Arkadijus Vinokuras. Ar dėl „didžiosios idėjos“ galima nusidėti? ^{atsakymas Kamilei Šeraitei}

Kaip tik varyti žydus lauk pasirinko Kazys Škirpa naudodamas nacistinę rasizmo ideologiją – iš meilės Lietuvai. Taip pat iš meilės Lietuvai Maskvos saulę nešusieji pasirinko bolševikinę ideologiją. Tad pavadinkime gatves ir jų vardais. Nes ir jie nežudė.

Susipažinęs su K. Šeraitės nuomone likau nemaloniai nustebintas. Išugdyta demokratinės Lietuvos jaunoji politikė nesugeba įžvelgti ginčo „verti K. Škirpa ir J. Noreika herojizavimo ar ne?“ problemos esmės.

Autorė, kaip ir jos idėjinis koučeris Vidmantas Valiušaitis, sąmoningai ar ne, propaguoja amoralią diktatūrų ideologiją teigiančią, kad dėl didžiųjų idėjų galimi bet kokie nusikaltimai žmoniškumui.

Tiesą sakant, šis komentaras skirtas V. Valiušaičiui ir „Valiušaičio frontui“ kurio „viskas reliatyvu“ argumentacija nekritiškai remiasi K. Šeraitė. „Valiušaičio fronto“ argumentai puikiai žinomi: „K. Škirpa dirbo vardan Lietuvos“, „K. Škirpa nebuvo antisemtitas“, „Jis buvo antinacis“. „Jis draudė žudyti žydus“, „Neįrodytas dokumentų autentiškumas“, „Negalima spręsti apie tuos laikus iš mūsų šiandienos žinojimo bokštų“, „Istorikas Augustinas Idzelis vienintelis patikimas šaltinis“, „Kritikai nieko nežino ir nesupranta“. Šiuo paskutiniu argumentu nepadoriai žeminami visi iki vieno kritikai. Jie taip pat kaltinami jiems esant V. Putino režimo įrankiais. Taip ir kvepia bolševikine priešų paieška!

Taigi, K. Škirpos veikla Lietuvos naudai ir atsidavimas Tėvynei neginčijami. Taip pat neginčijamas jo siekis naudotis sovietais, kai manė, kad tai naudinga Lietuvai. Tas pat su jo manymu, kad nacistinė Vokietija sugrąžins Lietuvai nepriklausomybę. Tačiau antraip nei bando įrodinėti K. Škirpos gynėjai, neabejotini dokumentai rodo, kad K. Škirpa sąmoningai pasirinko antisemitinę propagandą idant įsiteiktų naciams.

Deja, dokumentai rodo, kad šis įsiteikimas nebuvo vien tik lūpų prisipažinimas. Pavyzdžiui, 1940 m. gruodžio 5 d. rotatoriumi 800 egzempliorių tiražu padauginta LAF, kurio vadas buvo K. Škirpa, paruošta apžvalga „Iš bolševikinės vergijos į naująją Lietuvą“. Joje išvardintos prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“.

„Valiušaičio frontas“ sąmoningai nutyli visą šūsnį dokumentų, rodančių asmeninius susirašinėjimus ir susitikimus su Lietuvos ambasadoriais Italijoje Stasiu Lozoraičiu, Petru Klimu Paryžiuje, Eduardu Turausku dirbusiu diplomatu Berne redaguojant laišką sukilėliams su kvietimu varyti žydus lauk bei formuojant LAF programą.

Viso buvo dirbta su dvidešimčia laiško variantų. Ir ne, dokumentai nėra suklastoti, nebent JAV profesorius istorikas Saulius Sužiedėlis, studijavęs E. Turausko archyvus Standfordo universitete (JAV), buvo KGB agentas. Matyt, ir garsus Lietuvos tarpukario diplomatas E. Turauskas (1896–1966) ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys tampriai dirbęs su K. Škirpa taip pat buvo koks nors Mosado agentas, kuriam K. Škirpa kažkodėl siuntinėjo dalį savo dokumentų originalus. Pateikiu komentaro gale K. Škirpos rašto originalą, kuriuos pats K. Škirpa, rašydamas JAV savo memuarus, klastojo.

1951 m. K. Škirpa šį dokumentą mini savo prisiminimuose be antižydiškų teiginių. Dokumente išbraukta 16 eilutė su antižydišku tekstu. (Žiūrėti nesutvarkytus K. Škirpos dokumentus M. Mažvydo bibliotekoje. Ar nebūtų sunku K. Šeraitei apsilankyti bibliotekoje? Visas jo archyvas yra gautas prieš dvidešimt metų iš JAV, kai KGB Lietuvoje nė kvapo nebuvo. Tiek apie „netikrus“ dokumentus). Iki savo mirties K. Škirpa nelietė žydų likimo temos.

Svarbu suvokti JAV tuo metu vyraujantį baimės tarp išeivių iš Lietuvos kontekstą. Akivaizdu, kad į JAV pabėgę kai kurie Lietuvos politiniai veikėjai veikę nacių okupacijos metais prieš Lietuvos žydus, taip pat ir nusikaltėliai žmoniškumui klastojo bet kokias nuorodas į savo pronacinę veiklą. Šeštas dešimtmetis juk buvo aktyvaus Izraelio žvalgybų nacių nusikaltėlių gaudymo metas. Holokausto vykdytojo A. Eichmano sugavimas ir pakarimas sudrebino nacių nusikaltėlius JAV ir Pietų Amerikoje, sovietuose vyko teismai prieš žydų skerdikus. Todėl kai kurių pabėgėlių iš Lietuvos savęs balinimas suprantamas.

Cituoju K. Šeraitę: „Vienas iš LAF pasiuntinių, įveikusių šią sieną, pasiekusių Berlyną ir vėl grįžusių į Lietuvą, buvo Mykolas Naujokaitis, Vilniaus LAF štabo narys. Jis yra palikęs „liudijantį pareiškimą“ su priesaika, patvirtintą Kalifornijos notaro Stephen C. Clark, kuriame sakoma, kad „nei Kauno LAF štabas, nei Vilniaus LAF štabas, nei sudarytas Vyriausias LAF štabas nerašė jokių raštiškų atsišaukimų ir perspėjo visus, kad neplatintų ir nedaugintų neaiškios kilmės pasirodančius atsišaukimus.“

Gerbiama K. Šeraite, reikėjo būti savižudžiu, kad prisipažintum JAV administracijai, kad Berlyno LAF, vadovaujamas K. Škirpos, varė žydus iš Lietuvos, o LAF voldemarininkai Lietuvoje dalyvavo masinėse žydų žudynėse. Pasiskaitykite, prašau, šią nepaneigiamą informaciją: 1941 m. kovo 24 dieną datuoti griežtai slapti „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“, kuriuos K. Škirpa savo bute davė ypatingajam Vilniaus ryšininkui Mykolui Naujokaičiui paskaityti, kad juos perduotų žodžiu.

Devyniolikos puslapių dokumentas išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir ta proga išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų. Šiems tikslams įgyvendinti buvo kuriamas Tautos darbo apsaugos batalionas. (Mindaugas Tamošaitis. Aktualios XX amžiaus Lietuvos istorijos temos mėnraštyje „Akiračiai“ 1988–1995 m.). Šis batalionas, sutrumpintai TDA, sušaudė dešimtis tūkstančių žydų.

Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perteikiamas pogrindžio centrams pakartotinai balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių prieš karą buvo surizikuota perteikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo susilaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujamoji grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinos, kaip jiems laikytis ir ką daryti (Kazys Škirpa „Sukilimas“. Vašingtonas, 1973).

M. Mažvydo bibliotekos K. Škirpos archyvas

Suprantu nepatyrusios šiuose klausimuose politikės pasimetimą aibėje dokumentų, kuriuos reikia skaityti. Lengviausia, matyt, tiesiog argumentus nusirašyti nuo tinkamų „istorikų“ taip kuriant savo, tautiškos Lietuvos mergelės, įvaizdį.

Nesuprantamas, tačiau, „Valiušaičio fronto“ aklas siekis balinti neišbalinamą. Viena vertus, K. Škirpos gynėjai teigia, kad K. Škirpa turėjo didžiulę įtaką sukilimui ir sukilėliams, kitas vertus „jis nieko negalėjo padaryti, nes nieko nežinojo“.

„Valiušaičio fronto“ veikėjams bent dėl akių reikėtų siekti istorinės tiesos, nes jau ir šypsotis iš absurdiškų argumentų nebesinori. Bet su tiesa galima ir pažaisti kai esi politiškai angažuotas, ar ne taip? Tokiu atveju reikėtų save pristatinėti ne istorikais, o kuo kitu ir dėl ko? Dėl Lietuvos, kurios daugiau nebėra ir neduok Dieve, daugiau nebebus.

K. Škirpos ir J. Noreikos veiksmų vertinimas šiandien yra ypač svarbus. Taip, neneigiu, kad abu šie asmenis gyveno tragiškomis Lietuvai geopolitinių procesų aplinkybėmis. Abu mylėjo Lietuvą ir, deja, abu sąmoningai pasirinko sudaryti sandėrį su velniu. Jeigu to sandėrio pasekmės nebūtų pasibaigusios 195 000 Lietuvos žydų sunaikinimu, niekas ir nereaguotų. Dokumentuotai, tačiau, abu šie asmenys aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų bendrapiliečių persekiojimo.

Akivaizdu, kad „Valiušaičio frontas“ mano, kad dėl didžiosios idėjos – meilės Lietuvai – galima susitaikyti su „kai kuriais nesklandumais“. Tiesiai šviesiai šnekant, susitaikyti su bendrapiliečių žydų naikinimu pabrėžiant, kad abu šie asmenis patys nenužudė nė vieno žydo. Tą patį teigia ir bolševikiniai Lietuvos išdavikai. Abiem atvejais rodoma apgailėtina nepagarba nacių ir komunistų kolaborantų aukoms. Dėl politinių ir asmeninių interesų siekiama ir toliau ginti prisitaikėliškumo bet kokiai okupacijai ideologiją.

Tereikia tik pareikšti, kad prisitaikėliškumas yra būtina sąlyga mylėti Lietuvą – matyt mažaverčių etninių grupių sąskaita. O jeigu yra nepadirbti dokumentai rodantys dalyvavimą nusikaltime, tai velniop tuos dokumentus dėl tos pačios meilės „didžiajai idėjai“! Iš jaunų šiuolaikinių politikų mažiausiai norisi išgirsti nekritišką netiesos kartojimą nesuvokiant tokio kartojimo pasekmes.

Beje, pavadinti alėją Trispalvės alėja išties būtų saliamoniškas sprendimas.