Arkadijus Vinokuras. Gobšūs valdžiai sąžinės neturi

Idiologinių idėjų eklektikoje pasiklydusi S. Skvernelio vyriausybė nori įrodyti pasauliui, kad žemė plokščia ir ką tu jai padarysi? Taip, tikriausiai yra dalis mūsų visuomenės, kuri tuo tiki, tiki mana iš dangaus. Bet ūkininkai skaičiuoti moka. Ir ne tik. Jie puikiai prisimena varymą į kolūkius ir kas po to nutiko su šalimi. Pone premjere, bet juk Švedija visai šalia. Ar nesunku nukakti ten ir pasižiūrėti kaip „Coop“ kooperatyvai veikė Švedijoje beveik 80 metų, bet maisto produktų kainos kaip kilo, taip ir kyla. Pigiausi maisto produktų prekybos tinklai Švedijoje nepriklauso kooperatyvams.

Kainų atžvilgiu kooperatyvų maisto produktų krepšelių kainos yra vidutinės ir net didesnės nei vidutinės palygynus su pigiausių nekooperatyvų prekybos centrų. O parama mažoms parduotuvėms iš valstybės, tai yra mūsų, mokesčių mokėtojų kišenės, yra grįstas pataikavimu tam tikrai grupei žmonių, iš kurių tikimąsi už mūsų pinigus nusipirkti palankumą. Tačiau, jeigu pinigų nėra (biudžete nenumatyta) – už skolintus pinigus. Tuo tarpu esame žemiausiame ES lygyje, kai kalbame apie investicijas į kultūrą, kurią Seimo kultūros komiteto pirmininkas pakeis Naisių kiču. Šia linkme jau senai einame.

Pati idėja yra kontroversiška. Traukinys senai nuvažiavo, nes šalį paliko apie milijonas žmonių, o perdirbėjai tapo monopolininkais. Regionų ekonominio atgaivinimo politika lieka karšta bulve, kurios niekas nenori imti į rankas. Nors, sumažėjus emigracijai, regionuose atsiranda darbo jėga, kuri, jeigu ja nepasinaudojus, paliks šalį. Šioje vietoje reikalinga švietimo politika taip pat atitinkanti ateities profesijas. Bet mes jau šiandien turime problemų su darbo našumu. Nematant bendro vaizdo, šalyje ant skurdo ribos senai įstrigę apie 600 000 žmonių, kurių padėtį bandoma spręsti kosmetiniais populistiniais šūkiais. Vienas jų „Tegyvuoja vaučeriai – skvernelkos!“. Dabar įsivaizduokite, kad šiems žmonėms bus dalijamos skvernelkos, už kuriuos vis viena reikės mokėti iš savo kišenės, o dalį sumokės valstybė.

Galutinis rezultatas – gilios socialinės nelygybės užkonservavimas ir nuolanki baimė valdančiajai partijai. Mat ji skirs dar vieną armiją biurokratų iš savo gretų spręsiančią kam skirti, o kam neskirti tas skvernelkas. Ir iš kokios kišenės valdžia ims lėšas savo daliai apmokėti? Ir kas garantuos, kad skvernelkos nebus vagiamos, perpardavinėjamos, kad neatsiras juoda skvernelkų rinka?

Dar viena bebprotybė, kurioms, regis, galo nesimato: Ūkio ministerija siūlo savivavldybės įmonėms, kaip antai mokykloms ir kitiems savivaldybės subjektams pirkti maisto produktus tik iš konkretaus rajono mažųjų verslininkų nesvarbu ar maisto produktus, ar popierių. O kaip su spausdinimo aparatais? Šilkinėmis kojinėmis? Vailokais su kaliošais? „Įstatymas galiotų ne tik regionuose veikiantiems smulkiesiems prekybininkams, bet ir kitiems prekių ir paslaugų tiekėjams. Pavyzdžiui, spausdinimo paslaugas ar kanceliarines prekes pirkėjui savivaldybėse galėtų tiekti ir konkursus laimėjusios vietos įmonės. Savivaldybė įpareigos darželius, mokyklas, ligonines, kitas viešąsias įstaigas ar valstybines organizacijas 50 proc. maisto produktų pirkti tik iš konkrečios teritorijos.“, trolina Ūkio ministerija.

Ar Ūkio ministerija ruošiasi nustatinėti smulkių verlsininkų teikiamų produktų kainas? O jeigu pabrangs žaliavos arba smulkus verlsininkas užsinorės užsidirbti daugiau? Kaip reikės elgtis, jeigu tame rajone nėra jokių smulkių tiekėjų, gebančių aprūpinti viso rajono mokyklas ir darželius maisto produktais už nustatytą kainą, o savivaldybės biurokratus pigiu tualetiniu popieriumi? Kas tada? Ar už pirkimą iš kito rajono lauks kalėjimas? Sibiras?

Tai, ką iš tikrųjų daro karbauskininkai, yra veiksmo imitacija tikslu parodyti savo „rūpestį“ skurdžia visuomenės dalimi. Bet kainų augimą galimai gali reguliuoti tik rimta konkurencijos politika, bet ir tai kainų augimą ar mažėjimą lemia pasaulinės energetikos kainos, paklausa ir t.t. Lietuva nėra uždaras Naisių kaimelis, kurio guventojams įkalta į galvą fantazija, kad esame atsiskyrusį nuo pasaulio erdvė.

LVŽS, kitaip nei socialdemokratai, paprasčiausiai neturi rimtos socialiai teisingos, socialiai atsakingos politikos, todėl improvizuoja pagal tai, kiek jų reitingai krinta ar kyla. Daugelyje jų projektų atvirai siekiama autoritariniu būdu įtvirtinti problemų sprendimus sukeliančius dar daugiau problemų. Niekada neturėję valdžios, išpažįstantys autoritarizmą (nes gatvė kitaip nesugeba), karbauskininkai puola į kraštutinumus mojuodami valstybės vėzdu. Skverneliai kuria savo nuo tikrovės nusigręžusią alternatyvią rinkos politiką niekaip nesugebančią spręsti esminių ir sisteminių problemų.

Priežastis aiški: technokratai, „profesionalai“ nedrauguja nei su viena klasikine ideologija, todėl nematoma visumos, nesugebama pateikti rimto aiškinamojo rašto prie priimamų įstatymų ar įstatymų projektų, kuriuose būtų nurodomos pasekmės visuomenei artimuoju arba tolimuoju laiku. Žmonių protai užimami komisijomis, puolimu prieš žiniasklaidą, beprotiškais siūlymais konvejeriniu būdu tikėti, kad nebus pastebėta už viso šio siūlymų vajaus slypinti gyvybingų bei naudingų visiems idėjų tuštuma.

Telieka populistiniu kalbėjimu gatviniams rodyti savo autoritarizmu sužalotą galią. Mat gobšūs valdžiai nei atsakomybės, nei sąžinės, nei padorumo neturi.