Rusijos Tolimuosiuose Rytuose Chabarovskas trečią savaitgalį iš eilės renkasi į protesto demonstracijas, kur vis drąsiau reikalaujama Putino atsistatydinimo.
Galima įvairiai nagrinėti, kodėl ir kas vyksta tiek Baltarusijoje, tiek Chabarovske. Vieni įžiūri Kremliaus ranką Baltarusijoje, kur Kremlius tariamai siekia susilpninti Lukašenkos režimą, kad pastarasis nebesipriešintų Baltarusijos suvereniteto sunaikinimui. Kiti Chabarovske mato Putino gudrias pastangas užgniaužti prieš Putiną balsuojantį regioną.
Tačiau bandant visur įžiūrėti gudrią Kremliaus ranką ir tariamai labai sėkmingus Putino manevrus, pametamas iš akių esminis šių įvykių veiksnys, Baltarusiją ir Chabarovską statantis į tą pačią politinės raidos lentyną. Tai reiškinys, pasimatęs po ilgų autoritarinio valdymo dešimtmečių ir labai pavojingas pačiam Kremliaus režimui – ryškus plačios visuomenės nuotaikų pasikeitimas. Žmonės aiškiai sako – jie pavargo nuo autokratijos ir jie nori permainų: tiek Baltarusijoje, tiek Chabarovske. Jie patys nori spręsti, ką išsirinkti į savo valdžią ir kuriuo keliu toliau eiti.
Tiek Baltarusiją, tiek Chabarovską vienija tas pats ilgametis posovietinis reiškinys: ir Baltarusija, ir Rusija yra valdoma autokratinių posovietinių režimų. Baltarusijoje – jau 26 metus, Rusijoje – 20 metų. Iki šių metų šiems režimams pavykdavo išsaugoti savo legitimumą, opoziciją užgniaužiant represijomis, bet kartu išsaugant didesnės dalies visuomenės susitaikymą su tokio režimo valdymu.
Tačiau šiandien matome vis daugiau požymių, kad situacija pradeda kardinaliai keistis: matome vis daugiau žmonių viešai ir drąsiai reiškiamo nepasitenkinimo autokratiniais režimais ir jo neužgesina nei represijos (kaip Baltarusijoje), nei demonstratyvus valdžios vengimas taikyti kokias nors represijas (kaip Chabarovske).
Kyla klausimas – kodėl? Kas tokio įvyko, kad galime stebėti tokius pokyčius?
Mano atsakymas – tai glūdi pačių autokratinių režimų prigimtyje. Autokratiniai režimai gali išlaikyti žmonių lojalumą tik tuo atveju, jeigu jų valdymas nuolat atneša akivaizdžių pažangos ir žmonių gyvenimo gerėjimo įrodymų. Taip buvo Pietų Korėjoje ar Taivanyje iki 1990-ųjų, taip yra Singapūre, taip nuo Den Siaopino laikų vis dar yra Kinijoje, taip kurį laiką buvo Putino Rusijoje ar Lukašenkos Baltarusijoje.
Tačiau šiuo metu taip nebėra nei Baltarusijoje, nei Rusijoje. Ekonomikos augimo šiose šalyse nebėra, o jaunos baltarusių ar rusų kartos, kuri nėra mačiusi nieko kito, išskyrus Lukašenką ar Putiną, nebeįtikina Lukašenkos ar Putino argumentai, kad gyvenimas iki jų atėjimo į valdžią buvo labai blogas ir tik jie tą gyvenimą sutvarkė. Jauni baltarusiai ar rusai to paprasčiausiai nematė. Jie mato tai, kad dabar gyvenimas nėra gerėjantis. Ir tai jau tęsiasi paskutinius 5–10 metų.
Kaip skelbia Valerijus Cepkalo, per pastaruosius 10 metų Baltarusijos BVP sumažėjo nuo 60 iki 58 mlrd. JAV dolerių, o vidutiniai atlyginimai – nuo 500 iki 450 dolerių. Pažangos ir gyvenimo gerėjimo nebėra ir žmonių lojalumo valdžios režimui nebėra. Tada belieka tik represijos ir „durtuvai“, bet „ant durtuvų“ bet kokiai valdžiai ilgai sėdėti nėra patogu. Šiaurės Korėja, Kuba ar Venesuela nėra labiausiai įkvepiantys pavyzdžiai.
Lukašenka iš baltarusių jau „pavogė“ rinkimus, kurie turėjo įvykti rugpjūčio 9 dieną: pagrindiniai konkurentai (Babaryko ir Tychanovskij) uždaryti kalėjime, jų štabų svarbiausi žmonės – taip pat kalėjimuose, Cepkalo su vaikais priverstas pabėgti iš Baltarusijos, rinkimų komisijose ir stebėtojų tarpe tik Lukašenkos statytiniai, rugpjūčio 9-ąją režimas stengsis „pavogti“ ir žmonių balsus. Tai, kas vyks rugpjūčio 9 dieną, jau negali būti vadinama „rinkimais“.
Tačiau rugpjūčio 9-oji bus ypač svarbi Baltarusijai. Ir ne tik. Nes net ir Lukašenka negali „pavogti“ iš eilinių baltarusių permainų siekio. Kuo daugiau represijų, tuo daugiau to siekio. Rugpjūčio 9-ąją baltarusiai gali susigrąžinti tai, ką Lukašenka iš jų „pavogė“ – teisę rinktis.
Svetlana Tychanovskaja, permainų Baltarusijoje viltis, labai aiškiai suformulavo pagrindinį savo tikslą – laimėjusi rugpjūčio 9-os dienos balsavimą, ji per pusę metų paleistų visus politinius kalinius ir surengtų naujus laisvus ir demokratinius rinkimus. Tai yra grąžintų Baltarusijos žmonėms tai, ką iš jų „pavogė“ Lukašenkos režimas.
Akivaizdu, kad Lukašenka, „pavogęs“ tikrų rinkimų galimybę iš baltarusių, rugpjūčio 9-ąją prisipaišys sau bet kokius balsavusiųjų už jį skaičius: pasiskirs save prezidento pareigoms dar vienai kadencijai. Vaikys protestus, sodins nepatenkintus į kalėjimus, bet tai nesugrąžins jam visuomenės lojalumo.
Baltarusija jau yra kitokia. Ir su kiekviena diena pačių baltarusių tikėjimas tuo tik stiprėja. Visuomenės netikėjimas, kad galima ką nors pakeisti, labai greitai virsta plačiu tikėjimu, kad galima viską pakeisti. Ir tokio „upės bėgimo“ niekas nebesulaikys. Laiko klausimas – kada permainos tikrai įvyks: rugpjūčio 9-ąją ar šiek tiek vėliau.
Ir tai yra pats blogiausias signalas Kremliui. Savaiminis visuomenės lojalumas posovietiniams autokratams baigiasi. Putinas sau persirašytoje Konstitucijoje gali įsirašyti kokias nori jo režimą amžiams įtvirtinančias nuostatas, bet Chabarovskas eina į gatves su milžiniškomis demonstracijomis ir reikalauja Putino atsistatydinimo.
Rugsėjį daugelyje Rusijos regionų vyks regioniniai rinkimai ir po Chabarovsko „maišto“ Putinas skuba įtvirtinti trijų dienų balsavimą rinkimuose, kad būtų lengviau manipuliuoti balsų skaičiavimais; Lukašenka gali „pavogti“ iš baltarusių rinkimus, tačiau trys drąsios moterys drebina Baltarusijos politinę padangę ir Lukašenkai belieka tik gąsdinti baltarusius, kad panaudos kariuomenę.
1985 metais niekas netikėjo, kad po 5 metų Sovietų Sąjunga pradės byrėti. 1988-ųjų birželį dauguma lietuvių netikėjo, kad Sąjūdis gali ką nors pakeisti. Netikėjimas labai greitai, per 1988-ųjų vasarą, virto visuotiniu tikėjimu. Ir pokyčiai Lietuvoje įvyko. Ir Sovietų Sąjunga subyrėjo.
Dabar vis dar daug kas netiki, kad pokyčiai Baltarusijoje gali įvykti. Prieš 3 mėnesius ir aš buvau tarp tų pačių netikinčiųjų. Nes man klaidingai atrodė, kad pilietinė visuomenė Baltarusijoje yra silpna, o režimas sugeba išsaugoti plačios visuomenės lojalumą. Šiandien esu tvirtai įsitikinęs, kad autokratinio režimo Baltarusijoje galiojimo laikas baigiasi. Ir tai yra Baltarusijos visuomenės nuosprendis.
Pastangos režimą išlaikyti yra bergždžios. Ir kenksmingos. Kenksmingos Baltarusijai, kenksmingos pačiam Lukašenkai, kenksmingos net ir Kremliui, nes Baltarusijos visuomenės protestinis permainų reikalavimas, jeigu nebus patenkintas rugpjūčio 9-ąją, labai greitai gali užkrėsti ir platesnę Rusijos visuomenę.
Tiesą sakant, jeigu bus patenkintas, taip pat savo pavyzdžiu gali užkrėsti platesnę Baltarusijos visuomenę...
Tai ir yra posovietinių autokratinių režimų dilema: kai prarandamas visuomenės lojalumas, bet kokie tolesni režimo žingsniai kenkia pačiam režimui...
Tai ir yra tokių postsovietinių autokratinių režimų pabaigos pradžia. Ir Baltarusijoje, ir Rusijoje.