TS-LKD savo veikloje įsipareigojo remtis krikščioniškosios moralės, šiuolaikinės konservatizmo minties, tautiškumo ir europietiškos centro dešinės politikos principais bei tradicijomis, moralės nuostatomis ir teisingumo principais, atviros Europai lietuvybės idealais, puoselėti patriotizmą, laisvės ir pasipriešinimo kovų istorijos įamžinimą ir pagarbą jų dalyviams, siekti sovietinės okupacijos padarinių panaikinimo ir istorinės tiesos apie pasipriešinimo kovas atkūrimo.
Politinės santalkos pamatai
Visi šie tikslai įvardinti Jungtinėje TD-LKD programoje, kurios niekas per daugiau nei dešimt metų neatšaukė. Priešingai, 2018 m. paskelbtoje partijos programinėje deklaracijoje buvo dar kartą pabrėžta, kad TS-LKD siekia teisingesnės, europietiškus gerovės standartus teikiančios visiems ir kiekvienam, padoresnės ir garbingesnės valstybės, kurioje yra pasiryžusi visada išlikti žmonių, o ne valdžios partija.
Deja, Lietuva susidūrė su nauja radikalizmo mada, kuri politinį nuosaikumą, kantrų bendro gėrio puoselėjimą skelbia „nusigręžimu nuo vertybių“ bei „silpnybe“, o skirtybes suvokia ne kaip naujų galimybių kūrybai steigimą, bet kaip grėsmę, prieš kurią būtina nukreipti visą energiją ir jėgas. Ne vienoje Europos valstybėje politinio radikalizmo mados atvėrė kelią toksiškam populizmui, kuris atmeta kaip atgyveną bet kokius tvarius pavidalus politikoje, manipuliuoja žmonių baimėmis ir politiką bando paversti lozungų karu.
Diskutuoti su šio tipo populistais nedaug prasmės, nes jie dažnai apeliuoja į žmonių gąsdinimui susikurtus melagingus faktus, beria neišpildomus pažadus ir parazituoja sudėtingų struktūrinių problemų ar valdžios klaidų „žaizdose“ (bet, deja, negali pasiūlyti patikimo jų gydymo.)
Vienas iš dažniausiai naudojamų dabarties populistų ginklų – „gąsdinimas liberalumu“. Liberali demokratija pateikiama kaip išdavikiška politika, skirta aptarnauti išskirtinai politinio elito interesus.
Prie to, kad didelei daliai žmonių liberalizmas tampa atpirkimo ožiu už visas šiuolaikines problemas, labai prisidėjo ir vis dar prisideda „liberalais“ pasivadinę politikai, kurie gina ne klasikinę liberalizmo tradiciją, bet jos karikatūrą, kuriai būdingas turto garbinimas, vienpusis ekonomizmas bei kritinio mąstymo sutapatinimas su cinizmu. Kita vertus, itin pavojinga tai, kad toksiška liberalizmo kritika kovoja ne tik prieš deformacijas, bet prieš pačią laisvę ir kiekvieno asmens klestėjimo, kaip pamatinio politikos tikslo, sampratą.
TS-LKD ir socialdemokratinė „globos valstybė“
Net neabejoju, kad galime sutarti su socialdemokratais dėl to, kad dabartinė socialinė ir ekonominė nelygybė veda į pražūtingą atskirtį, kuri pažeidžia pamatinį socialinio teisingumo principą. Politinė valdžia negali būti abejinga stebėtoja, kai visuomenėje pinigų įtaka tampa didesnė nei talento, kūrybiškumo ir kompetencijos.
Galime sutarti ir dėl profsąjungų svarbos bei būtinybės labiau įtraukti darbuotojus į įmonių valdymą, dėl to, kad nepriimtina jokio pobūdžio diskriminacija, turime saugotis nuo monopolijų įsigalėjimo ekonominiame gyvenime, padėti stiprėti įvairiose krizinėse situacijoje atsidūrusiems žmonėms.
Sutariame ir dėl itin svarbaus dalyko, kad, siekdami, jog kiekvienam žmogui būtų užtikrinti bent minimalūs europietiškos gerovės standartai, turime didinti valstybės perskirstomą biudžeto nuošimtį.
Kita vertus, TS-LKD akcentuoja, jog solidarumo principas neatsiejamas nuo subsidiarumo ir gerovės valstybė neturėtų tapti globos valstybe. Valstybės teikiama pagalba turi stiprinti žmones, o ne paversti juos išlaikytiniais. Šiandien didžiulė problema yra ne tik materialinis, bet ir elgesio skurdas, t. y. daug žmonių yra praradę motyvaciją, įgūdžius atsakingai rūpintis savimi ir savo šeima, orientuojasi vien tik į pašalpas.
Taip pat į socialinę politiką kur kas labiau turėtų būti įtraukiamos įvairaus pobūdžio bendruomenės, verta judėti didesnės decentralizacijos link. Pasaulietinis valstybės pobūdis, skirtingai nei yra įpratę pabrėžti socialdemokratai, yra visiškai suderinamas su kūrybingu ir abipusiškai naudingu valstybės ir solidžią atramą visuomenėje turinčių religinių bendrijų bendradarbiavimu. Pastarasis gali būti itin svarbus, rūpinantis bendruoju gėriu, tirpdant skurdo grandines.
Dar vienas svarbus TS-LKD skirtumas nuo socialdemokratų – dėmesys ekonominėms inovacijoms ir valstybės modernizacijai, pereinant nuo kontrolės prie veiksmingos viešosios vadybos ir socialinio kapitalo kūrimu besiremiančios lyderystės sampratos. Kitaip sakant, mes puikiai suprantame, kad svarbu ne tik teisingesnis biudžeto „pyrago“ paskirstymas, bet ir tai, kad būtų ką perskirstyti, taip pat mažėtų administravimo kaštai.
Turime atsisakyti verslo ir valstybės, verslininkų ir samdomųjų darbuotojų interesų supriešinimo. Būtina sąlyga – kompleksiška socialinė politika, kuri skatina verslauti, kūrybiškai panaudoti savo talentus, o ne vis didėjantis pašalpas gaunančių žmonių ratas, įvairaus pobūdžio atskirčiai tik didėjant.
TS-LKD ir liberalus „viskas tinka“
Lietuvoje ne viena partija tvirtina, kad yra išaugusi politinio liberalizmo dirvoje. Nėra paprasta atsakyti, ar šios partijos turi aiškų bendrą vardiklį. Panašiausia, jog juo galima būtų vadinti idėją, kad kiekvienas žmogus yra savosios laimės kalvis ir valstybė turėtų kuo mažiau kištis į individualių pasirinkimų turinį.
Kita vertus, šiuolaikiniai liberalai dažnai yra patys stropiausi moralistai, bandantys įtvirtinti „modernų“ gyvenimo būdą. Tai, deja, neretai sukarikatūrina labai svarbias sąvokas „žmogaus teisės“ ir „tolerancija“ ir jos tampa ne drąsiu asmens laisvės ir unikalumo gynimu, bet konformistinės vartotojiškos ideologijos įtvirtinimu.
Nepaisant to, neabejoju, kad TS-LKD gali sutarti su įvairioms partijoms priklausantiems liberalams, kad būtent asmens klestėjimas yra svarbiausias politikos tikslas. Dera sutikti su liberalais ir dėl to, kad, kovojant su atskirtimi ir struktūrine socialine nelygybe, nedera naikinti natūralios vidinės įvairovės, taip pat neturime bijoti globalių iššūkių, apimančių visą pasaulį ir skirtybes dera priimti kaip galimybę kūrybai, o ne kliūtį, kurią būtina pašalinti. Politinė valdžia turi atstovauti visus piliečius, nepaisant jų įsitikinimų, lyties, tautybės, gyvenimo būdo.
Nors, kaip minėjau, „žmogaus teisių“ sąvoka šiandien dažnai primena balioną, kurį kiekvienas prisipučia kiek nori, tačiau ji vis vien yra esminė, nes gina kiekvieno žmogaus orumą ir primena, kad nė vienas žmogus negali būti traktuojamas kaip priemonė. Ypač dėmesingi privalome būti tų žmonių, kurie priklausomi nuo kitų – vaikų, ligonių, senjorų ir t. t. teisėms.
Dar vienas bendrumas, kalbant apie TS-LKD ir liberalų pozicijas, pozityvus požiūris į Europos Sąjungą, kaip vieną svarbiausių šių laikų tarptautinių projektų. Mes atmetame lėkštas analogijas tarp ES ir Sovietų Sąjungos ir teigiame, kad ES būtina būtent todėl, kad tokie kruvini totalitariniai eksperimentai, kaip SSSR, negalėtų pasikartoti.
Kartu su liberalais galime ginti laisvę nuo perteklinių ribojimų, nuo pastangos visiems primesti vienintelį „teisingą“ gyvenimo būdą. Taip pat mus jungia įsitikinimas, kad pernelyg išsikerojusi valstybė praranda gyvybingumą, o socialinė politika turi stiprinti piliečius, o ne vien dalyti pašalpas, galvojant labiau ne apie jų ateitį, bet apie prielankumą artimiausiose rinkimuose.
Kita vertus, mes, TS-LKD politinė bendruomenė, žinome ir tai, kad laisvė neatsiejama nuo atsakomybės, o žmogus yra bendruomeniška būtybė ir stiprios bendruomenės ne tik nėra kliūtis laisvei, bet yra būtinos autentiškas asmens klestėjimui.
Taip pat mes žinome, kad dabartis išauga iš praeities ir yra veikiama tradicijos, mūsų vilčių, tikėjimo ir meilės darbų. Be kitą ko, tai reiškia, jog istorinės atminties puoselėjimas, rūpestis kultūrine ir tautine tapatybe yra būtini gyvybingai politinei bendruomenei.
Pagaliau, mes žinome, kad žmogus gyvas ne vien duona ir renginiais, bet yra taip pat kūrybinį potencialą ir prasmės poreikį turinti būtybė. Toli gražu ne visais atvejais galime kliautis vien rinkos logika, nes yra sričių, kur būtinas pasitikėjimo, bendrystės ir savęs dovanojimo kultūros įtvirtinimas.
Vienas didžiausių išbandymų TS-LKD – įrodyti dabarties liberalams, kad medis yra daugiau nei mediena, šeima yda daugiau nei vien ūkinis vienetas, o žmogus turi prigimtinę tvarką, kurios paisymas būtinas, siekiant autentiško asmens klestėjimo.
Kūrinijos puoselėjimas, „žalioji darbotvarkė“ privalo vis labiau persmelkti TS-LKD politinį veikimą, tuo labiau, kad Lietuvos „žalieji valstiečiai“ diskreditavo svarbią darnaus vystymosi idėją.
Ypatingą vietą TS-LKD politiniame veikime privalo užimti kompleksinės paramos šeimoms politika. Pastaroji turi siūlyti konkrečias paramos, apsaugos priemones visiems šeimos nariams, o ne skirstyti žmones į „teisingas“ ir „neteisingas“ šeimas.
Lietuvoje negali likti „antrarūšių“ vaikų, kuriems ekonominė šeimos situacija ar geografinis regionas, kuriame gyvena, užkerta kelią gauti kokybišką išsilavinimą. Pagaliau, negalime leisti supriešinti tradiciją ir dabar populiarias vizijas, biologinį, dvasinį ir socialinį asmens pradus. Kova su bet kokio pobūdžio diskriminacija, smurtu, stigmatizacija neturi ignoruoti kiekvieno asmens prigimtinio unikalumo ir orumo.
TS-LKD ir toksiškojo populizmo kraštutinumai
„Populizmas“ savaime nėra būtinai neigiamas reiškinys. Tai apeliavimas į visus žmones, teigiant, kad politiniam elitui turėtų rūpėti bendras politinės bendruomenės gėris, o ne savi interesai. Deja, ilgainiui šiuo kilniu šūkiu pradėjo dangstytis politikai ir politinės grupės, kurios tik įvardina problemas, manipuliuoja žmonių baimėmis, bet nesugeba pasiūlyti politinių „pūlinių“ gydymo. Viena iš priežasčių, populistai pernelyg daug jėgų skiria tikrų ir menamų „kaltininkų“ paieškoms, be to stengiasi pataikauti potencialiems rinkėjams, o ne imtis atsakingos politinės lyderystės.
Populistai dažniausiai iš dalies teisūs: kiekvienoje valstybėje yra skaudžių problemų ir neteisybės. Tačiau, deja, jų siūlomi primityvaus politinio veikimo metodai tik komplikuoja situaciją. LŽVS galima vadinti tipiniu populistiniu projektu, kai buvo „ilgalaikiam politiniam veikimui“ priešpastatyti „profesionalai“. Labai greitai paaiškėjo, kad LŽVS lyderis „profesionalumą“ suprato, kaip lojalumą ir beatodairišką jo įnorių vykdymą.
Svarbu pabrėžti, kad ir populistinėse politinėse jėgose gali būti politikų, kurie idealistiškai tikėjo, kad kova su tradicinėmis partijomis – tai Lietuvos „gelbėjimas“. Suklysti žmogiška, svarbu nelikti klaidoje. Lietuvos bėda, kad, politiškai subankrutavus eiliniams „gelbėtojams“, ir vėl pradedame ieškoti naujų.
Vienas iš pavojingiausių šiuolaikinio populizmo bruožų, kuris ir leidžia jį vadinti toksišku – tai, kad dažnai griebiamasi manipuliacijų ir „pamėklių“ (melagingų faktų). Interneto platybėse galima atrasti daugybė melagingų pasakojimų apie kraujo ištroškusius imigrantus, vaikų grobimą ar įvairias konspiracines teorijas. Populistams įprasta ne diskutuoti, bet gąsdinti, pranašauti artėjančią katastrofą, kurią esą politinė valdžia slepia, nes pati yra sąmokslo dalininkė.
Lietuvos partinės sistemos perspektyvos
Nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo mūsų politinė sistema struktūravosi kiek kitokiu principu nei Vakaruose. Vienas iš svarbiausių „dešinės/kairės“ kriterijų pokomunistinėje Lietuvoje buvo požiūris į sovietinę praeitį ir į Kremliaus grėsmę. „Dešinieji“, paprastai išaugę iš Sąjūdžio tradicijos, sovietmetį vertino kaip nelaimę ir teigė, kad Kremlius vis dar kelia politinį pavojų. „Kairieji“ labiau nostalgiškai prisiminė sovietmetį – nenuostabu, didžioji jų dalis buvo komunistų partijos ar komjaunimo nariai, ir tvirtino, kad turime būti pragmatiški santykiuose su Rusija.
Kartų kaita politikoje, Krymo okupacija, socialinių tinklų bumas radikaliai keitė politinę sistemą Lietuvoje. Tai aiškiai patvirtino praėjusieji Seimo rinkimai, kai nugalėjo populistinė jėga, kurioje į vieną politinį „kokteilį“ buvo suplaktos radikaliai skirtingos pozicijos, LŽVS pergalę lėmė šūkis, kad atėjo metas permainoms ir būtina perimti valstybės vairą iš tradicinių politinių partijų.
Akivaizdu, kad toks perėjimas virto tik dar vienu politiniu kataklizmu. Esminis klausimas – ar didžioji dalis politinės bendruomenės turės drąsos pripažinti, jog suklydo ir nebandys „tobulinti klaidą“. Tai būtų tas pats, kas, pasiklydus, nuspręsti paprasčiausiai eiti greičiau – o gal pavyks išsigelbėti?
Daug kas priklausys ir nuo tradicinių partijų, pirmiausia, nuo TS-LKD. Jei mes sugebėsime ne tik kritikuoti prastus dabartinės valdžios sprendimus, bet įtikinti žmones, kad egzistuoja vaisinga ir racionali alternatyva „vienadieniams“ populistų eksperimentams. Jei sugebėsime į kitas politines jėgas žvelgti ne tik kaip į konkurentes, bet ir kaip į potencialias politines bendradarbes, matysime ne tik skirtumus, bet ir panašumus.
Populizmo iššūkis daug ką pakeitė. Jei dar prieš praėjusius rinkimus būčiau teigęs, kad turėsime rinktis tarp „dešinės“ ir „kairės“ alternatyvų, tai šiandien drįstu sakyti, kad teks rinktis tarp atsakingo gerovės valstybės kūrimo ir toksiško populizmo apžavų.
Prezidentas G. Nausėda buvo pasikvietęs pokalbiui TS-LKD, LSDP ir LLS lyderius. Labai tikėtina, kad valstybės vadovas būtų laimingas, jei tokiame formate po Seimo rinkimų būtų svarstoma ne kaip reaguoti į Ramūno Karbauskio įnorius, bet kaip suformuoti kompetentingą, atsakingą ir politinės lyderystės nesibaidančią Vyriausybę.
Iki Seimo rinkimų teliko metai ir margaspalviai „gelbėtojų” pulkai jau rikiuojasi. Jų tik daugės. Svarbiausia, kad politinių kovų šurmulyje niekada nepamirštume, dėl ko kaunamės, kas esame, nes galiausiai išlieka tik tai, kas turi tikrus pamatus.