Jeigu tai visų Vakarų karas, jeigu tai mūsų karas, ne tik ukrainiečiai, bet ir visi Vakarai turime turėti aiškų šio karo tikslą.
Daug kas gali pasakyti labai paprastai: pagrindinis mūsų visų tikslas – pasiekti, kad karas kiek galima greičiau būtų sustabdytas. Tai yra svarbu, bet nemažiau yra svarbu pasiekti, kad daugiau tokių karų Europos kontinente nebebūtų. Jeigu tokio tikslo sau nekelsime, tai net ir pasiekus tai, kad karas artimiausiu metu būtų sustabdytas, išliks didelė tikimybė, kad toks karas po kurio laiko vėl pasikartos. Išliks didelė tikimybė, kad Kremlius vėl su visa atsigavusia kariuomene veršis į Ukrainą.
Todėl pagrindinis mūsų, o kartu ir visų Vakarų tikslas šiame kare, kurį pradėjo Putinas, turi būti labai aiškus – pasiekti, kad Kremlius ir Rusija daugiau per amžius nebepajėgtų ir nebenorėtų su tokiais karais veržtis į Ukrainą ir į visą Europą.
Tai galima pasiekti tik vienu atveju – jeigu Rusija pagaliau transformuosis į europinio tipo demokratiją. Tik demokratinė Rusija nebekeltų grėsmės nei Ukrainai, nei visam Europos kontinentui. Bet koks kitoks variantas (Putino pakeitimas kitu rusišku diktatoriumi) tas pačias šiandienines grėsmes gali tik laikinai atitolinti.
Suprantama, kad šiandien daugumai vakariečių „demokratija Rusijoje“ gali pasirodyti kaip tolima ir neįmanoma realizuoti fantazija. Daug kas tuoj pat ims cituoti įvairias šiomis dienomis Rusijoje darytas apklausas, kurios rodo, kad dauguma rusų remia Putiną ir jo karą prieš Ukrainą.
Tačiau tokie apklausų rezultatai neturi stebinti. Neverta net daug kalbėti apie Kremliaus propagandos vaidmenį ir eilinių rusų sąmonės „zombinimą“. Tačiau tokio „zombinimo“ šiandieninė sėkmė Rusijoje nieko nepasako apie tai, kad rusų tauta ir ateityje būtų nepajėgi gyventi ir tvarkytis demokratijos sąlygomis.
Verta prisiminti, kad prieš II Pasaulinį karą nacistinėje Vokietijoje ir imperialistinėje Japonijoje dauguma vokiečių ir japonų taip pat rėmė tiek Hitlerio planus plėstis į Rytus ir džiaugėsi dėl Paryžiaus okupacijos, tiek rėmė Japonijos imperinę plėtrą Ramiajame vandenyne bei Kinijoje ir džiaugėsi dėl Japonijos kariuomenės sėkmės Pearl Harbore.
Tačiau šiandien tiek eiliniai vokiečiai, tiek japonai džiaugiasi tuo, kad jų šalys yra tvirtos ir stabilios demokratijos. Ir visai nesiskundžia tuo, kad demokratinis pasaulis po II Pasaulinio karo privertė ir padėjo joms tapti demokratijomis. Nes tai buvo vienintelis kelias, leidęs pasiekti, kad niekam nebekiltų pagunda atkurti nacistinę Vokietiją ar imperinę Japoniją, kurios vėl imtųsi grasinti visam pasauliui agresyviais karais.
Todėl ir šiandien Vakarai turi suprasti, kad vienintelis kelias į saugumą ir stabilumą Europos kontinente – tai demokratija Rusijoje. Jokie dialogai su Putinu ar su kokiu nors Putino paskirtu įpėdiniu, kuris bus toks pat, o gal ir dar žiauresnis diktatorius, jokio saugumo Europos kontinente nepadidins. Priešingai, tokie dialogai tik padrąsina diktatorių rodyti daugiau beprotiško agresyvumo.
Vienintelis kelias link demokratijos Rusijoje po šio karo – tai visiškas ir totalinis Putino ir jo vadovaujamos Rusijos pralaimėjimas šiame kare. Taip, kaip tokius karus kažkada pralaimėjo nacistinė Vokietija ar imperinė Japonija.
Tam reikia ne tik to, kad ukrainiečiai su Vakarų pagalba sutriuškintų Rusijos kariuomenę karo lauke, taip, kad jai nebūtų kitos išeities, kaip tik bėgti iš Ukrainos okupuotų teritorijų (arba taikos derybose išsiderėti galimybę taikiai atitraukti visą kariuomenę), bet ir kad Rusija pajustų Vakarų sankcijomis visiškai sutriuškintos ekonomikos skonį.
Vakaruose turime skubiai suprasti, ko reikia, kad tokia pergalė būtų pasiekta mūsų kare:
Pirmiausia reikia jau šiandien visuose Vakaruose vienodai suprasti, kad tai yra MŪSŲ karas, ne tik Ukrainos karas už savo valstybę. Tik toks mūsų pačių supratimas privers mus pačius (ne tik Lietuvą, bet ir visus Vakarus) mobilizuoti visus savo resursus tokiam mūsų karui. Nes iki šiol mes tik savanoriškai padedame ir remiame Ukrainos pastangas apsiginti.
Savanorystės ir labdaros nebeužtenka – viename neseniai mūsų inicijuotame paramos Ukrainai tinklo U4U pasitarime iš ukrainiečių išgirdome, kad kas dieną jiems reikia gauti 15000 tonų humanitarinės maisto paramos, tuo tarpu jie gauna tik 5000 tonų, kurias suveža savanorių organizacijos ir valstybės savanoriškai dovanoja iš savo rezervų. To tikrai neužtenka. Reikalinga mobilizacinė sistema visos ES mastu (ne tik humanitarinės paramos reikaluose), bet jos dar nėra. Nes vis dar nėra supratimo, kad tai MŪSŲ karas.
Tokiame mūsų kare reikalinga mūsų pergalė, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka Ukrainai. Tam, kad Ukraina galėtų pasiekti pergalę karo frontuose, jai reikalinga tokia Vakarų karinė parama, kuri užtikrintų, kad Ukraina galėtų ne tik apsiginti, bet ir sutriuškinti Rusijos kariuomenę ir pajėgtų ją išstumti iš okupuotų teritorijų. Tam Ukrainai reikia ne tik gynybai, bet ir puolimui skirtų ginklų. Jeigu tai yra tikrai mūsų karas ir jame siekiame mūsų pergalės, Vakarai turėtų neabejoti dėl tokios ginkluotės suteikimo Ukrainai tiesiogiai iš savo sandėlių arba sukuriant panašius į aname kare amerikiečių naudotus „lend-lease“ finansavimo instrumentus, kurie dabar būtų naudojami tam, kad ukrainiečiai galėtų įsigyti jiems reikalingą ginkluotę tiesiogiai iš Vakarų karinės pramonės.
Mūsų kare vienas iš svarbiausių mūsų ginklų, siekiant mūsų pergalės, be abejo, yra mūsų sankcijos, Vakarų sankcijos Rusijos ekonomikai. Maksimalios ir neatidėliotinos – visiškas energetinių resursų importo embargo, SWIFT sankcijos visiems Rusijos bankams, visų ES uostų uždarymas rusiškiems kroviniams. Rusija turi suprasti, kad tai yra tokios sankcijos, kurios tikrai sutriuškins jos ekonomiką. Žymūs ekonomikos ekspertai skaičiuoja, kad vien tik neatidėliotinas embargo naftos ir dujų importui sutriuškintų Rusijos ekonomiką, kuri vien dėl to susitrauktų 30-40% per metus, tuo tarpu pačiai ES tai būtų mažai skausminga, nes Vakarų ekonomikos maksimaliai pajustų tik 2-3% neigiamą poveikį.
Rusija turi žinoti, kad tokios triuškinančios sankcijos liks galioti tol, kol paskutinis okupantas nepaliks Ukrainos teritorijos. Kuo daugiau savo kareivių jie dabar aukoja, kuo daugiau civilių ukrainiečių jie nužudo tam, kad bandytų okupuoti dar kokį nors vieną Ukrainos miestelį, tuo labiau jie turi suvokti, kad už viską jiems teks labai skausmingai susimokėti – tiek išsiplėtusiomis rusų karių kapinėmis pačioje Rusijoje, tiek tuščiais šaldytuvais šiandien ir rytoj, tiek Tarptautiniais Tribunolais rytoj ir poryt.
Rusija turi jau šiandien žinoti, kad po pralaimėto karo jos lauks ir kiti iš istorijos žinomi vaistai: reparacijos, skirtos Ukrainos atstatymui; tarptautiniai tribunolai už agresiją ir karo nusikaltimus ne tik Putinui ir Lukašenkai bei jų artimiausiai aplinkai: Šoigu ar Lavrovui, bet ir tam karininkui, kuris liepė raketomis apšaudyti gimdymo namus Mariupolyje ar tam eiliniam seržantui, kuris nutaikė ir paleido raketą į Mykolajevo apskrities administracijos pastatą.
Taip deputinizuotos Rusijos lauks ir tai, kas po ano karo buvo vadinama Maršalo planu, kuris taip pat buvo skirtas ir po karo denacifikuotai, demokratiją įtvirtinančiai Vakarų Vokietijai, vadovaujamai K. Adenauerio. Verta atsiminti, kad pokario metais amerikiečių įgyvendinamo Maršalo plano pagrindinis tikslas buvo ne tik padėti atstatyti karo metu sugriautą Vakarų Europos ekonomiką, bet ir padėti sustiprinti bei įtvirtinti pokarinę Europos demokratiją, kuriai iš kairės grasino Stalino remiami vietiniai komunistai, o iš dešinės – nostalgija nacistinei „šlovei“.
Ir dabar Vakarai, ypač Europos Sąjunga, turės rūpintis tuo, kaip po pralaimėto karo padėti tiems, kurie sieks Rusiją sugrąžinti į demokratinį vystymosi kelią. Tai nebus lengva, bet apie tai Vakaruose reikia kalbėti jau šiandien, kalbėtis su būsimos Demokratinės Rusijos potencialiais lyderiais, nes šis karas yra vienintelė galimybė Rusijai tapti kitokia. Ir Vakarai privalo padaryti viską, kad ši galimybė taptų realybe.
Taigi MŪSŲ kare turime remtis mūsų bendra aiškia filosofija ir aiškiais tikslais. Tik tai leis mums mobilizuoti visas mūsų bendras pastangas:
Europoje ilgalaikė taika ir saugumas yra įmanomas tik tuo atveju, jeigu Rusija taps stabilia demokratija;
kad tai įvyktų, šiandieninis Rusijos diktatorius Putinas turi skausmingai pralaimėti karą, kurį jis pradėjo prieš Ukrainą;
tam, kad Putinas pralaimėtų šį karą Ukrainos karo laukuose ir jo kariuomenė būtų sutriuškinta, Vakarai Ukrainai turi tiekti tiek ir tokios ginkluotės, kokios reikia tokiai mūsų pergalei pasiekti;
tam, kad šiame kare būtų sutriuškinta Rusijos ekonomika, reikia maksimalių Vakarų sankcijų jau šiandien ir jos turi galioti tol, kol Rusija neprisipažins pralaimėjusi ir sutinkanti ne tik atitraukti visus savo kareivius iš okupuotų Ukrainos teritorijų, bet ir sumokėti reparacijas, skirtas Ukrainos atstatymui;
Rusija jau šiandien turi žinoti, kad Putino, kartu su Lukašenka po karo laukia jam skirtas „Niurnbergo“ Tribunolas, tik šį kartą surengtas arba Mariupolyje, arba Charkove;
taip pat jau šiandien Rusija turi žinoti, kad po karo Demokratinės Rusijos laukia Europos Sąjungos Maršalo Planas – normalūs Demokratinės Rusijos santykiai ir bendradarbiavimas tiek su Europos Sąjunga, tiek su visais Vakarais. Demokratinės Rusijos laukia normalus civilizuotas, europietiškas gyvenimas. Šiandieninei Rusijai tai yra labai daug.
Ko reikia tam, kad „mūsų kare“ kartu su Ukraina ir visais Vakarais pasiektume tokių tikslų bei tokių ilgalaikei taikai būtinų pergalių? Reikia aiškios filosofijos ir strategijos.
Ukraina nusipelno visų mūsų pagarbos. Ir bent tylaus atsiprašymo. Nes šis karas yra ir Vakarų lIgšiolinės klaidingos filosofijos santykiuose su Rusija, Vakarų abejingumo ar naivumo pasekmė. Ir tam nebeužtenka to, kad Vakarai pripažintų, jog jie ilgą laiką klydo, o mes, Centrinė Europa ir Baltijos valstybės, buvome teisūs perspėdami dėl Putino.
Dabar reikia vieno, kad tie, kurie paskutinius dešimtmečius dominavo formuojant Europos Sąjungos santykius su Putino Rusija, kur pagrindinis Vakarų siekis visą laiką buvo „dialogas su Putinu“, kad šie krachu ir karu pasibaigusios Vakarų politikos formuotojai atsisėstų ant „atsarginių suolelio“. Bent vienam šio karo kėliniui. Vokietija, Prancūzija, Austrija, Europos Pietūs turėtų suprasti, kad lyderystės, formuojant ryžtingą Vakarų politiką Putino Rusijos atžvilgiu turi imtis Jungtinės Valstijos, Britanija, Centrinė Europa ir Baltijos valstybės. Ir kad formuojant tokią politiką labai svarbu yra įsiklausyti į Ukrainos balsą. Tai naujųjų Europos lyderių balsas. Naujoji Europos lyderystė ateina su nauja energija.
Apsnūdusios ir savimi patenkintos Vakarų Europos „business as usual“ laikai baigiasi.
Demokratinei Europai yra paskelbtas karas. Mes jį laimėsime, nes tai yra MŪSŲ karas! Tam į europietiškų vertybių sąrašą teks sugrąžinti ir energijos bei lyderystės vertybes.
