aA
Puikiai suprantu, kad geriausia dėstyti argumentus, kai emocijos aprimsta ir galima išlikti išskirtinai racionalaus dėstymo rėmuose. Tačiau yra „politinių užkeikimų“, kurių sidabrinės racionalių argumentų kulkos neveikia. Jie tampa barikadomis ir griežtu reikalavimu pasirinkti vieną iš pusių, nepripažįstant jokių kompromisų.
Andrius Navickas
© DELFI / Orestas Gurevičius

Labai nemėgstu barikadų, nors suprantu, kad kartais jos būtinos. Pavyzdžiui, per Sausio 13-osios įvykius, kai reikia apsiginti nuo priešiškos galios. Deja, kur kas dažniau pati politinė barikada sukuria „savus“ ir „svetimus“, skatina praktikuoti „neapykantos valandėles“ tiems, kurie yra kitoj pusėj.

Vienu iš populiariausių „politinių užkeikimų“ šiuo metu yra klausimas – ar tu Stambulo konvencija, ar prieš? Šis klausimas užduodamas ypatingai iškilmingu tonu, tarsi bandant iškvosti tikėjimo išpažinimą. Labai dažnai jį užduoda žmonės, kurie pačios konvencijos teksto akyse nėra regėję. Nepaisant to, jie įsitikinę, kad tai politinio lakmuso popierėlis, kuris jiems leis tave suklasifikuoti: patikimas, modernus, fanatikas, parsidavėlis ir pan.

Dar Winstonas Churchillis sakė: „mėgstu mokytis, bet nemėgstu, kai mane moko“. Prisipažįstu, jaučiu silpnybę paerzinti tiek radikalius konvencijos priešininkus, tiek šalininkus. Ne piktai, bet norėdamas priminti, kad kur kas svarbiau mylėti ir rūpintis tikrais žmonėmis, su jų dorybėmis ir trūkumais, pasiekimais ir klaidomis, o ne dalyvauti deklaracijų apie žmogaus teisių ar orumo svarbą kapotynėse.

Nuoširdžiai netikiu, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas ištirpdys smurtą artimoje aplinkoje, pradėsime elgtis vienas su kitu kaip su žmonėmis, o ne daiktais. Kita vertus, nemanau, kad ši konvencija – tai šeimos institucijos kritikų Trojos arklys, kurį įsileidus, pražūtume su sveiku protu gerokai prasilenkiančiose socialinių lyčių klasifikacijose.

Tai, kad smurtas artimoje aplinkoje yra skaudi problema, man nekelia abejonių. Galima kalbėti apie įvairias jo priežastis. Pavyzdžiui, vartotojiškas mentalitetas, kai į kitą žmogų pradedame žiūrėti kaip į priemonę, „žmogiškąjį resursą“. Deformuoti tarpusavio santykio modeliai, kai galios demonstravimas, psichologinis ir fizinis smurtas traktuojami kaip norma, kai vyriškumą ar moteriškumą bandome įsprausti į siauras stereotipų uniformas. Galima suprasti ir konvencijos autorių susirūpinimą, kad pagarba kitam žmogui, kitoniškumui, empatija turi būti ugdoma nuo mažų dienų ir neturėtų būti užgožiama smurtavimo pateisinimu, apeliuojant į kultūrinius įpročius ar dangstantis keistomis religinės tradicijos interpretacijomis. Mes, kaip politinė bendruomenė, sutelktai turėtume rūpintis smurto artimoje aplinkoje tirpdymu, būti principingai jam nepakantūs, kovoti su bet kokiomis ksenofobijos apraiškomis.

Tačiau ar tam mums reikia ratifikuoti konvenciją?

Stambulo konvencijos entuziastai teigia, kad ratifikavimas nėra vien simbolinis gestas, parodantis, kad mes suvokiame problemos svarbą, bet ir galimybė pasinaudoti kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų gerosiomis praktikomis. Štai čia, mano supratimu, ir yra pagrindinis baimių ir nesutarimų šaltinis.

Kaip mums sutarti, kas yra tos konvencijoje minimos kultūrinės ir religinės tradicijos, kurias derėtų keisti? Ar nėra taip, kad vietoj to, jog mokytumėmės gyventi skirtybių pasaulyje, mus ir vėl bandoma apvilkti „modernaus žmogaus“ uniforma? Man ji neatrodo nei būtina, nei gelbstinti.

Prireikė daug pastangų, kol buvo pripažinta, kad lytiškumas nėra vien biologinė duotybė, bet turi ir socialinį aspektą. Mes išmokstame, ką reiškia būti berniuku ar mergaite. Tačiau dabar agresyviai proteguojama pozicija, kad lytiškumas iš esmės tėra socialinis konstruktas, todėl turime kalbėti ne apie savojo lytiškumo atpažinimą, įsisąmoninimą, ugdymą, bet pasirinkimą, konstravimą, bet kokių ribų atmetimą.

Sunku ginčytis, kad religinis fanatizmas griauna laisvę ir pagarbą kitoniškumui, tačiau ar šiandien neturime reikalo su antirelginiu fanatizmu, kuris bando mus apvilkti į savus „tramdomuosius marškinius“? Džiaugiuosi, kad šiandien jau kur kas sušvelnėjo Stambulo konvencijos šalininkų retorika, nes gerai pamenu, kai pradžioje buvo aiškiai teigiama, kad šeimas reikia perauklėti. Kas gi tie ekspertai, kurie bandys pakartoti dar Platono Valstybėje aprašytą totalitarinį „sąmonės keitimo“ projektą?

Sutinku, kad yra nemažai problemų šeimos institucijos viduje. Labai dažnai tėvai pamiršta savo, kaip ugdytojų ir palydėtojų, atsakomybę. Tačiau tokią situaciją galima pakeisti ne nustumiant šeimas į šalį, bet kantriai atstatinėjant sutrūkinėjusius bendruomeniškumo saitus, rūpinantis ne tik materialine, bet ir dvasine ekologija. Gyvename skirtybių visuomenėje ir svarbu, kad tai suvoktume kaip turtą, galimybę, o ne kaip problemą. Tam būtinas nuolatinis ir sąžiningas kalbėjimasis, o ne „ideologinis perauklėjimas“.

Tikrai nemanau, kad Stambulo konvenciją proteguoja piktavaliai politikai ar lobistai, su kuriais reikia kovoti. Netikiu, kad jos ratifikavimas būtų katastrofa, kaip tvirtina kai kurie politikai ar visuomenininkai. Tačiau ji sukeltų nereikalingas įtampas, gundytų kalbėti ne apie realius žmones, bet aptarinėti teorines schemas, deja, nestiprintų laisvos visuomenės, bet lengvai taptų dar viena priemone naujiesiems komjaunuoliams, degantiems entuziazmu perauklėti kitus.

Kritikavau politines barikadas, bet pats atsidūriau vienoje iš jų, nes prisipažinau, jog nemanau, kad Stambulo konvencija reikalinga. Turiu vilties, kad galima spręsti smurto artimoje aplinkoje problemą ir be barikadų, nedemonizuojant tų, kurie gina kitą poziciją. Todėl ir siūlau nukreipti tą energiją, kuri dabar iššvaistoma, inventorizuojant visų Lietuvos politikų poziciją Stambulo konvencijos atžvilgiu į itin svarbią diskusiją – ką konkrečiai šiandien, rytoj, poryt turime daryti, tirpdydami neapykantą ir smurtą visuomenėje? Svarbu, nepasiduokime iliuzijai, kad pykčiu ir kitaminčiu moralizavimu galima mažinti smurtą – gaisrą gesinkime vandeniu, o ne benzinu.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Žmonės suplūdo į Katedros aikštę: belaukiant popiežiaus – tikinčiųjų maldos nuolat pildoma (614)

Tūkstančiai žmonių šeštadienio popietę renkasi Vilniaus Aušros vartų šventovės prieigose,...

Žmonių gelbėjimo drama Baltijos jūroje: sudužo jachta, kapitonas nuskendo ieškoma dar vieno vyro (42)

Šeštadienį Klaipėdoje gelbėtojai išskubėjo į pagalbą skęstantiems žmonėms. Pranešama apie...

Dalia Popiežių pirmą kartą išvydo prie oro uosto: prisiminimas išliks visam gyvenimui nuolat pildoma (171)

Nuo 15 val. įėjimas į Aušros vartų gatvę uždarytas. Susirinkusieji kartu su Popiežiumi...

11 metų Velse dirbantis gydytojas: mums įprasta pacientui prisistatyti ir paklausti, ar galima jį paliesti (58)

Intervencinis kardiologas Eduardas Šubkovas (48 m.) jau 11 metų dirba Šiaurės Velso Glan Clwyd...

Arūno Valinsko sūnus – apie vaikystę garsioje šeimoje ir kodėl dar neskuba vesti savo vaikelio mamos (85)

Šou verslo ryklių Ingos ir Arūno Valinskų sūnus Arūnas Valinskas jaunesnysis (28) rugsėjo...

Į mokyklą tėvai vaikus išlydi su baime: iki mirtinos tragedijos – vos žingsnis (15)

Prasidėję naujieji mokslo metai ir besitęsiantis Panevėžio gatvių remontas atnešė iššūkių...

Išskirtinę dieną – retai kartu matomos Adamkų šeimos pasirodymas (32)

Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje nepraleido ir pastaruosius mėnesius viešumoje retai...

Gerais norais ir pragaras grįstas: „sveikas“ maistas mokyklose virto „jokio“ maisto? (7)

Jau praėjo trys mokslo metų savaitės. Trys savaitės, kai mokiniai mokyklose turi būti maitinami...

Po ištisus dešimtmečius tvyrojusios įtampos Vatikanas skelbia apie svarbų susitarimą papildyta (6)

Vatikanas šeštadienį paskelbė su Kinija sudaręs „preliminarų susitarimą“ dėl vyskupų...

Batai, kuriuos įsigiję akimirksniu suteiksite įvaizdžiui prabangos (1)

Vasarą, kai vyravo pigaus (tik ne blogąja prasme) stiliaus tendencijos, turėjome progą puoštis...