Laikausi taisyklės, kad prieš kritikuojant kurį nors politinį sprendimą, pirmiausia dera pasistengti suprasti, ko juo siekiama. Prisipažįstu, LŽVS pasiūlytoje reformoje pirmiausia sutrikdė tai, kad tokią reformą pasiūlė būtent centro kairės politiniame spektre save matantys politikai. Kodėl? Nes tai reforma iš neoliberalizmo, tvirtinančio, kad valstybė perskirstytų kuo mažiau mokesčių mokėtojų pinigų, repertuaro. Kas nenori mokėti mažesnių mokesčių?

Tačiau kiekvienas atsakingas politikas žino, kad mokesčių dydis ir valstybės galimybės įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus žmonėms tiesiogiai susiję. Tiesa, kraštutiniai liberalai yra įsitikinę, kad valstybė itin prastai elgiasi su biudžeto pinigais, todėl tikslinga leisti žmonėms patiems spręsti, kaip geriau išleisti kiekvieną uždirbtą eurą. Tačiau mažiau radikalūs politikai, atsakingai žvelgiantys į valstybės prisiimtus įsipareigojimus sveikatos apsaugos, švietimo, socialinės rūpybos srityse, atkreipia dėmesį, kad mokesčių mažinimas, neišsprendus sudėtingų socialinių, ekonominių problemų valstybės viduje, tik dar labiau didina nelygybę ir susipriešinimą visuomenėje.

Visada džiugu gauti net ir keliais ar keliolika eurų didesnį atlyginimą, tačiau vien šis faktas dar nereiškia pagerėjusių ekonominių galimybių. Gal pavyks kartą ar kelis kartus per mėnesį prabangiau pavalgyti, tačiau veikiausiai – ne, nes labiau tikėtina, kad, toliau griūnant švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoms, vis didesnes sumas teks sumokėti korepetitoriams ar tolimoms kelionėms pas gydytoją.

Ekonomikos ekspertai yra paskaičiavę, kad dėl mokesčių reformos Lietuvos biudžetas neteks 300 mln. eurų. Kai šie pinigai paprasčiausiai išsidalijami, teigiamas efektas itin trumpalaikis. Kur kas prasmingiau būtų šiuos pinigus skirti pribrendusioms svarbioms reformoms švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, socialinės rūpybos srityje.

Ar ne absurdiška, kai prie Vyriausybės susirinkusiems kultūrininkams, uždirbantiems ubagiškas algas, Kultūros ministerija pareiškia, kad paprasčiausiai biudžete nėra daugiau pinigų. Dar po kurio laiko Lietuvos teatrų vadovai sužino, kad kitąmet tegali tikėtis šeštadaliu mažesnių biudžetų. Apie tai, kad nėra pinigų, medikams sako sveikatos apsaugos ministras, o tai, kas vyksta mokyklose, apkritai verta jau ne politinės, bet ir baudžiamosios atsakomybės už tai atsakingiems politikams.

Ar ne per didelė prabanga ruošti aukštos kvalifikacijos gydytojus užsienio valstybėms? Ar ne nusikaltimas, kai mes negalime pasiekti, kad mūsų vaikus mokyklose mokytų patys gabiausi ir motyvuoti pedagogai? Ar mes nesityčiojame iš savo kultūrinės tapatybės, kai kultūrininkai yra paverčiami tik proginių renginių dekoracijomis? Ar tai ir yra pažado, jog kultūrai bus skiriamas išskirtinis dėmesys, išpildymas?

Tikrai noriu, kad kiekvienas Lietuvos žmogus uždirbtų gerokai daugiau, tačiau privalau pasakyti – „karalius nuogas“, – kai žvelgiu į valdančiosios daugumos sumanytą mokesčių reformą, kuria ciniškai bandoma „nupirkti“ balsus savivaldos ir kitiems rinkimams.

Blogiausia tai, jog klaidžiojame ne tik vykdydami mokesčių reformą, bet ir daugumoje kitų valstybės valdymo sričių. Sakoma, kad kai laivo kapitonas nežino, koks kelionės tikslas, kokią kryptį besirinktų – visi laive jaučiasi pasiklydę.

Noriu tikėti, kad dabartiniai ministrai yra geros valios žmonės, geri savo srities specialistai ir jiems nesiseka dėl menkos politinės patirties. Tačiau visų pertvarkų „režisieriai“ jau tikrai turėjo įvertinti karčius jų inicijuotų reformų vaisius. Naujasis biudžeto projektas – proga pripažinti suklydus ir, mokantis iš klaidų, judėti bendrojo gėrio link.