, o R. Vanagaitę.
Arkadijus Vinokuras


Šiame kontekste jų bendras darbas atlieka rimtą socialinę misiją. „Mūsiškius“ kūrė jaunimas, atsisakantis tapti marionetėmis ura patriotų rankose. Sąžiningas požiūris į savo istoriją, nesitaikstymas su jos klastojimu, su rėksminga propaganda ir auklėjimu, kai ne tik sąmoningai nutylima tiesa, bet dar ir ciniškai daromas bizniukas ant aukų kaulų.

Pasitelkus jaunus, talentingus aktorius į žiūrovą kreipiamasi farso, humoro, tragedijos ir tragikomedijos kalba. Prieš akis skleidžiamos melo skraistės, išsisukinėjama, interpretuojama, atmetama, pateisinama. Taip elgiasi suaugę. Šis būdas yra sėkmingiausias siekiant paversti vaikus savo tėvų atvaizdu – bailiais ir padlaižiais.

Pavojinga, kai tokie suaugę užima aukštus valstybės postus, vadovauja svarbioms institucijoms. Susidaro įspūdis, kad visi lietuviai jiems pritaria. Ačiū Dievui, taip nėra. Dar nėra. Be jokios abejonės šis spektaklis turėtų būti rodomas visų Lietuvos mokyklų gimnazistams. Kol jo neuždraudė šiuolaikiniai politrukai.

Kultūros politikos kontekstas. Jeigu nebūtų R. Vanagaitės, ura patriotai susikurtų kitą priešą. Lrytas.tv laida „24/7“ šia linkme ir eina. Apie spektaklį „Mūsiškiai“ kalba kritiškai nusiteikę įtakingi politikai, svečias iš JAV ir du R. Vanagaitės asmeniškai nekenčiantys veikėjai. Oponentų nėra. Žurnalistinio objektyvumo nei kvapo. Nė vienas iš penkių spektaklio nematė, todėl visi beatodairiškai kritikuoja ne spektaklį, o R. Vanagaitę. (!) Bet juk dramą parašė garsus lenkų dramaturgas, pastatė talentingas lietuvių režisierius.

Ar tokia yra „naujoji“ Lietuvos kultūros politika – uždrausti neuždrausto kūrinio inscenizavimą? Šią politiką, regis, formuoja bailiai, prisitaikėliai, padlaižūnai. Pasiteisindami, kad Kremlius naudoja meną ir menininkus dezinformacijai. Šioje vietoje nemaloniai skamba Seimo nario Povilo Urbšio pasisakymai. Jis prilygino spektaklį Kremliaus dezinformacijai. Pone Seimo nary, moralus žmogus niekada nebūtų sugalvojęs, o morali valstybė neleistų Kauno VII forto paversti pramogų vieta.

Tokius nežmoniškus sprendimus remiantys Seimo nariai podraug su ura patriotais savo rankomis dovanoja Kremliui dovanas, kurios brangiai kainuoja Lietuvai. Po šių aptakių „paaiškinimų“ bet koks menininkas siekiantis kalbėti apie skaudžias Lietuvos visuomenei temas iš anksto bus priskiriamas Kremliaus ruporams. Ar jau galima tikėtis, kad bent sekančiame šimtmetyje kartu su nostalgija autoritarizmui iš Lietuvos pagaliau išnyks bailiai ir padlaižūnai?

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(28 žmonės įvertino)
3.8571

Top naujienos

Bendroje spaudos konferencijoje Zelenskis įvardijo sąlygas, kurioms niekada nepritars (18)

„Liko daug neišspręstų klausimų. Tai, kad mums iš viso pavyko atblokuoti šį dialogą, vertinu...

Tragiška lemtis ar žmonių abejingumas: vyras be gyvybės ženklų sostinėje autobusu važinėjo valandą (239)

Vilnietė jau antrą savaitę kasdien keliauja į Respublikinę Vilniaus universiteto ligoninę, čia...

Ar atgims Lietuvos rinktinėje Sabonio ir Marčiulionio duetas? laida „Krepšinio zona“ (32)

Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis – tai žaidėjai, be kurių Lietuvos krepšinio...

Lietuviai Vokietijos greitkelyje pateko į policijos akiratį – gavo baudą ne tik už greitį (275)

Vokietija garsėja savo greitkeliais, kuriuose greitis – neribojamas. Tačiau drauge šalis garsi ir...

Orų situacija Lietuvoje netrukus keisis: rytais teks saugotis pavojingo reiškinio (1)

Antradienio naktį Lietuvos padangėje debesų bus daug, tik retkarčiais pasirodys nedideli...

Siaubingą incidentą Kėdainiuose norėjo nuslėpti: sprogus fejerverkui kilo panika, apdegė žmonės (29)

Nešventinis incidentas per eglutės įžiebimo šventę Kėdainiuose. Šou atlikėjo rankose sprogus...

Sandra Vilimaitė

Ar nori likusį gyvenimą nedirbti?

Tokį klausimą užduoda finansinės sėkmės patarėjai, pinigų užkalbėtojai ir gerovės...

Šaltinis: Zelenskis su Putino pasiūlymu nesutiko Putinas apie derybų rezultatus: esu patenkintas (453)

Paryžiuje po trejų metų pertraukos įvyko Normandijos formato susitikimas ir prasidėjo pirmosios...

Vaikų pramogos vandens parke vos nesibaigė skaudžia tragedija: teismas nurodė atlyginti žalą (99)

„Sužinok, kodėl net bebaimiai maorių kariai čia spiegia iš baimės! Išlaikęs ekstremaliausią...