Andrius Kubilius tai vadina chaoso cunamiu, pats visiškai pamiršęs ne mažiau gilią krizę savo premjeravimo laikotarpiu. Gabrielius Landsbergis staiga tapo didžiuoju mokytojų advokatu visuomenėje, nors švietimo tema jam ir taip dažnai prikišama, kaip viešųjų ir privačių interesų konfliktas.
Čia pat kaip pilypas iš kanapių išlenda Paluckas, kuris aiškina, kad mokytojai ministerijoje turėtų likti praktiškai bet kokia kaina. Kiek teko pastebėti, jam artimi bendražygiai savaitgalį fundavo streikuojančius picomis, sumuštiniais ir kitomis gerybėmis.
Vienas pirmųjų ministerijoje apsireiškia pranašas Juozaitis, kuriuo niekas netiki. Vėliau per langą veržiasi Puteikis, paskui jį - mokytojai, palikdami profesijos prestižą tolimam sapne. Po savaitgalio neapsikentusi apsilanko Aušra Maldeikienė, kuri tuo pačiu pareiškia, kad jei jau niekas nepavyks, tai ji centro - kairiąją partiją kursianti. Norom nenorom mintyse iškyla cirko vaizdiniai. Tik ir lauki, koks naujas žonglierius arenoje pasirodys.
Kirkilas tiesioginiame LRT eteryje pareiškia, kad apie Premjero pirmadienio sprendimus žinojo. Ramūnas Karbauskis čia pat dievagojasi, kad tikrai ne.
Liberalų Eugenijus dėlioja viską savo stiliumi. Tarsi seniai pamiršto „sveiko proto“ balsas prabyla, kad jau tuoj tuoj grius Vyriausybė.
Žiniasklaidos antraštės nepadeda ieškoti kompromiso. Visos priemonės, kurias siūlo Švietimo ir mokslo ministerija, prilyginamos susidorojimui su mokytojais. Tonas dramatiškas. Beje, kažkur tyliai girdėti, kad tai tik vienos iš profsąjungų reikalavimai, kad yra dar kitos profsąjungos, kurioms lyg ir sąlygos tinka. Bet situaciją paanalizuoti giliau dėmesio neskiriama.
Beveik savaitę ministerijoje gyvenantys mokytojai jau atrodo pavargę, pikti. Visi gerai žinome, kokie tampame be namų, į kuriuos grįžtame ilsėtis, nusiprausti, pavalgyti ir susikalibruoti moralinius bei visus kitus kompasus.
Tokiomis aplinkybėmis bet koks pasiūlymas tartis, susitaikyti, ieškoti racionalių sprendimų ir judėti į priekį vertinamas praktiškai neadekvačiai.
Aukščiausio lygio derybų praktikoje dažnai kaip instrumentas naudojama derybų pertrauka. Tokios pertraukos metu besiderančios pusės grįžta į savo štabus, įvertina aplinkybes, pasiruošia tolimesniam derybų etapui ir grįžta prie derybų stalo su naujais argumentais ir ta pačia arba kiek atnaujinta derybų strategija.
Mokytojai gerai žino pertraukos svarbą. Net ir mokykloje ji naudojama trumpam atsipūsti, pereiti iš kabineto į kabinetą, nueiti pavalgyti, pabūti ramiai su savim.
Šiomis dienomis reikia pertraukos. Reikia sustoti, sudėlioti visus argumentus į lentynas, pagalvoti, kokias priemones galima pritaikyti dabar, kuo skubiau, ką galima suplanuoti.
Aš palaikau mokytojus. Mokytojų atlygio ir darbo sąlygų klausimas turi būti ilgalaikio nacionalinio susitarimo objektas. Kaip susitarėme dėl gynybos, privalome susitarti dėl švietimo. Išsilavinę, kūrybiški, sumanūs jauni žmonės reikalingi Lietuvai.
Šiais dramatiškais streikais, kurie virto politine suirute valstybėje, pavyko iškelti mokytojų atlygio ir darbo sąlygų klausimus į tokį diskusijų lygmenį, kad be sprendimų iš derybų profsąjungos tikrai neišeis.
Tik kartoju. Dabar reikia derybų pertraukos, kurios metu savo reikalavimus civilizuotai ir garbingai turėtų parengti ne tik mokytojai, bet ir mokslininkai, slaugytojai, medikai, gaisrininkai -visi viešojo sektoriaus darbuotojai, kasdieniu darbu tiesiogiai prisidedantys prie valstybės gerovės.
Kompleksinis viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų sprendimas sugrąžintų nemažai daliai žmonių viltį ir tikėjimą, kad jie reikalingi. Juk versle viskas paprasta: jei darbdavys tau nemoka gero atlyginimo ir/arba nuosekliai negerina tavo darbo sąlygų bei nesirūpina tavo motyvacija, tu jam nereikalingas. Taip ir valstybėje, jei mums reikalingi mokytojai, medikai, mokslininkai, gaisrininkai ir kiti, parodykime, kad jie mums reikalingi.
--
Mielas Kalėdų Seneli,
seniai Tau nerašiau, bet prieš Kalėdas ypač tikime stebuklais, todėl turiu labai svarbų prašymą.
Lietuvoje išgyvename nepaprastą laiką. Žmonės nebenori kalbėtis ir ieškoti sutarimo. Sušaldyk į ledą politines ambicijas ir aistras, kad dėl svarbių mūsų šaliai dalykų diskutuotume ir rastume sprendimus. Padaryk taip, kad kitų metų rinkimuose dalyvausiantys kandidatai nenaudotų jautrių visuomenei klausimų savo reitingams kurti, o teiktų išsamias strategijas keliui į pažangą.
Padovanok stiprybės visiems mokytojams, kurie savo darbu kasdien prisideda prie šalies ateities kūrimo, tačiau jaučiasi neįvertinti. O pati geriausia dovana šių Kalėdų proga mums visiems būtų išmintis ir sumanumas įveikti visus iššūkius.
Antanas, 44.