Deja, šiandien mus pasiekė kitoks TS-LKD „Planas Lietuvai“: imkime ir bet kokiomis priemonėmis įrodykime, kad esame geresni nei kiti; toliau aklai apeliuokime į sąžinę: kitų, bet ne savo; kurstykime aistras, didinkime nepasitikėjimą valdžios institucijomis ir Seimu regionuose klausinėdami: „Kam dirba tavo seimūnas“? Juk pats klausimas yra programinis, ydingas ir negatyvus, nes „O kam tavo?“; juodinkime ir gėdinkime Lietuvą Venecijos ir Europos komisijose, mobilizuokime neapykantą peticijomis. Tik tam, kad susigrąžintume taip trokštamą įtaką.
TS-LKD „planelyje“, kurio rimtumu abejoju, ir mano vardas figūruoja. Analitikai viliasi, kad gaivinsiu liberalią „Klestinčios Lietuvos“ frakciją ir prisidėsiu prie dešinės, centro politinių darinių sutelkimo, idant kova dėl vietų savivaldos, Europos parlamento, vėliau Seimo rinkimuose butų laimėta. Konservatorių strategai yra taip toli nuo realybės, kad patarimas tik vienas – kuo greičiau ieškoti naujų.
Reikia pripažinti, kad liberalių pažiūrų rinkėjas šiandien iš tikrųjų neturi alternatyvų. Zuokas – nėra alternatyva, o Liberalų sąjūdis iš pagrindų neatsinaujino. Kaip ir nauja liberali partija neatsirado. Ar rinkėjus gali mobilizuoti liberalų politinis judėjimas – klausimas retorinis.
Neslėpsiu, man malonu, kad vertina ir su manimi sieja dideles viltis. Bet... „Klestinčios Lietuvos“ frakcija nugarmėjo į prarają kartu su visais liberalais. Čia reikia dėti tašką su visam.
Aš suprantu, kad politinės sistemos balansui reikia stiprios dešinės. Tiek liberalų, tiek konservatorių. Viešas politinis debatas šiandien atrodytų visiškai kitaip, jei kalbėtų ne tik Gabrielius Landsbergis. Ir ne tik socialinių tinklų transliacijose. Viešoji erdvė šiandien būtų visiškai kitokia, jei politiniai konkurentai, siekdami laimėti rinkimus, galvotų ne tik apie konkurentų menkinimą, bet apie žmonių atstovavimą.
Per pastarąjį laikotarpį ne kartą susitikau su valdančiosios koalicijos lyderiais, nes per triukšmą viešojoje erdvėje sunku suprasti argumentus dėl vienų ar kitų veiksmų.
Maisto rekomendacijos mokykloms, orientuotos į vaikų sveikatinimą, virtualios buveinės alternatyva, didinanti galimybes verslui ir užsienio investuotojams, nacionalinis gynybos susitarimas, mano vertinimu, yra reikalingi pokyčiai. Tik tokių susitarimų galėtų būti daugiau. Dėl švietimo. Dėl sveikatos apsaugos. Dėl Sodros pertvarkos.
Nesu visiškai tikras, ar referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo yra teisingas siūlymas visuomenei, bet žmonės pasirinks, o principingumas vykdyti savo rinkimų programą nepaisant galimų abejonių turi vertinamas tik gerai. Gal drąsiai pasakysiu, bet šita Vyriausybė yra pirmoji, nuosekliai vykdanti rinkimų programą. Programą, už kurią balsavo žmonės. Tokia politinė tradicija galėtų išlikti. Tai didina pasitikėjimą politikais ir pačia politika.
Man atrodo, kad dėl galimai supainiotų viešų ir privačių interesų Švietimo ministrė bent jau turėtų stabdyti savo įgaliojimus. Lygiai kaip Gabrielius Landsbergis, nors nepažeidęs jokių teisės aktų, bet privertęs visuomenę suabejoti jo galimu interesų konfliktu balsuojant švietimo klausimais irgi turėtų prisiimti atsakomybę.
Švietimas apskritai turi būti nacionalinis prioritetas. Dar šį vasarį žmonės nubalsavo, kad mokytojo profesijos prestižo atkūrimas yra visos Lietuvos idėja, tai reiškia – visos Lietuvos reikalas. Kaip „Idėja Lietuvai“ ambasadorius kreipiuosi į Seimo narius ir švietimo darbuotojus: padarykite viską, kas nuo Jūsų priklauso, kad mokytojams būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos dirbti, kad pertvarkos ir permainos neneštų tiek sumaišties, kiek šį rugsėjį, kad mokytojai, kasdien eidami į darbą, būtų tikri dėl padoraus atlygio ir savo ateities.
Mano planas būtų toks: padarykime švietimą nacionaliniu prioritetu; sutarkime dėl korupcijos mažinimo, atkurkime socialinį teisingumą, savo kasdieniais darbais ir asmeniniu pavyzdžiu didinkime pasitikėjimą politika, nebešmeižkime ir nebeniekinkime vieni kitų, nebeklijuokime etikečių, iš socialinių tinklų ir viešosios erdvės eliminuokime patyčias. Tokie epitetai, kaip „bebrai“, „šeškai“, „vargo pi*uokliai“ turėtų būti netoleruojami. Kalbėkime apie idėjas, kurios telkia visuomenę, to žmonės pasiilgo. Turėkime priemonių planą, kaip išsaugoti mūsų piliečius. Kaip padėti skurstančioms šeimoms. Kaip sumažinti savižudybių skaičius. Padėkime žmonėms ir vėl patikėti Lietuva.
Jau kurį laiką Lietuvos visuomenė rinkimuose balsuoja už asmenybes, tik antrame plane yra politinės darbotvarkės klausimai. Tegu politinį darbą renkasi nepriekaištingos reputacijos profesionalai, turintys aiškią viziją, kaip padėti Lietuvai klestėti ir laimėti tarptautinėje arenoje.
Lyginti Vyriausybių darbą galima, bet reikėtų galvoti, kaip galime pralenkti save, kaip būti geresniais nei vakar. Viešai kelti moralės klausimus galima tik neabejojant savais. Toks jausmas, kad vienoje Seimo pusėje apstu neklystančių avinėlių. Kai pažiūri detaliau, visi su istorijomis, visi žmonės. Gal vietoj klausimo, kam dirba jūsų seimūnas, paklauskime žmonių: ar žinote, kas yra Jūsų Seimo narys? Nežinantiems padėkime pažinti, o žinančių paklauskime plačiau: ką galėčiau perduoti? Kas skauda, gal kas patinka. Gal tada ir tyrymų komisijos Seime darbą baigs.