Kai šalies ir globalios ekonomikos būsena yra tiek sveika, kiek yra sveika dabar – Vyriausybei neturėtų būtų sunku, bet kažkodėl atrodo, kad šiuo metu Vyriausybė veikia krizės sąlygomis. Savo pačios susikurtos krizės sąlygomis. Arba yra pavargusi ir nebesugeba adekvačiai reaguoti į kasdienybės iššūkius. Bet kuriuo atveju – du metai Vyriausybei yra nemažai ir su tuo tikrai verta pasveikinti.
Man labiau rūpi, kad tokias pačias ar panašias kritines pastabas buvo galima išsakyti ir prieš tai dirbusiai A. Butkevičiaus Vyriausybei. Daug kas pasakys, kad ir A. Kubiliaus Vyriausybės nebuvo tobulos ir taip pat buvo vertos kritinių pastabų. Gali būti, nesiginčysiu, nes negaliu būti objektyvus. Lygiai taip pat nevarginsiu teiginiais, kad ir G. Kirkilo ar dar ankstesnės Vyriausybės taip pat susilaukdavo daug kritikos tiek savo veiklos metu, tiek ir vėlesniais laikais.
Taigi su tam tikru palengvėjimu ar priešingai – su giliu beviltišku liūdesiu turime pripažinti, kad su savo demokratiniais procesais nesugebame sukurti kokybiškų ir efektyvių Vyriausybių. Ir net jei sudėtume visus politologus ir politikos ekspertus, garsiai kritikuojančius Vyriausybių veiklą, į naują „politikos ekspertų“ Vyriausybę, kažin ar ji būtų žymiai geresnė už dabartinę „profesionalų“ Vyriausybę.
Taigi turime konstatuoti vieną paprastą tiesą – net ir prabėgus beveik 30-čiai metų nuo Kovo 11-osios vis dar nemokame valdžiose dirbti taip, kad žmonės jas ilgesnį laiką vertintų pozityviai. Tada ir opozicijai būtų galima mažiau tokį valdžios darbą kritikuoti, o daugiau dėmesio skirti tam, ką tokiai valdžiai pavyko pasiekti. Deja, valdžios veikimo turinys dažnai lieka mažai pastebimas, nes žymiai daugiau dėmesio susilaukia ne tai, ką valdžia daro arba nedaro, o tai, kaip ji tai daro.
Lietuvos politikoje „forma“ vis dar užgožia „turinį“, todėl turinys labai sunkiai ir chaotiškai sugeba įgyti naują kokybę. Vis baramės, ginčijamės dėl „formos“ ir iš esmės trypčiojame vietoje su „turiniu“, o žmonės vis labiau praranda viltį, kad kas nors Lietuvos politikoje ir valstybės gyvenime gali būti kitaip.
Todėl, net ir dirbant beveik 30 metų Lietuvos politikoje, kartais apima neviltis, kai matai, kad eilinį kartą su eiline nauja valdžia ir vėl nesugebame išjudinti fundamentalių esminių mūsų valstybės tolesnės raidos klausimų: kokio mums reikia viešojo sektoriaus ir viešųjų paslaugų ir kaip (kokiais mokesčiais) esame pasiruošę tai finansuoti; kaip sistemiškai įgyvendinti švietimo reformą, keičiant pačią švietimo paradigmą; kaip sukurti sėkmingą ekonominį proveržį bent keliose srityse; kaip į provinciją pritraukti investicijas ir joje išsaugoti gyvenimo kokybę, ir pan.
Tai nėra priekaištas kuriai nors politinei jėgai ar politinei personalijai, nes Lietuvoje dėl visko yra kaltas tik Kubilius. Ir šiek tiek kaltu dar būna ir Landsbergis.
Priekaištų, kritikos, tyrimo komisijų Lietuvoje yra pastovus perteklius, bet pastoviai turime ir didelį deficitą realaus bei sisteminio judėjimo į priekį. Ir dėl to kenčiame visi: ir tie, kurie laikinai yra valdžioje, ir tie, kurie dažniau būname opozicijoje, ir kritiškai nusiteikę influenceriai, ir paprasti daug kuo nusivylę piliečiai.
Šiuos nesudėtingus valdžios veikimo principus pabandžiau išdėstyti kaip paprastą „valdžios elementorių“, kurį būtų nesunku ir sau pritaikyti. Tai lyg ir patarimai valdžios lyderiui dėl veikimo „formos“. Kai kurie dalykai senose demokratijose seniai yra išmokti, o mums tenka vis dar tokį elementorių skaityti:
1. Kai esi valdžioje – stenkis telkti, o ne skaldyti. Opozicija ir kritikai visada kritikuos valdžią, bet būdamas valdžioje daugiau laimėsi telkdamas, nei tokioje tavo veiklos kritikoje ieškodamas priešų. Kai kritikus įvardini priešais – demonstruoji savo silpnumą, kritikos baimę ir palengvini gyvenimą tikriems priešams.
2. Jeigu nėra krizės – neskubėk, puoselėk dialogą, dirbk ne tik su permainų rėmėjais, bet ir su skeptikais. Pradžioje sutelk kritinę masę suprantančių ir remiančių reformą ir tik tada skelbk reformos planą.
3. Kai planuoji reformas, jas aiškink ne tik daugumos „buldozeriui“, bet ir skeptiškai opozicijai. Buldozerio užtenka greitiems sprendimams priimti, bet visiškai neužtenka apsiginti nuo vėlesnės pagrįstos kritikos.
4. Jeigu reformas pradedi tik tam, kad galėtum pasigirti, jog esi reformatorius – geriau nepradėk. Labai greitai paaiškės, kad reforma buvo pradėta nežinant ką norima pasiekti. Todėl pats reformos įgyvendinimas pavirs „tiap liap“ procesu.
5. Jeigu nori įgyvendinti reformą, toje srityje turėk stiprų ministrą. Ir stiprią jo komandą. Neleisk silpnam ministrui pradėti kokių nors rimtesnių reformų, nes sukompromituos ne tik reformą, bet ir visą Vyriausybę.
6. Turėk stiprų ir išmintingą finansų ministrą. Jeigu kuriai nors sričiai rytoj nori skirti didesnį finansavimą, tai šiandien nemažink mokesčių ir biudžeto pajamų.
7. Turėk aiškius darbų prioritetus ir aiškią tų darbų „filosofiją“: nesiblaškyk su viena kitai prieštaraujančiomis idėjomis ar su atsitiktinėmis permainomis. Žinok – jei tokių prioritetų ir filosofijos nebuvo iki rinkimų, bus sunku juos atrasti ir po rinkimų, nes užgrius įtempta valdžios kasdienybė. Tokiu atveju dar labiau neskubėk su reformomis ir ieškok dialogo galimybių.
8. Nevark su ankstesnių valdžių kritika. Šitai politikos „formai“ neišvengiamai teks atiduoti duoklę pačioje savo valdžios kadencijos pradžioje, tačiau jeigu tai užsitęsia ilgiau, tai tampa kontrproduktyvu: neleidžia ieškoti erdvės dialogui; dažniausiai tuo permanentiškai užsiima tik tos valdžios, kurios neturi savo turinio; galų gale, tai parodo, kad pati valdžia jaučiasi silpnai, todėl persekioja opoziciją.
9. Nepasiduok pagundoms. Kai turi daugumą, labai lengvai pradedi galvoti, kad jūra yra iki kelių, o virš tavęs – tik dangus. Tai pavojinga saviapgaulė, vedanti link piktnaudžiavimo savo statusu. Visada atsimink dar XIX amžiuje pasakytus garsius Lord Acton žodžius: „Power corrupts; absolute power corrupts absolutely" („valdžia gadina; absoliuti valdžia gadina absoliučiai“).
10. Esi vardan darbų, ne vardan reitingų. Reitingai yra svarbu, bet vardan reitingų neišduok nei darbų, nei principų. Jeigu nesiseka – visada yra galimybė pasitraukti. Garbingai. Nebūsi nei pirmas, nei paskutinis, kuris tai padarys.
Dabartinė valdžia mėgsta kartoti, kad tai, ką jie daro, nebuvo daroma visus 30 metų iki šiol. Skamba išdidžiai. Bet lengviau pasakyti, nei padaryti. Kai kam atrodo, kad tie dabartinės valdžios darbai tik kelia chaosą ir griauna esamus, gal ir netobulus pamatus, kurie buvo pastatyti ankstesnių valdžių. Tada ir dabartinė valdžia atrodo žymiai blogesnė nei buvusios.
Tačiau, jei ši valdžia savo veiklos „formoje“ sugebės sugrįžti prie šio „Valdžios elementoriaus“ nuostatų, tai bus pirma Vyriausybė per 30 metų, kuri pati įbridusi į krizę, po to suvokia savo veikimo klaidas ir imasi jas taisyti. Prieš Kalėdas yra verta laukti stebuklų.