Nes šis, puolęs į komunistinę isteriją, lyg šiandien nebūtų 2019-ieji, bet gūdus stalinizmas, KGB stiliumi ir antisemitų džiugesiui suplakė visus Genocido centro kritikus ir oponentus į vieną „anti-geno-centro-pogrindinę organizaciją“. Tai daro gėdą pačiai institucijai. Išgerkite raminamųjų ir prisiminkite, kad Genocido centras nėra privati kraštutinių nacionalistų būstinė, bet demokratinės valstybės institucija. Jai Seimas nurodė ne politikuoti, bet siekti tiesos.
Straipsnius reikia mokėti skaityti. Mano straipsnio pradžioje išdėsčiau Ieškovo ir Genocido centro teisminio ginčo esmę cituodamas Ieškovo pateiktus kaltinimus bei Genocido centro atsakymus. Tai Ieškovas kalbėjo apie J. Ambrazevičių-Brazaitį. Jis pateikė savo argumentus, kuriuos aš sąžiningai atpasakojau. Citavau Ieškovo pasisakymus bei išdėsčiau kitus jo reikalavimus atpasakojimo kontekste. Todėl siūlau polemizuoti dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio su Ieškovu, o ne su manimi.
O kokia gi teisminio ginčo esmė? Atsiradus naujiems nepadirbtiems dokumentams (galimai rodantiems J. Noreikos ir K. Škirpos dalyvavimą genocido nusikaltimuose), Ieškovas reikalauja, kad Genocido centras peržiūrėtų jiems suteiktą didvyrių statusą. Genocido centras kategoriškai atsisako atsižvelgti į naujus dokumentus atmesdamas juos kaip niekinius. Tačiau dėl to dokumentai, kad juos kur, niekur dingti nesiruošia.
Antroje straipsnio dalyje pateikiu savo nuomonę apie J. Noreiką ir K. Škirpą. Čia ir prasideda dalykai, rodantys Genocido centro nenorą imtis šios temos. Atsiranda ir prieštaravimas patiems sau: viena vertus Genocido centro istorikai teigia, kad istorinės temos turi būti gvildenamos viešoje erdvėje, o ne teismo salėje (tačiau Genocido centras tuojau pat, anot šaltinių, naudoja telefoninę teisę neleisti kritikams pravesti diskusijų toje viešoje erdvėje).
Kita vertus, kalbant apie J. Noreikos ir K. Škirpos bylas, Genocido centras jau teigia, kad „Teismas spręs šią temą“. Tai reiškia, kad ši institucija vengia prisiimti atsakomybę už nenorą gilintis į pateiktus dokumentus. Nes, peržiūrėjus naujus dokumentus, galimai tektų panaikinti didvyrių statusą ir baigti su šių asmenų herojizavimu. Mat dokumentai rodo tų dviejų veikėjų kolaboravimą su naciais nukreiptą prieš bendrapiliečius žydus. K. Škirpa paskelbė kreipimąsi į sukilėlius, kviesdamas juos varyti žydus lauk ir naikinti Vytauto Didžiojo leidimą likti jiems Lietuvoje. To kvietimo netiesioginis rezultatas – Lietuvos žydų išžudymas, bendrapiliečių skerdynių bakchanalija.
J. Noreika buvo Telšių apskrities LAF‘o vadas, o vėliau Šiaulių apskrities viršininkas. Jis buvo tiesiogiai atsakingas už Žagarės žydų getą. Jis administravo įkalintų ir nužudytų žydų turtą, mokėjo algas policijai, kuri taip pat saugojo getus. Jo vadovavimo Šiaulių apskričiai metu (jis jai vadovavo beveik du metus), buvo sunaikinti veik visi Šiaulių apskrities žydai. Skaitykite publicisto ir rašytojo Marko Zingerio straipsnį šia tema.
Pridedu paties Genocido centro išvadą apie lietuvių valdžios įstaigų pareigūnų kolaboravimo su nacių okupantais pasekmes: „Žydų izoliavimas t. y. jų suvarymas į getus reiškė tuo pačiu ir tai, kad naciai per lietuvių valdžios įstaigų pareigūnus kontroliavo žydus. Ši aplinkybė nacių režimui teikė galimybę pereiti prie žydų žudymo (...).“ Ar Šiaulių apskrities viršininkas J. Noreika kontroliavo žydus? Taip. Aibės dokumentų tai patvirtina. Žr. LYA-K40-a2-b38-148 (1941 metų rugsėjo 4 diena. Apskrities viršininkų ir policijos vadų pasitarimo santrauka Šiaulių komisariate. „Žydų klausimas, kuris viešai negali būti skelbiamas“. Susitikimą organizavo Šiaulių apygardos komisaras Hans Gewecke).
Apie Genocido centro man mestus kaltinimus neva aš bandau „vulgariai paspausti Genocido centrą“ bei reikalavimą žiniasklaidai teisminio ginčo metu neliesti šios temos. Toks reikalavimas neiškrenta iš „karbauskininkų“ partijos ir jos vyriausybės nuolatinio puolimo prieš laisvąją žiniasklaidą konteksto. Ar DELFI ir kiti leidiniai informuodami visuomenę apie teisminį ginčą ir jo esmę taip pat bando „vulgariai paspausti teismą ir Genocido centrą“?
Vengdamas liesti J. Noreikos ir K. Škirpos temų, Genocido centras atsakyme man kažkodėl kalba tik apie J. Ambrazevičių-Brazaitį. Žinote, yra toks anekdotas apie fizikos mokytoją ir mokinį, kuris išmano tik vieną dalyką – apie agurkus. Mokytojas klausia mokinio egzamino metu: „Papasakok, prašau, apie greitį ir pagreitį.“ Šis atsako: „Labai geras klausimas. Tai štai, agurkai greitai auga ir yra žalios spalvos...“ Mokytojas: „Ne apie agurkus, o fizikos dėsnius...“ „Taip, mokytojau, suprantu“, atsako mokinys ir vėl tęsia apie agurkus.
Taip elgiasi ir Genocido centras, nes mano, kad šia tema turi visus kozirius. Visgi akylam skaitytojui kyla klausimas: jeigu, anot Genocido centro, 1975 metais JAV institucijos reabilitavo J. Ambrazevičių-Brazaitį, kodėl trys JAV kongreso nariai 2012 metais savo laiške premjerui A. Kubiliui griežtai kritikavo jo perlaidojimą Lietuvoje su visomis valstybinėmis regalijomis?
Manau, kad nesąmoningai suklupta ant terminologijos. Lietuvoje ir JAV skirtingai suprantama reabilitacija teisiniame kontekste. Tačiau vyrauja vienodos taisyklės apibrėžiančios, kas turi teisę ką reabilituoti/išteisinti. Lietuvoje nei Teisingumo ministerija, nei jokia Seimo komisija ar komitetas neturi jokios teisės ką nors teisti arba išteisinti. Tai gali tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tas pats ir JAV, patinka tai Genocido centrui ar ne. Kol tokio teismo sprendimo nebus, tol negalima kalbėti apie jokią žmogaus teisinę reabilitaciją lietuviškai suprantamo šio žodžio prasme.
Pats terminas „reabilitacija“ JAV suprantamas kaip malonės suteikimas, o vienintelis, kas gali suteikti malonę, tai JAV prezidentas. Genocido centras pateikia 1975 metų JAV kongreso komitetų ir kitų institucijų tyrimų išvadas, kurios teigia, kad tyrimo metu nerasta jokių įkalčių dėl trijų dokumente minimų asmenų dalyvavimo genocido nusikaltimuose. Todėl jie išbraukiami iš įtariamųjų sąrašų. Tačiau Genocido centras pamiršta pridurti, kad atsiradus naujiems įkalčiams, byla gali būti bet kada vėl atgaivinta. Tai ir rodo griežtas JAV kongresmenų laiškas Lietuvos vyriausybei.
Kalbėdamas tik apie J. Ambrazevičių-Brazaitį Genocido centras siekia nukreipti dėmesį nuo gynybinės argumentacijos stokos. Todėl pasitelkiami primityvūs asmeniškumai, išsigalvojimai, tendencingi kritikų argumentų iškraipymai. O teismo metu mušamasi į krūtinę, kad tik Genocido centre dirbantys istorikai žino tikrą tiesą. Kai kurių Genocido centro istorikų darbai yra tikrai verti pagarbos, bet yra ir kiti istorikai, sprendžiant iš jų darbų ir kalbų turintys ta pačia tema kiek kitokią nuomonę. Pvz., humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Liudas Truska, profesorius Saulius Sužiedėlis, dr. Algimantas Kasparavičius, jaunos kartos istorikas dr. Norbertas Černiauskas.
Manau, kad per pastaruosius dvejus metus mano kalbas šia tema žiniasklaidoje sekantis skaitytojas puikiai žino, kad kalbu remdamasis tik faktais ir patvirtintais dokumentais. Kalbu tik apie dvi be jokio moralinio ir etinio pagrindo herojizuojamas personas. Todėl keista girdėti šios įstaigos grafomaną šaukianti, „mus muša melagiai, puola Lietuvos nekentėjai, gelbėkite!“ Toks kalbėjimas yra tiek apgailėtinas, kad akivaizdu jog Genocido centras pamiršo misiją siekti tiesos, kokia skausminga ji bebūtų. Ar tai toks politinis kraštutinių dešiniųjų užsakymas?
Genocido centrui jau senai reikėjo atsikratyti tos užkonservuotos ir iki kaulo įgrisusios homo sovieticus baimės atvirai diskusijai. Kartoju: nematau reikalo laužyti iečių dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio, ginu ir ginsiu Adolfo Ramanausko-Vanago garbę. Tačiau niekada neginsiu siekio herojizuoti asmenis tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavusius genocido nusikaltimuose (žr. Hagos konvenciją, Niurnbergo karinio tribunolo dokumentus ir JT dokumentus dėl genocido).
Deja, Genocido centras, atmesdamas dokumentus, atsisako remtis Lietuvos pasirašytomis tarptautinėmis konvencijomis ir net paties Centro išvadomis. Akla susimovusių didvyrių gynyba jau senai tapo tikra auksine dovana „putinistams“, skleidžiantiems mitą apie „fašistinę Lietuvą“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užduotis nėra ginti kraštutinių nacionalistų skaisčios Lietuvos istorijos viziją, o ginti tiesą, tiesą ir nieko daugiau kaip tiesą.