Puikiai suprantu, kad geriausia dėstyti argumentus, kai emocijos aprimsta ir galima išlikti išskirtinai racionalaus dėstymo rėmuose. Tačiau yra „politinių užkeikimų“, kurių sidabrinės racionalių argumentų kulkos neveikia. Jie tampa barikadomis ir griežtu reikalavimu pasirinkti vieną iš pusių, nepripažįstant jokių kompromisų.
Andrius Navickas
© DELFI / Orestas Gurevičius

Labai nemėgstu barikadų, nors suprantu, kad kartais jos būtinos. Pavyzdžiui, per Sausio 13-osios įvykius, kai reikia apsiginti nuo priešiškos galios. Deja, kur kas dažniau pati politinė barikada sukuria „savus“ ir „svetimus“, skatina praktikuoti „neapykantos valandėles“ tiems, kurie yra kitoj pusėj.

Vienu iš populiariausių „politinių užkeikimų“ šiuo metu yra klausimas – ar tu Stambulo konvencija, ar prieš? Šis klausimas užduodamas ypatingai iškilmingu tonu, tarsi bandant iškvosti tikėjimo išpažinimą. Labai dažnai jį užduoda žmonės, kurie pačios konvencijos teksto akyse nėra regėję. Nepaisant to, jie įsitikinę, kad tai politinio lakmuso popierėlis, kuris jiems leis tave suklasifikuoti: patikimas, modernus, fanatikas, parsidavėlis ir pan.

Dar Winstonas Churchillis sakė: „mėgstu mokytis, bet nemėgstu, kai mane moko“. Prisipažįstu, jaučiu silpnybę paerzinti tiek radikalius konvencijos priešininkus, tiek šalininkus. Ne piktai, bet norėdamas priminti, kad kur kas svarbiau mylėti ir rūpintis tikrais žmonėmis, su jų dorybėmis ir trūkumais, pasiekimais ir klaidomis, o ne dalyvauti deklaracijų apie žmogaus teisių ar orumo svarbą kapotynėse.

Nuoširdžiai netikiu, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas ištirpdys smurtą artimoje aplinkoje, pradėsime elgtis vienas su kitu kaip su žmonėmis, o ne daiktais. Kita vertus, nemanau, kad ši konvencija – tai šeimos institucijos kritikų Trojos arklys, kurį įsileidus, pražūtume su sveiku protu gerokai prasilenkiančiose socialinių lyčių klasifikacijose.

Tai, kad smurtas artimoje aplinkoje yra skaudi problema, man nekelia abejonių. Galima kalbėti apie įvairias jo priežastis. Pavyzdžiui, vartotojiškas mentalitetas, kai į kitą žmogų pradedame žiūrėti kaip į priemonę, „žmogiškąjį resursą“. Deformuoti tarpusavio santykio modeliai, kai galios demonstravimas, psichologinis ir fizinis smurtas traktuojami kaip norma, kai vyriškumą ar moteriškumą bandome įsprausti į siauras stereotipų uniformas. Galima suprasti ir konvencijos autorių susirūpinimą, kad pagarba kitam žmogui, kitoniškumui, empatija turi būti ugdoma nuo mažų dienų ir neturėtų būti užgožiama smurtavimo pateisinimu, apeliuojant į kultūrinius įpročius ar dangstantis keistomis religinės tradicijos interpretacijomis. Mes, kaip politinė bendruomenė, sutelktai turėtume rūpintis smurto artimoje aplinkoje tirpdymu, būti principingai jam nepakantūs, kovoti su bet kokiomis ksenofobijos apraiškomis.

Tačiau ar tam mums reikia ratifikuoti konvenciją?

Stambulo konvencijos entuziastai teigia, kad ratifikavimas nėra vien simbolinis gestas, parodantis, kad mes suvokiame problemos svarbą, bet ir galimybė pasinaudoti kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų gerosiomis praktikomis. Štai čia, mano supratimu, ir yra pagrindinis baimių ir nesutarimų šaltinis.

Kaip mums sutarti, kas yra tos konvencijoje minimos kultūrinės ir religinės tradicijos, kurias derėtų keisti? Ar nėra taip, kad vietoj to, jog mokytumėmės gyventi skirtybių pasaulyje, mus ir vėl bandoma apvilkti „modernaus žmogaus“ uniforma? Man ji neatrodo nei būtina, nei gelbstinti.

Prireikė daug pastangų, kol buvo pripažinta, kad lytiškumas nėra vien biologinė duotybė, bet turi ir socialinį aspektą. Mes išmokstame, ką reiškia būti berniuku ar mergaite. Tačiau dabar agresyviai proteguojama pozicija, kad lytiškumas iš esmės tėra socialinis konstruktas, todėl turime kalbėti ne apie savojo lytiškumo atpažinimą, įsisąmoninimą, ugdymą, bet pasirinkimą, konstravimą, bet kokių ribų atmetimą.

Sunku ginčytis, kad religinis fanatizmas griauna laisvę ir pagarbą kitoniškumui, tačiau ar šiandien neturime reikalo su antirelginiu fanatizmu, kuris bando mus apvilkti į savus „tramdomuosius marškinius“? Džiaugiuosi, kad šiandien jau kur kas sušvelnėjo Stambulo konvencijos šalininkų retorika, nes gerai pamenu, kai pradžioje buvo aiškiai teigiama, kad šeimas reikia perauklėti. Kas gi tie ekspertai, kurie bandys pakartoti dar Platono Valstybėje aprašytą totalitarinį „sąmonės keitimo“ projektą?

Sutinku, kad yra nemažai problemų šeimos institucijos viduje. Labai dažnai tėvai pamiršta savo, kaip ugdytojų ir palydėtojų, atsakomybę. Tačiau tokią situaciją galima pakeisti ne nustumiant šeimas į šalį, bet kantriai atstatinėjant sutrūkinėjusius bendruomeniškumo saitus, rūpinantis ne tik materialine, bet ir dvasine ekologija. Gyvename skirtybių visuomenėje ir svarbu, kad tai suvoktume kaip turtą, galimybę, o ne kaip problemą. Tam būtinas nuolatinis ir sąžiningas kalbėjimasis, o ne „ideologinis perauklėjimas“.

Tikrai nemanau, kad Stambulo konvenciją proteguoja piktavaliai politikai ar lobistai, su kuriais reikia kovoti. Netikiu, kad jos ratifikavimas būtų katastrofa, kaip tvirtina kai kurie politikai ar visuomenininkai. Tačiau ji sukeltų nereikalingas įtampas, gundytų kalbėti ne apie realius žmones, bet aptarinėti teorines schemas, deja, nestiprintų laisvos visuomenės, bet lengvai taptų dar viena priemone naujiesiems komjaunuoliams, degantiems entuziazmu perauklėti kitus.

Kritikavau politines barikadas, bet pats atsidūriau vienoje iš jų, nes prisipažinau, jog nemanau, kad Stambulo konvencija reikalinga. Turiu vilties, kad galima spręsti smurto artimoje aplinkoje problemą ir be barikadų, nedemonizuojant tų, kurie gina kitą poziciją. Todėl ir siūlau nukreipti tą energiją, kuri dabar iššvaistoma, inventorizuojant visų Lietuvos politikų poziciją Stambulo konvencijos atžvilgiu į itin svarbią diskusiją – ką konkrečiai šiandien, rytoj, poryt turime daryti, tirpdydami neapykantą ir smurtą visuomenėje? Svarbu, nepasiduokime iliuzijai, kad pykčiu ir kitaminčiu moralizavimu galima mažinti smurtą – gaisrą gesinkime vandeniu, o ne benzinu.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Maudynių sezonas: kur geriau nekišti kojos? (5)

Nuo balandžio lepinanti saulė jau įšildė daugumą vandens telkinių, tačiau hidrometeorologai...

Tokių kaip šis gydytojas Lietuvoje – vienetai: gyvybes gelbsti smegenų trombus ištraukdamas per kirkšnį (36)

Išeminio insulto metu smegenų arteriją užkišus trombui , pradeda žūti smegenų ląstelės....

Deginti pinigus yra nelegalu, bet tai padarius nutiktų keistas dalykas (64)

Deginti pinigus yra neprotinga. Tačiau ar žinojote, kad pinigų deginimas gali būti filantropijos...

Lietuvai stojant į turtingųjų klubą, išaiškėjo niūri statistika: „sublizgėjom“ antirekordais   (374)

Turtingųjų valstybių klubu pakrikštytoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (...

Palanga išskėstomis rankomis jau laukia poilsiautojų: kokiomis maisto kainomis pasitiko (306)

Kaip privilioti kuo daugiau turistų šiltuoju sezonu, Palangos verslininkai jau gerai apgalvojo....

Pikul žaidžia atviromis kortomis: apie santuokos užkulisius ir kitus galimus Jasaičio romanus su žinomomis moterimis (212)

Pastaruoju metu kone visa lietuva stebi skaudžią dviejų žmonių santykių dramą. Susipykę...

Vairuotojai sunerimo: eismo ženklai perspėja apie karo grėsmę? (86)

Geltonos spalvos ženklų su stilizuotais tankų ir šarvuočių atvaizdais buvo pastebėta Lenkijoje...

Papasakojo, kodėl prieš princo Harry ir Meghan Markle vestuves jos mama staiga metė darbą (1)

Prieš pat Didžiosios Britanijos princo Harry‘io ir jo mylimosios Meghan Markle vestuves...

Didmiesčių barai nusidažys raudonai: ilgai šanso laukę „Liverpool“ fanai žada patriukšmauti (6)

Jei šeštadienio vakarą sugalvosite išeiti į miesto centrą prasiblaškyti ir atsipūsti po...

Nesenstantys namų ruošos triukai: juos naudojo dar mūsų močiutės (5)

Tikra tiesa, kad išmintis ateina su amžiumi – tai įrodo mūsų mamų ir močiučių gebėjimas...