aA
Iki Seimo rinkimų liko mažiau nei 100 dienų ir nors nežinomybės dar daug, tačiau galimi rinkimų baigties scenarijai yra ganėtinai aiškūs.
Andrius Vyšniauskas
Andrius Vyšniauskas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo trumpos įžangos apie mūsų rinkimų sistemą. Jaučiu pareigą sudėti keletą akcentų, dėl kurių daug viešosios nuomonės komentatorių nesutaria.

Lietuvoje turime mišrią rinkimų sistemą

Lietuvoje veikia ne viena, o dvi rinkimų sistemos. 70 Seimo narių renkame pagal proporcinę rinkimų sistemą (sąrašus) ir 71 pagal mažoritarinę dviejų turų rinkimų sistemą (vienmandatėse apygardose). Pirmasis turas ir balsavimas už sąrašus atspindi rinkėjų simpatijas, o antrasis turas antipatijas, nes dažniausiai jame rinkėjai balsuoja prieš arba rinkdamiesi jiems mažesne blogybe atrodantį kandidatą/partiją. Taigi, pirmame ir antrame turuose suveikia visiškai kitokie argumentai.

Daug kas teigia, kad Lietuvos rinkimų sistema yra nestabili, todėl sunkiai prognozuojama. Tai nėra tiesa. Kuo toliau, tuo labiau mūsų rinkimų sistema tampa stabilesnė ir aiškesnė. Būtent todėl šie Seimo rinkimai bus pirmieji po 20 metų, kai pasirinkimų lauke neturime naujos stiprios (t.y. aiškiai 5 proc. kartelę peršokančios) populistinės, antisisteminės partijos. Tai yra didelis mūsų rinkimų sistemos pasiekimas.

Dažnai, kai yra kalbama apie rinkimų sistemos stabilumą, bandoma tai paaiškinti tuo faktu, jog kokia nors partija judėdama nuo rinkimų prie rinkimų nepraranda rinkėjų, išlaiko labai stiprų branduolį. Jeigu žvelgiame būtent taip, tada Lietuvos rinkimų sistemą suprasti ir prognozuoti yra sunku. Bet tai yra gana siauras požiūris.

3 politinių blokų konkurencija

Mūsų rinkimų sistema pasižymi aiškiais partijų ir elektoratų blokais, kuriuose rinkėjai ir juda. Turime tokius apytikslius blokus:

• ~30-35 proc. rinkėjų balsuoja už tai, ką vadiname populistinėmis, antisisteminėmis partijomis (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, N.Puteikio judėjimas);
• ~30-35 proc. rinkėjų balsuoja už dešiniuosius (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir liberalios partijos);
• ~15-20 proc. rinkėjų balsuoja už socialdemokratus;
• ~5 proc. rinkėjų balsuoja už tautinių mažumų partijas;
• ~10-15 proc. rinkėjų balsuoja už visas kitas, mažas partijas.

Pagal paskutinius Vilmorus reitingus šių blokų paskirstymas (skaičiuojant tik apsisprendusius ir balsuosiančius rinkėjus) rudenį atrodytų taip:

• 36 proc. - dešiniosios partijos (TS-LKD, LRLS ir LP)
• 36 proc. - antisisteminės partijos (LVŽS, DP, TT)
• 20 proc. - socialdemokratai (LSDP ir LSDDP)
• 8 proc. - kita

Taigi matome, kad situacija yra praktiškai identiška tradiciniam vidurkiui. Šioje vietoje noriu pridurti, kad skaičiuoju tik blokų balsus, o ne svorį parlamente, nes beveik visuose blokuose yra partijų, kurios svyruoja ant 5 proc. slenksčio, todėl realus galios balansas bus kiek kitoks.

Daugelis rinkėjų gali migruoti tarp partijų šiuose blokuose, o rinkėjų migracija iš vieno bloko į kitą yra gana retas reiškinys. Tokios migracijos būna, tačiau tai yra mažos rinkėjų grupės. Tiesa, blokų svoriai pamažu keičiasi, nes dalis vyresnių rinkėjų pasitraukia, o jaunesnių rinkėjų gausėja. Taip pat politinių jėgų blokų svoriai kinta priklausomai nuo jų rinkėjų aktyvumo.

Antisisteminis/populistinis blokas ir prastos naujienos valstiečiams-žaliesiems

Jeigu žvelgtumėme tik iš partijų perspektyvos, matytumėme, kad 2012 m. Darbo partija rinko 19,82 proc. balsų, o 2016 m. tik 4,68 proc. arba neteko daugiau nei 15 proc. rinkėjų palaikymo. Atrodytų, kad prarado įspūdingai daug. Tačiau jeigu pažvelgtumėme, kur nukeliavo šie rinkėjai (o nukeliavo jie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai) ir palygintumėme 2012 ir 2016 m. populistinių/antisisteminių jėgų blokų svorius, pamatytumėme įspūdingą stabilumą:

• 2012 m. ~35 proc. balsų (Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, Drąsos kelias);
• 2016 m. ~37 proc. balsų (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Naglio Puteikio judėjimas, Tvarka ir teisingumas, Darbo partija).

Visa tai reiškia, kad šie rinkėjai balsuoja toje pačioje erdvėje, bet tiesiog keičia partijų etiketes. Tai yra visiškai natūralus ir suprantamas balsavimo būdas, nes jeigu esi dešinysis rinkėjas, tau nėra prasmės mestis, pavyzdžiui, į socialdemokratų pusę ir atvirkščiai.

Kodėl svarbu visa tai suprasti vertinant galimą rinkimų baigtį? Jeigu einame tokiu mūsų rinkimų sistemos aiškinimo keliu, tada galime gana nesudėtingai prognozuoti, kas bus.

Pabandykime prognozuoti: jeigu dėl aktyvios, netikėtai sugrąžintos 1,8 mln. eurų dotacijos paskatintos kampanijos kils Darbo partija, tai reiškia, kad leisis LVŽS. Jeigu išnyks TT (o jau išnyko) jos balsus susirinks DP ir LVŽS. Jeigu sustiprės N.Puteikio ir A.Juozaičio sąjunga – tai bloga žinia LVŽS ir DP.

Turėčiau pridurti, kad antisisteminis/populistinis blokas yra itin lakus, nes jo rinkėjai yra linkę stipriai bausti valdžioje esančias partijas. Tuo tarpu dešinės blokas yra stabilus ir migracija jo viduje vyksta gana retai ir nedideliais kiekiais.

Dešinėje – stabilumas su vienu nežinomuoju

Dešinėje turime 30-35 proc. svorio bloką, kurį sudaro TS-LKD ir liberalios jėgos. TS-LKD jau tradiciškai šiame bloke turi 20-25 proc. balsų. Sakau tradiciškai, nes dešiniųjų erdvė pamažu auga didėjant jaunų rinkėjų aktyvumui. Įdomu, kad liberalios jėgos taip pat šiame lauke turi gana stabilų tradicinį elektoratą, nors iš partijų gausos taip gali neatrodyti.

Liberalios jėgos yra sukaupusios 10-15 proc. rinkėjų erdvę, kurios apie 11 proc. visados atitenka liberalams, o likę rinkėjai pasirenka TS-LKD (taip yra jau 16 metų ir tai nėra tik šių dienų tendencija).

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Lietuvos politikos lauke gali būti arba viena stipri liberalų jėga, arba dvi rizikingai balansuojančios ant 5 proc. ribos. Pastarasis scenarijus buvo 2008 m., o 2012 ir 2016 m. matėme, kaip Liberalų sąjūdis gana ryškiai nukonkuravo visas kitas giminingas jėgas.

Dabartinė situacija, kai matome ryškią Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos konkurenciją, primena 2008 m. Bet yra ir tam tikrų skirtumų. Lietuvos liberalusis judėjimas visados stovėdavo ant trijų kojų: Vilniaus, Klaipėdos ir regionų Lietuvos. Norėdama sėkmingai pasirodyti liberalų partija visados turėdavo laimėti Vilnių arba Klaipėdą ir susirinkti dar didelę dalį balsų regionuose. Kaunas šiuo atžvilgiu pasidalindavo perpus. 2008 m. įvyko būtent taip, kai Liberalų ir centro sąjunga geriau pasirodė Vilniuje ir keletoje regioninių savivaldybių, o naujai susikūręs Liberalų sąjūdis pirmavo prieš savo liberalius konkurentus Klaipėdoje ir taip pat susirinko neblogą gabalą balsų regionuose.

Žvelgiant į dabartinį lauką matome, kad Liberalų sąjūdis geriau atrodo Klaipėdoje ir tikrai neblogai regionuose, ką atskleidė savivaldos rinkimai. Tuo tarpu Laisvės partija žymiai stipresnė Vilniuje, tačiau regionai išlieka jų silpnąja vieta. Partija iki šiol nesugebėjo sukurti regioninių struktūrų, todėl išlieka regionine Vilniaus partija. Ir to gali nepakakti.

Lūkestis, kad užteks tik Vilniaus, yra nepagrįstas, nes norint peržengti 5 proc. kartelę reikia nacionaliniu lygiu rinkti apie 63 000 balsų. R.Šimašiaus rinkiminis komitetas 2019 m. savivaldos rinkimuose surinko 60 000 balsų. Atrodytų neblogai, tačiau jau ne kartą matėme, jog tų pačių rinkėjų nuostatos savivaldoje ir nacionaliniuose rinkimuose skiriasi labai ryškiai.

Šią situaciją galime pavadinti „Zuoko reiškiniu“, kai meras, renkantis daug balsų savivaldoje, nesugeba jų paversti palaikymu nacionaliniuose rinkimuose. A. Zuokas su tokia situacija susidurdavo nuolatos. Toks reiškinys egzistuoja todėl, kad rinkėjai skirtinguose rinkimuose sugeba kandidatus vertinti kiek kitame kontekste, t.y. tai, kas veikia savivaldoje, nebūtinai veikia nacionalinėje politikoje. Tokių situacijų gausu visoje Lietuvoje, tarp visų politinių jėgų.

Galiausiai, skaitytojui tikriausiai kyla klausimas, o kodėl prie dešinės bloko neprijungiu visų „konservatyvių“ judėjimų, kaip V.Radžvilo Nacionalinis Susivienijimas ar R.Dagio Krikščionių sąjunga. Atsakymas gana paprastas: šios partijos turi mažai ką bendro su dešiniuoju bloku, o jei su kažkuo konkuruoja tai tik su antisisteminėmis/populistinėmis partijomis, tokiomis kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ar Darbo partija. Daug ką tai galbūt stebins, tačiau minėtų jėgų elektoratai su TS-LKD, jau nekalbant apie liberalus, beveik nepersidengia (tą rodo apklausos), o štai radikalesni valstiečių rinkėjai į juos karts nuo karto pasižvalgo. Tą vėlgi rodo apklausos.

Taip pat šių judėjimų perspektyvoms labai kenkia jų veiklos neefektyvumas. Tie patys asmenys prieš kiekvienus rinkimus nesėkmingai bando suburti vis naujas partijas, kurias patys vadina „antisistemine“ opozicija. Ir nors stengiasi labai, bet taip ir nesugeba suformuoti ko nors rimtesnio ir aiškesnio, o fragmentacija išlieka gili. Nepadeda ir tai, kad jų gretos yra gausios politikos perbėgėlių, kad pas juos vietą randa ir nuoširdžiai patriotiški žmonės, ir prorusiški radikalūs elementai, kuriuos pritraukia antieuropietiška retorika. Todėl tiesiog dalis potencialių šių jėgų rinkėjų renkasi didesnes ir aiškesnes partijas.

Antrieji turai – viską lemia negatyvus požiūris

Kaip ir minėjau šio teksto pradžioje, Lietuvoje vienu metu veikia net dvi rinkimų sistemos. Antroji šios mišrios sistemos dalis – vienmandatės apygardos – yra lemiamos ne tiek pozityvių rinkėjų nuostatų, kiek negatyvių. Pirmieji vienmandačių apygardų turai dažniausiai gana tiksliai atspindi nacionalinį palaikymą partijoms, yra geografinis to palaikymo atspindys. O štai antrieji turai yra kiek kitokia istorija.

Dažnas kandidatas vienmandatėje apygardoje įsivaizduoja, kad jo vietinė kova yra nuo nacionalinių tendencijų nepriklausomas jo darbo ir pastangų įvertinimas. Tarsi tokie mažieji merų ar net prezidentų rinkimai. Deja, tai iki galo nėra tiesa. Kuo toliau, tuo labiau ryšys tarp vienmandatininko įdirbio ir rinkimų rezultato mažėja, o nacionalinių tendencijų įtaka vienmandatėms apygardoms auga.

Tai išryškėjo jau 2012 m., kai socialdemokratai, darbiečiai ir tvarkiečiai sugebėjo laimėti regionus, o TS-LKD ir liberalai – miestus. Lietuva pasidalino į dvi stovyklas, nes rinkėjai balsavo labai aiškiais simpatijų ir antipatijų blokais. Tuo metu gana aiškiai pasirodė, kad antruose turuose socialdemokratų rinkėjai prieš TS-LKD palaikė darbiečių ir tvarkiečių kandidatus, o dešinieji rinkėjai rinkosi socialdemokratus prieš darbiečius ar tvarkiečius. Todėl socialdemokratai pirmame ture likę tik antroje vietoje, po antrojo turo gana aiškiai pirmavo. Miestuose TS-LKD sulaukė kairiųjų rinkėjų palaikymo prieš liberalus, o štai Kaune daugelio žemiau antrosios vietos likusių kandidatų rinkėjai pirmenybę antruose turuose suteikė TS-LKD prieš Drąsos kelią. Buvo balsuojama blokais, nepriklausomai nuo vietinių asmenybinių simpatijų ir antipatijų. Be abejo, tų vietinių niuansų kažkiek būta, tačiau tais metais asmenybės įtaka antro turo baigčiai buvo žymiai menkesnį nei anksčiau.

2016 m. Seimo rinkimai šią tendenciją tik sustiprino. LVŽS buvo antruoju pasirinkimu tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems. Todėl sugebėjo antruose turuose tiesiog nušluoti konkurentus.

Visgi antrasis turas ir antrasis pasirinkimas nėra taip lengvai paaiškinamas ir prognozuojamas. Jo neįmanoma nuspėti tiesiog pliku antrojo pasirinkimo klausimu, o būtina žvelgti į partijų pozityvaus ir negatyvaus partijų vertinimo skaičius bei modeliuoti, kas prieš ką ir kur gali išeiti į antrąjį turą.

2016 m. LVŽS privalumu prieš visas kitas partijas buvo tai, kad juos kaip naują, istorijos neturinčią partiją neigiamai vertino tik ~20 proc. rinkėjų (tiek buvo rinkėjų, kurie sakė, kad niekada už LVŽS nebalsuos). Kai tuo tarpu mūsų partinėje sistemoje įprastas, kad partijų turimas neigiamo vertinimo rezultatas yra ~50 proc. Taigi, LVŽS tiesiog buvo tinkamesnė ir pozityvesnė jėga tiek kairiajam, tiek dešiniajam rinkėjui. Tai ir lėmė minėtos partijos sėkmę.

Šiuose rinkimuose tokio pranašumo jie jau nebeturi. Visos pagrindinės partijos šiandien turi apie pusę elektorato, kuris sakosi už jas nebalsuosiantis. LVŽS turi net 60 proc. tokių rinkėjų. TS-LKD šiandien kovoje prieš LVŽS yra antrasis pasirinkimas socialdemokratų rinkėjams, o darbiečiai greičiau tiesiog neateitų į rinkimus, nei pasirinktų LVŽS. Atitinkamai socialdemokratus kovoje prieš LVŽS palaikytų TS-LKD rinkėjai. TS-LKD ir socialdemokratų kova antruose turuose būtų gana artima ir nuožmi, nes daug LVŽS rinkėjų į antrą turą tiesiog neitų, atsirastų daug geografinių niuansų, kai TS-LKD geriau atrodytų miestuose ir kaimuose (!), o socialdemokratai vidutinio dydžio miesteliuose, bet ir čia viskas priklausytų, pavyzdžiui, nuo liberalų bei kitų partijų turimo elektorato svorio.

Taigi, šiuose rinkimuose nebematysime 2016 m. scenarijaus, nes nėra vienos politinės jėgos, kuri turėtų tokį mažą neigiamą krūvį kaip LVŽS prieš ketverius metus. Visos didžiosios jėgos turi vienodus negatyviojo krūvio svorius.

Tačiau ir šiuose rinkimuose matysime susiblokavimą, kai rinkėjai antrame ture pirmiausiai seks nacionalines tendencijas ir balsuos prieš kažkurią jėgą, o ne už ją. Tai reiškia, kad šį kartą antruosius turus lems, ne kokia asmenybė į juos pateks, bet kokios jėgos susidurs viena su kita.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(16 žmonių įvertino)
3.4375

Top naujienos

Duomenų mokslininkas – apie galimą situacijos suvaldymą: anksčiau rugpjūčio to nebus siūlo vėlinti antro skiepo datą (158)

Duomenų mokslininkas Vaidotas Zemlys-Balevičius laidoje „Delfi rytas“ pirmadienį prognozavo,...

Minimali alga Lietuvoje galėtų didėti 62 eurais

2022 metais minimali mėnesinė alga Lietuvoje galėtų būti 704 eurai, sako Lietuvos banko...

Darbo partijos narys – apie „Šeimos maršą“: organizatoriai gąsdino mano vaikus (482)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininko Ramūno Karbauskio išsakytus...

Kruvinas šaudynes Rusijoje surengęs jaunuolis: kas jis? (107)

Po šaudynių Rusijos Kazanės mokykloje buvo iškelta byla dėl kelių moksleivių nužudymo,...

Nausėda: mūsų derybines pozicijas Kremlius priima kaip silpnumo ženklą (94)

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį dalyvavo Rytų Europos studijų centro (RESC) organizuotoje...

Indijoje fiksuojami kitose šalyse dar nematyti COVID-19 padariniai ligoninėms nurodyta įrengti atskirus skyrius (188)

Indijai toliau kovojant su sparčiausiai pasaulyje augančiu koronaviruso protrūkiu, šalies...

Ministerijos scenarijuose nebėra vietos lengvatai, kuria naudojasi šimtai tūkstančių gyventojų siūlomos trys alternatyvos (78)

Finansų ministerija nagrinėja kelias alternatyvas dėl lengvatų investiciniam gyvybės draudimui ir...

NVSC: didėja protrūkių skaičius gamybos ir transporto, o mažėja paslaugų sektoriuje (7)

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) epidemiologinių tyrimų metu surinkti duomenys rodo,...

Julija Mackevičiūtė | D+

Noriu tuoktis pajūryje, bet nekenčiu spoksotojų: vestuvių planuotoja pasakė, kokios vietos Lietuvoje tinkamiausios

Po lemtingojo pritūpimo ant kelio jei gyvenimas ir neapsiverčia, tai galvos skausmų tikrai...

Vilniuje rastas asbestas sukuria apie 30 mln. žalą gamtai (1)

Vilniaus miesto pakraštyje aptiktos apie 10 tūkst. tonų asbesto atliekų sukuria apie 30 mln. eurų...