Taip pat bus daug valdiškų aiškinimų, kokias nuostabias perspektyvas mokytojų atlyginimų didinimui atveria nuo rugsėjo 1-osios įgyvendinama mokytojų „etatinio apmokėjimo“ sistema.

Nesiimu diskutuoti visų ypač skubiai įgyvendinamos „etatinio apmokėjimo“ reformos techninių detalių, nes ne visas jų galiu tinkamai suprasti, bet, man regis, kad ir pati ministerija jas nelabai supranta. Įsivaizduoju, kokioje sumaištyje ir nežinioje gyvena patys mokytojai ir mokyklų vadovai.

Štai iš Ignalinos girdžiu, kad mokykla gavo 24 mokytojų etatus, o iki šiol mokykloje dirba 36 mokytojai. Nesiimu spėlioti, kaip į tuos 24 etatus bus sutalpinti visi 36 mokytojai, tačiau didžiausią nerimą kelia tai, kad visas bendras šių skubių, neaptartų ir neapgalvotų pertvarkų realus rezultatas bus nulinis. Vidutiniai mokytojų atlyginimai nepadidės. Ir bus daug chaoso.

Akivaizdu, kad mokytojų atlyginimai vien nuo „etatinio apmokėjimo‘ negali padidėti, nes tai yra tik valstybės biudžeto lėšų, skiriamų mokytojų atlyginimams išmokėti, kitoks paskirstymo būdas. Pakeitus paskirstymo tvarką, galima pasiekti, kad vieniems mokytojams atlyginimai padidės, bet tik kitų mokytojų sąskaita.

Kol gerokai nebus padidinta biudžeto eilutė, skirta mokytojų atlyginimams, tol kalbos apie mokytojų atlyginimų didinimą liks tik grynuoju valdžios populizmu, kurio nepridengs jokie išpuoliai nei prieš mokytojų profsąjungas, nei prieš opoziciją, nei prieš privačias mokyklas. Mokytojų atlyginimus per artimiausius keletą metų buvo galima pakelti, bet valdžiai nereikėjo užsiimti „mokestiniu populizmu“, dėl kurio radikaliai sumažinus kai kuriuos mokesčius, valstybės biudžetas per artimiausius 3 metus neteks beveik 2 mlrd. eurų pajamų. O šios lėšos galėjo būti skirtos taip pat ir mokytojų atlyginimų žymiai reikšmingesniam didinimui.

Tuo tarpu, kai kalbama apie mokytojams skiriamą biudžeto eilutę, o ne apie „etatinio apmokėjimo“ reformą, valdžia kukliai nutyli, kad šiais metais švietimui papildomai buvo skirta tik 23 mln. eurų suma, ir tai yra visiškai menkas trupinėlis, nes tai sudaro tik 1.5% prieaugį prie viso švietimo ir mokslo sistemos biudžeto, kuris šiais metais siekia 1.3 mlrd. eurų. Toks biudžeto eilutės padidėjimas yra mažesnis net už šiais metais planuojamą 2.7 proc. infliaciją.

Tokia pastarojo laikotarpio tariama įvairių valdžių „meilė“ mokytojams, neparemta realiais finansiniais resursais, nuosekliai veda prie to, kad šie metai gali būti tais, kai finansinis „mokytojo profesijos prestižas“ galutinai išgaruos. Tai geriausiai atspindi Statistikos departamento duomenimis paremtas grafikas (žr. paveikslą), kuriame galima palyginti ilgalaikes mokytojų atlyginimų ir šalies vidutinių atlyginimų tendencijas.
Darbo užmokestis

Grafikas yra iškalbingas:

1. Didžiausias skirtumas tarp mokytojų atlyginimų ir vidutinio šalies atlyginimo buvo pasiektas 2009 metų pradžioje, kai nepaisant prasidėjusios globalios finansų krizės, dar G. Kirkilo Vyriausybės laiku streikuojantiems mokytojams duotas valdžios ir opozicijos pažadas gerokai padidinti mokytojų atlyginimus, buvo išlaikytas. Jis nepasikeitė ir po 2008 metų pabaigoje įvykusių Seimo rinkimų ir netgi paaiškėjus, kad pasaulį ir Lietuvą užgriūna žiauri finansų krizė.

2. 2009 metais mokytojų atlyginimai buvo vidutiniškai 32% didesni nei vidutiniai atlyginimai šalyje.

3. Vėlesniais metais, jau po 2012 metų, atsigaunant šalies ekonomikai ir augant vidutiniams šalies atlyginimams, mokytojų atlyginimai keitėsi labai nežymiai ir tik 2016 metais pasiekė 2009 metų lygį.

4. 2018 metų tendencijos rodo, kad šiais metais, sparčiai augant vidutiniams šalies atlyginimams, šie atlyginimai gali susilyginti su mokytojų atlyginimais arba netgi juos viršyti.

5. 2018 metų I ketvirčio duomenimis mokytojų atlyginimai yra tik 12% didesni nei 2009 metų I ketvirčio mokytojų atlyginimai. Pagal Statistikos departamento skelbiamus duomenis, 2018 metus lyginant su 2009 metais, šalies kainų indeksas dėl infliacijos yra išaugęs 23% (tai yra daugiau nei išaugo mokytojų atlyginimai). Taigi mokytojų perkamoji galia šiandien yra 10% mažesnė nei ji buvo kriziniais 2009 metais. Tuo tarpu vidutiniai šalies atlyginimai 2018 metų II ketvirtį yra net 48% didesni nei 2009 metų II ketvirtį, ir tai reiškia, kad lyginant su 2009 metais šiandien vidutinė perkamoji galia Lietuvoje yra išaugusi 25%.

Štai tokia yra mokytojų realybė. Ne pažadų, o realių skaičių. Mokytojai, kaip ir kiti žmonės, savo situaciją intuityviai vertina lygindami save su šalia esančiais, kitų profesijų atstovais. Ir su savo pačių asmenine patirtimi. Ir iš to palyginimo mokytojai gali pasidaryti tik liūdnas išvadas: lyginant su 2009 metais pagal savo perkamąją galią jie gyvena skurdžiau (kai tuo tarpu nemažai lietuvių gali džiaugtis išaugusia perkamąją galia), o lyginant su kitais dirbančiaisiais mokytojų turėtas 30% „prestižinis“ priedas prie šalies vidutinių atlyginimų baigia išgaruoti.

Šitos skaudžios mokytojų realybės nepakeis jokios „etatinio apmokėjimo“ reformos, nes jos nepakeičia biudžeto eilutės, kuri yra skiriama mokytojų atlyginimams.

Iš paveikslo matosi, kad situacija artėja prie tos, kuri Lietuvoje buvo susiklosčiusi iki 2008 metų pradžios, kai mokytojų atlyginimai savo dydžiu buvo lygūs ar net ir atsilikdavo nuo šalies vidutinių atlyginimų. Tada mokytojai išėjo į gatves. Ir pasiekė rezultatą. Atrodo, kad ir dabartinė valdžia nuosekliai siekia to paties – kad mokytojai išeitų į gatves...