aA
Gimiau tais pačiais metais, kaip ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Netrukus Kaune vyko „kalantinės“. Tai buvo laikas, kai vėl tirpo sovietmečio tylos zonos, žmonių kalbose vis drąsiau pasigirsdavo žodis „okupacija“, „laisvė“, „smetoninė Lietuva“.
Andrius Navickas
© DELFI / Orestas Gurevičius

Nepamenu, kiek man buvo metų, kai močiutė, tėčio mama, trumpai paaiškino, kad jos vyras, mano senelis, mirė kažkur Sibire. Daugiau tuomet neišpešiau nė žodžio ir pats prifantazavau, kas tas grėsmingas Sibiras, į kurį geriau nepatekti. Netrukus ir vėl išgirdau pasakojimus apie Sibirą. Tai įvyko mamos giminės susitikime, į kurį suvažiavo daugybė dėdžių ir tetų. Po bandymų papasakoti vienas kitam, kaip gyvena, pokalbiai netikėtai pasisuko į atsiminimus ir įsižiojęs klausiausi tragiškų pasakojimų apie tai, kaip jie stengėsi išgyventi nežmogiškomis sąlygomis.

Jau būdamas paauglys sužinojau, kad mano senelis buvo nuteistas kaip politinis kalinys ir netrukus žuvo Vorkutoje, o beveik visa mamos giminė buvo ištremta į įvairias Sibiro vietas – liko tik kelios tetos ir pas jas pasislėpusi mano mamytė.

Ne, tikrai nebuvo nei pikta, nei norėjosi kerštauti sistemai, bet buvo labai keista. Vis labiau į akis krito sistemos, kurioje gyvename, „svetimumas“. Ji buvo kaip nepatogi primesta kalinio uniforma. Gali būti, kad ne visiems. Kiekvienoje sistemoje yra sava „nomenklatūra“, kuri plaukia pasroviui, įsipatogina ir tarpsta. Tačiau melas, kad anuomet buvo paprasta ir lengva paprastiems žmonėms. Mano tėveliai augino tris berniukus ir vertėsi nelengvai. Taupėme kiekvieną kapeiką, stovėjome ilgiausiose eilėse ir dar, pamenu, auginome ir prekiavome prie kapinių gėlėmis.

Pasakojimai apie tremtis mane paveikė kiek keistai. Ne, neišgąsdino, priešingai, atsirado tvirtas įsitikinimas, kad tikrai pasieksime laisvę, kad sovietinis košmaras neišvengiamai baigsis. Neturėjau supratimo nei kaip, nei kada, bet žinojau – tai negali tęstis.

Jau Atgimimo laikotarpiu mama daugiau pasakojo apie tai, ką buvo girdėjusi iš tėčio, dėdžių, tetų. Ji pati traukiniu buvo nuvažiavusi iki pat Baikalo ežero, aplankyti ištremto tėčio. Pasirodo, kad net tai buvo įmanoma. Tačiau labiausiai man vaizduotėje išliko du vaizdai ir jie susiję su mano proseneliu. Jis buvo tikrai geros širdies, jautrus žmogus. Sugebėjo per karą pas save slėpti žydus, vokiečius, lenkus, rusus. Tautybė buvo nesvarbu – esminis dalykas, kad pasibelsdavo persekiojami žmonės. Ne, jis nebuvo drąsuolis. Kai paaiškėjo, kad netrukus rusų kariuomenė įžengs į tuos kraštus, prosenelis į tvenkinį įmetė radiją ir auksinį žiedą. Dėl šventos ramybės, kad okupantai nekibtų. Nepaisant to, nė vieno slėpto pabėgėlio neišdavė, nors grėsė kur kas didesni nemalonumai. Na, o kai pagaliau po Sibiro sugrįžo į Lietuvą, pirmiausia atsiklaupė ir pabučiavo Tėvynės žemę. Man šis epizodas iki šiol kažkodėl atrodo labai svarbus.

Dar gerai atsimenu mamytės pasakojimą apie dieną, kai mirė Stalinas. Ji tada sirgo angina ir, kaip pati tvirtina, išgirdusi naujieną, iš karto pasveiko ir pradėjo iš džiaugsmo dainuoti. Sakė, kad galvojo tik apie vieną, – kad dabar veikiausiai galės grįžti artimieji iš Sibiro.

Šias atminties pabiras išprovokavo birželio 14-oji. Diena, kuri visiškai netinka prie į atostogas grimztančios vasaros, lygiai kaip prieš beveik aštuoniasdešimt metų Sibiro kryptimi riedantys gyvuliniai vagonai ir okupacinės kariuomenės ultimatumai netiko pasakojimams apie sovietinę laisvę, lygybę, brolybę.

Kodėl svarbu, kad iš atminties neišsitrintų tiesa apie okupaciją ir sovietmetį? Tikrai ne dėl to, kad kūrentume neapykantos laužą budeliams ar tiems, kurie pabūgo ir suaugo su sovietine sistema, tapo jos tarnais.

Tikras atleidimas ne mažiau svarbus, kaip kančių ir aukų atmintis. Jis neišduoda praeities, bet kaip tik ją įprasmina. Tačiau praeities žaizdas išgydyti galima tik tada, kai jas pripažįstame, o ne slepiame po nešvarios propagandos tvarsčiais.

Gyva represijų atmintis mums šiandien svarbi ir todėl, kad tas košmaras daugiau nepasikartotų. Jog prisimintume, kad ir kokios aplinkybės būtų, tiesą ar melą renkamės mes patys. Net ir sudėtingiausioje situacijoje visada išlieka pasirinkimo galimybė, o istorinių negandų laikotarpiu – asmeninis pasirinkimas įgauna ypač didelę vertę.

Neabejoju, kad jūsų šeimose pasakojamos gal net įdomesnės istorijos apie senelių, prosenelių patirtus išbandymus. Nepavarkime jas pasakoti savo vaikams, išlaikykime gyvąją atmintį. Ji itin svarbus vaistas prieš vertybinę „mažakraujystę“.

Mano duktė senelių pasakojimų apie trėmimus klausosi kaip jiems prisisapnavusio košmaro, nederančio nūdienos tikrovei. Gal ir gerai, kad jai jau sunku patikėti, kad buvome okupuoti, kad okupacinė valdžia vykdė nusikaltimus. Jos kova už laisvę jau visai kita. Jai tenka grumtis su neapčiuopiamais pavojais, kurie graso suėsti laisvę iš vidaus. Ši kova ne mažiau sunki. Tiesa ta, kad kiekviena karta privalo išsikovoti laisvę sau ir būtent gyvoji atmintis yra labai svarbi pagalba nepabūgti ir nepasiduoti.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(10 žmonių įvertino)
4.0000

Top naujienos

Palygino Grybauskaitės ir Nausėdos prezidentavimo pradžią: skirtumai akivaizdūs (112)

Vienas kėlė įtampą, kitas ją malšina – taip Gitano Nausėdos ir Dalios Grybauskaitės...

Balsavimas dėl Seimo vadovo Pranckiečio atstatydinimo žlugo (676)

Seimas antradienio vakarą per neeilinį posėdį balsavo dėl galimybės Viktorui Pranckiečiui...

Griūvančio namo Kaune gyventojai širsta – darbai neprasideda, o už komunalines paslaugas moka (55)

Praėjo beveik trys mėnesiai nuo dienos, kuomet Kaune dėl įtrūkusių sienų buvo evakuoti vienos...

Venckienės laukiantis „Drąsos kelias“ ruošiasi Seimo rinkimams: parduoda turtą, kad turėtų tam lėšų (317)

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Aukščiausiajam Teismui atmetus Neringos Venckienės advokatų...

„Išleiskite mane“: laidotuvėse dalyvavę žmonės liko priblokšti, išgirdę velionio balsą (8)

„Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“ – taip galima pavadinti Shay Bradley įrašytą...

Pranckietis: Karbauskis laimėjo „penktus“ rinkimus (172)

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis tikisi, kad po antradienio proceso Parlamentas galės...

„Rytui“ nepavyko sugrįžti į pergalių kelią – nusileido „Partizan“ komandai (162)

Europos taurės B grupės trečiose rungtynėse Vilniaus „Ryto“ (1-2) krepšininkai patyrė antrą...

Italas į Lietuvą atvežė sūrių: supažindino su naujais skoniais ir pateikimo būdais (2)

Vėstant orui ir trumpėjant vakarams neapleidžia mintys apie saulėtus kraštus – jūrą,...

Šunų trenerė paaiškino, kas yra geras šuns šeimininkas: kai kuriems apie šunis geriau nė nesvajoti (43)

Šuo žmogui yra tik gyvenimo dalis, o žmogus šuniui – visas gyvenimas. Dažnas, girdėjęs šį...

Priešlaikinė ejakuliacija. Kaip sau padėti? (3)

Klausimas. Norėjau paklausti apie priešlaikinę ejakuliaciją lytinio akto metu. Baigiu labai...