Druskininkai Kultūros centro nebeturi nuo 2003 m., kai kino teatro ir kultūros centro pastatą „Aidas“ privatizavo geras mero draugas (vietos spaudoje buvo nurodyta už 200 tūkst. litų, tiek kainavo tuo metu didesnis butas miesto centre), ir pastatas miesto centre virto prekybos centru. Nedaug prasmės dabar tuo kaltinti merą, bet aišku, kad tuo metu valdžios prioritetai buvo tokie: kultūros reikalai palauks. Nieks nesitikėjo, kad laukti teks taip ilgai.
Dar 2012 m. Druskininkų kultūros bendruomenė surengė konferenciją „Druskininkų kultūros perspektyva ir retrospektyva“ ir priimtoje rezoliucijoje siūlėsi būti valdžios partneriu, gerinti kultūrinio gyvenimo kokybę, prašė valdžios statyti Kultūros centrą, įsteigti kultūros ir meno tarybą. Meras tuo metu jau buvo pasiekęs šlovės aukštumas ir tokios menininkų iniciatyvos jam aiškiai nepatiko. Atsako ilgai laukti nereikėjo: mokyklose dirbantys menininkai buvo pakviesti ant kilimo ir pastatyti į vietą, kiti tapo valdžios nepageidaujami, jiems pritaikytos atitinkamos sankcijos. Daug metų dailininkai, rengę parodas „Mažojoje galerijoje“, šiandien tokios galimybės neturi, nes ji nuo 2016 m. rudens uždaryta planuojamai rekonstrukcijai, nors jokie darbai ir nevyksta. Tokios štai savivaldos kultūros realijos.
Kaip tyčia, Kultūros centro idėjai realizuotis nesiseka jau dešimt metų. 2008 m. savivaldybei buvo perduotas buvęs profsąjungų turtas – „Nemuno“ sanatorijos kompleksas miesto centre. Niekas nesigilino į teisines šio G. Kirkilo vyriausybės veiksmo aplinkybes, bet faktas buvo sutiktas džiaugsmingai. Tuo metu meras aiškiai įvardino, kad, pardavę didįjį „Nemuno“ pastatą (virš 18 tūkst. kv. m) už 20 mln. litų, rekonstruosime „Nemuno“ koncertų salę ir turėsime Kultūros centrą. Nuostabu. 2009 m. man pačiam dirbant Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriuje, teko skubos tvarka braižyti koncertų salės rekonstrukcijos kontūrus, o netrukus UAB „Skirnuva“ pradėjo griauti koncertų salės dalis, vestibiulį, bet darbai sustojo, nes finansavimo surasti nepavyko.
Šis apgriauto objekto vaizdas kurorto centre „džiugina“ jau dešimt metų. Ne ką geriau atrodo ir nerandantis pirkėjo bene didžiausias Druskininkų pastatas – pagrindinis „Nemuno“ korpusas. Šis vaizdas griauna mitą, kad, valdant R. Malinauskui, mieste „viskas sutvarkyta“. Buvo dar trys mediniai dviaukščiai komplekso pastatai. Savivaldybė juos taip saugojo, kad galiausiai teko nugriauti kaip avarinius. Paminėta „Skirnuva“ – ta pati bendrovė, kuri pastatė ir Druskininkų vandens parką, ir slidinėjimo areną, ir gyvenamąjį kvartalą Liepų g. 2A (Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimu pripažino, kad sklypas šiam kvartalui buvo skirtas neteisėtai ir buvo pažeistas viešasis interesas), ir dar nemažai mažesnių objektų Druskininkuose.
2011 m. pasirodė tokios antraštės: „Po mirties nebebus teisiamas nei nusižudęs Algirdas Stasiukynas, nei jo įkurta statybų kompanija „Skirnuva“. Šiandien „Skirnuva“ bankrutavusi. Paradoksas, tačiau bankroto byloje Druskininkų savivaldybė prašo iš „Skirnuvos“ priteisti beveik 2 mln. eurų, neva ši „Nemuno“ koncertų salę pradėjo griauti savavališkai. Štai toks kaltininko paieškų variantas: nieko moralaus, tik išskaičiavimas.
Šiandien pagaliau parengtas Kultūros centro techninis projektas ir rugsėjo pabaigoje turėtų paaiškėti rangovas. R. Malinauskui būtina pradėti šį grandiozinį statinį iki rinkimų ir turėti svarų argumentą rinkėjams ir oponentams, nors pati statybų perspektyva ir pakankamai miglota. Techniniai duomenys ir kaina įspūdingi: plotas – 8 tūkst.331 kv. m, skaičiuojamoji kaina – 27,688 mln. eurų, savivaldybės biudžeto lėšos – 7,808 mln. eurų, valstybės investicijos – 19,880 mln. eurų, žiūrovų skaičius – 1844 (tai beveik 10 proc. savivaldybės gyventojų). Šiuos skaičius tarybos nariai sužinojo paskutiniajame, rugpjūčio 31 d., posėdyje, kai puvo pritarta sprendimui – įsipareigojimui dalinai finansuoti šį projektą savivaldybės biudžeto lėšomis.
Opozicija bandė siūlyti atskirame posėdyje išsamiai pristatyti projektą, sprendinių ekonominį pagrindimą ir tada spręsti dėl tokios svarios finansavimo dalies iš savivaldybės biudžeto. Pasirodo, viso šito nereikia – viskas jau nuspręsta, savivaldybės tarybai beliko pritarti. Iki šiol nei tarybai, nei bendruomenei nebuvo pateiktas nei šio statinio statybos pagrindimas, nei jo techniniai duomenys, nei pats projektas. Merui tiesiog nepriimtina diskutuoti, tartis, kad ir dėl labai svarbių projektų. Tiesa, anksčiau, dar 2016 m. Druskininkų kultūros centrą siekiant įtraukti į valstybei svarbių kultūrinių projektų sąrašą, buvo užsakyta ir parengta galimybių studija su kuklesniais skaičiais: 6 tūkst. kv. m, 14,900 mln. eurų kaina.
Lygiai prieš dvejus metus viešoje erdvėje pasirodė tokia informacija: „Druskininkai iki 2019 metų planuoja mieste pastatyti kultūros centrą, kuriame galėtų vykti koncertai, spektakliai, didelės apimties konferencijos ir būtų rodomi filmai. Viskas atrodytų gražu, tačiau už 6 tūkst. kv. m ploto kompleksą valdžia planuoja sumokėti 15 mln. eurų. Už tokius pinigus, pavyzdžiui, galima pastatyti 270 naujutėlių butų.“
Kaip žinia, šis žingsnis taip pat nebuvo sėkmingas, todėl ambicingasis meras nusprendė sublizgėti dar didesniu užmoju. Ar pasirinktas briedžio girioje variantas nevirs suskilusios geldos rezultatu arba amžiaus statyba – parodys laikas. 2018 m. liepos 27 d. Kultūros ministerijos kultūros srities investicijų projektų atrankos komisijos posėdžio protokolas rodo, kad siūlymuose dėl savivaldybių įstaigų prašymų finansuoti naujus projektus Druskininkų kultūros centras įrašytas su pastaba, kad „siūloma finansuoti pagal finansines galimybes“. Tokiame siūlyme konkretumo nedaug. Nuvilia ir tokio siūlymo detalizacija pagal metus: planuojamos valstybės biudžeto lėšos DKC 2019 m. – 0 Eur, 2020 m. – 1113 tūkst. Eur, 2021 m. – 3049 tūkst. Eur.
Druskininkų savivaldybės administracijos paskelbto Kultūros centro rangos konkurso (pirkimo objektas – pastato T. Kosčiuškos g. 4 ir pastato Maironio g. 7 rekonstravimo į kultūros paskirties pastatą darbus, įskaitant ir darbo projekto parengimą) dokumente nurodytos atsiskaitymo su statytoju sąlygos: 2018 m. – 1 mln. Eur, 2019 m. – 10 mln. Eur, 2020 m. –10 mln. Eur, 2021 m. – likusi dalis. Akivaizdu, kad finansavimo sumos ir planuojamos atsiskaitymo sumos esmingai prasilenkia.
Statant du didžiuosius Druskininkų objektus – Vandens pramogų parką ir slidinėjimo areną, įsisavinta per 100 mln. litų ES paramos lėšų. Panašu, kad be ES paramos lėšų R. Malinausko šlovė blėsta, ir tokio dydžio Druskininkų kultūros centro įgyvendinimas sunkiai įmanomas. Vadinasi, lieka variantas melžti valstybę visais įprastais būdais, bet nenusileisti dėl vasiukinės ambicijos realizavimo. Nerūpi ir tai: kuo didesnis kultūros paskirties objektas bus pastatytas, tuo didesni jo išlaikymo kaštai guls ant savivaldybės biudžeto. Panašu, kad šiuo atveju tai nėra svarbu. Iki šiol R. Malinauskui tokia strategija dažnai pasiteisindavo, bet tada jis dar buvo stiprios, dažnai valdančios partijos pirmininko pavaduotojas.
Šiandien akivaizdu, kad jau prieš keletą metų galėjo būti pasirinktas racionalaus dydžio, turintis realesnes įgyvendinimo galimybes Kultūros centro variantas, galbūt šiandien jau turėtume rezultatą. Deja, taip neįvyko, nes savivaldybė nusprendė pirmiau pasistatyti viešbutį. Dabar jų turi jau du. Buvo girdimi netgi tokie mero pasvarstymai: moderni savivaldybė statosi viešbučius, o kultūros centru galėtų pasirūpinti privatus verslas.
Dėl to, kas nepadaryta laiku, nedaug prasmės apgailestauti ir ieškoti kaltų. Vis dėlto akivaizdu, kad tokie sprendimai priimti dėl stiprėjančio mero autoritarinio valdymo, neadekvataus situacijos, galimybių suvokimo ir vertinimo, ambicijų dominavimo, agresyvios laikysenos kritikų atžvilgiu, savo klaidų nepripažinimo, tiesmuko savo tiesų gynimo ir aiškinimo, kad dėl visko kalta opozicija, jau kenkia ir Druskininkams, ir valstybei apskritai. Jeigu dar pridėsime faktus apie įstatymų nepaisymą, privataus intereso gynimą ir teismų sprendimų neigimą, nevykdymą Vijūnėlės dvaro tebesitęsiančioje istorijoje – vaizdas išties liudija ilgo buvimo valdžioje pasekmes ir išsigimimą.
Kaip besibaigtų Druskininkų kultūros centro epopėja, Druskininkai vis tiek buvo ir bus M. K. Čiurlionio miestas, ir kultūrinis gyvenimas nesustos, ne viskas valdžios rankose, ne viskas priklauso nuo valdžios hipertrofuotų ambicijų ar fakto, kad meras jau seniai susitapatino su Druskininkais. Tai tik 18 metų išbandymo neribota valdžia ir ES pinigais kaina.
