aA
Vienas iš svarbių Bažnyčios socialinio mokymo principų – teiginys, kad šeima yra pirmesnė už valstybę.
Andrius Navickas
© DELFI / Orestas Gurevičius

Šeimos sukūrė valstybę, o ne valstybė šeimas. Deja, šiandien vis labiau įsitvirtina nuostata, kad politinės institucijos yra kur kas išmintingesnės nei šeima. G.K. Čestertonas kažkada ironizavo, jog netrukus tėvai gaus instrukciją, kaip teisingai pastatyti vaiką į kampą. Šiandien į kampus statomi tėvai ir jiems dar pateikiamos ilgos direktyvos, kaip privaloma auklėti vaikus.
Tikrai nesakau, kad šiandien neišgyvename vaikų auklėjimo šeimose krizės. Pakanka vien jau to fakto, kad daugelyje šeimų tarpusavio bendravimas trunka tik kelias minutes per dieną. Nevalia toleruoti ir to, kad netrūksta tėvų, kuriems smurtavimas prieš vaiką yra būtinas „auklėjimo“ dėmuo. Tačiau netikiu, kad „pamotės“ vaidmens besiimančios valstybės institucijos yra visavertis pakaitalas šeimai.

Įvairių politinių pažiūrų politikai žarsto pažadus, jog pasirūpins kiekvienu vaiku, kurdami iliuziją, jog įsisenėjusias socialines problemas galima lengvai išspręsti, paskelbus kokią nors direktyvą ar ribojimus. Jei iš tiesų mums rūpi vaikų gerovė, turime stiprinti šeimas ir realiai padėti tėvams, o ne paprasčiausiai perduoti jų funkcijas kam nors kitam.

Per pirmus kelis mėnesius, kai įsigaliojo nauja vaiko apsaugos sistema, daugiau nei tūkstantis vaikų buvo paimta iš šeimų. Neramina ne tik pats skaičius, bet ir įsitvirtinusi „šeimos kaltumo prezumpcija“ – iškilus įtarimams, jog tėvai nederamai elgiasi su vaiku, ne tie, kuriems kilo šie įtarimai, reikia juos pagrįsti, bet tėvai privalo įrodyti, kad deramai rūpinasi vaiku. Dažnu atveju įrodinėti kaltinimų absurdiškumą jiems tenka jau tada, kai vaikas ar vaikai perduoti laikiniems globėjams.

Vėlgi tikrai neneigiu, kad nėra šeimų, kurios nesugeba pasirūpinti vaikais, kur vyrauja smurtas. Tačiau esminis dalykas – jei norime ne vien gesinti smurto gaisrus, bet veiksmingai užkirsti jiems kelią, turime investuoti į šeimas, o ne į jų pakaitalus. Dar vienas svarbus dalykas – brandi socialinė politika turi būti orientuota ne tik į įvairių problemų pelkėje įklimpusias šeimas, bet taip pat turi padėti tiems tėvams, kurie nori, bet ne visada turi pakankamai įgūdžių ar galimybių rūpintis savo vaikais.

Svarbu užduoti klausimą – kas yra deramas rūpestis vaikais? Pritariu, kad egzistuoja tam tikros „raudonos linijos“, kurių privalo paisyti tėvai. Tačiau šios linijos turėtų būti brėžiamos tik ten, kur būtina, nebandant perimti iš tėvų pamatinio vaikų ugdymo ir auklėjimo. Tėvai turi teisę perteikti vaikams savo vertybinius įsitikinimus, net jei jie nepatinka politikams.

Sveikintina, kad valstybės institucijos vis daugiau dėmesio skiria tam, jog paskatintų visus piliečius daugiau judėti, valgyti sveikesnius produktus. Vis dėlto labai aiškiai turėtume skirti skatinimus ir draudimus. Būtų puiku, jei politikai atrastų galimybę subsidijuoti baseinų, sporto salių laikymą, mažintų PVM tiems produktams, kurie, jų manymu, prisidėtų prie ligų prevencijos. Visai kas kita, kai politikai nusprendžia išleisti direktyvas tėvams, kaip jie privalo maitinti vaikus, paskelbia draudžiamų mokiniams užkandžių sąrašą.

Ar tikrai politikai, geriau nei tėvai, pažįsta kiekvieno vaiko individualius poreikius? Kitas dalykas – egzistuoja daugybė skirtingų ir vienas kitam prieštaraujančių mokslinių tyrimų apie tai, kokie maisto produktai yra sveikiausi? Gerai pamenu, kai prieš keliasdešimt metų buvo skelbiami kažkurių mokslinių tyrimų duomenys, jog pomidorai labai pavojingi sveikatai, nes sukelia onkologinius susirgimus. Dar po kurio laiko, jau kiti moksliniai tyrimai, esą, įrodė, kad jie kaip tik yra labai svarbi profilaktinė priemonė. Ar tai reiškia, kad politikai šiandien spręs, kurių mokslininkų išvados bus įtvirtintos teisės aktais?

Kalbant apie valstybės institucijų ir šeimų santykius, dera pateikti ir pragmatinį argumentą. Praktiškai visame pasaulyje stebime panašią socialinės politikos krizę – valstybė yra prisiėmusi kur kas daugiau įsipareigojimų nei gali įgyvendinti. „Pamotės“ ar „globėjos“ vaidmuo ne tik vertybiškai yra abejotinas, bet ir daug kainuoja. Socialinė politika, nenorinti sugrąžinti iniciatyvą ir atsakomybę šeimoms, neišvengiamai virsta neįgyvendinamais pažadais.

Geriausias to pavyzdys – dabartinė vaiko teisių apsaugos sistema. Teoriškai ji atrodo tikrai neblogai ir yra ilgai tobulintina daugybėje diskusijų. Tačiau tam, jog ji būtų tikrai veiksminga, turi sklandžiai suktis visi šios sistemos sraigtai. Jei tik, pavyzdžiui, pradeda trūkti psichologų, visa sistema išsiderina. Kodėl psichologų vaikų apsaugos sistemoje ne tik gali, bet ir realiai trūksta? Nes daugumos specialistų netenkina čia siūlomas menkas atlyginimas. Kodėl nėra pasiūlomas didesnis atlyginimas? Nes tai pareikalautų gerokai daugiau lėšų, nei politinė valdžia gali skirti šiai sistemai. Todėl tikrovėje vaiko teisių apsauga nėra tokia įvairiapusė kaip „popieriuje“. Labai tikėtina, kad ši sistema reikalaus vis daugiau lėšų ir tada teks spręsti dilemą – ar mes, kaip valstybė, galime sau leisti turėti būtent tokią sistemą?

Bažnyčios socialinis mokymas itin pabrėžia subsidiarumo principo svarbą. Pastarojo esmė – valstybinės institucijos turi padėti su savo uždaviniais negalinčiais susidoroti piliečiams, šeimoms ar kitoms bendruomenėms. Tačiau tokia pagalba tikrai nereiškia, jog turi būti perimtos piliečių ar šeimų funkcijos, bet siekis sustiprinti į krizę patekusius tiek, kad jie patys galėtų įveikti ne tik šią, bet ir būsimas krizes.

Atgavę nepriklausomą valstybę mes, deja, ir toliau socialinėje politikoje žengiame ne žmonių įgalinimo, bet išsikerojusios kontrolės kryptimi. Bažnyčios socialinis mokymas galėtų mums padėti pakoreguoti socialinės politikos kompasą.

Na, o popiežiaus vizitas į Lietuvą – labai gera proga iškelti klausimą, ar daugumos Lietuvos gyventojų tapatinimasis su Bažnyčia tėra mažai ką reiškiantis kultūrinis refleksas, ar iš tiesų stengiamės puoselėti krikščionišką tapatybę ir jį veikia taip pat ir mūsų politinius bei ekonominius pasirinkimus? Mūsų požiūris į valstybės ir šeimos santykius yra svarbus vertybinis lakmuso popierėlis, parodantis, kiek mums realiai svarbi krikščioniška pasaulėžiūra.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tapinas: jeigu jau galime žveją nukelti girtą nuo ledo, tai gal galime ir prezidentę į Rygą nuskraidinti (185)

Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas dėl lėktuvo gedimo nevykti į Latvijos...

Ne visi lietuviai norėtų dirbti trumpiau už tą patį atlyginimą (68)

Didžioji dauguma lietuvių norėtų, kad jų darbovietė sutrumpintų darbo valandas , palikdama tą...

Panevėžio ir Prienų klubų siekiams pasipriešino „Žalgiris“ (2)

Pirmadienį vykusiame Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) visuotiniame susirinkime netrūko įtampos....

Rusijos samdinius traukia iš „pilkosios zonos“: mes reikalaujame, prašėme jau užtektinai (27)

Rusijos kariuomenės veteranams atstovaujantis forumas sekmadienį nutarė žengti neįprastą...

Kai kurioms Lietuvos ligoninėms – neišvengiami pokyčiai: likimą pasirinkti galės pačios (93)

Pasirodė sąrašas 15 ligoninių, kurios turėtų būti arba uždarytos, arba pertvarkytos. Pasak...

Įsivaikinusi moteris: tiesa, kad vaikas auga ne biologinėje šeimoje, turi savo kainą (49)

Daugelis žmonių turi stiprų poreikį tėvystei, tačiau nepavykus natūraliu keliu susilaukti...

Paskelbtas pavojingiausių žaislų sąrašas: ko per Kalėdas vaikams geriau nedovanoti

Artėjant Kalėdų karštinei, Jungtinėse Amerikos Valstijose paskelbtas 10 pavojingiausių žaislų...

„Benzingalviams“ standartinis „Lamborghini Huracan“ pasirodė per lėtas – pavertė žvėrimi (2)

„Lamborghini“ yra greiti automobiliai, tačiau kai kuriems jų, rodos, įspūdingos galios...