aA
Saulius Skvernelis, Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė Rytų Europos studijų centro auditorijai pristatė savas būsimosios užsienio politikos vizijas. Atsiranda galimybė kandidatus pradėti lyginti ne tik jų reitingų augimo-neaugimo ar patinka-nepatinka pagrindu, bet ir jų turinio pagrindu.
Andrius Kubilius
© DELFI / Domantas Pipas

Asmeniškai man gyvai teko matyti ir klausytis tik I. Šimonytės pristatymo. Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad man patiko. Skambėjo intelektualiai, racionaliai, „prezidentiškai“.

Kitų dviejų kandidatų programų pristatymus turėjau galimybę stebėti ar klausytis tik įrašų formatu. Nors nepajutau gyvos atmosferos, tačiau ir to užteko, kad susidaryčiau savo subjektyvią nuomonę. Ją ir noriu šiame tekste išsakyti.

Bet prieš pereidamas prie palyginamosios trijų stipriausių kandidatų užsienio ir saugumo politikos siūlomų doktrinų analizės, noriu išsakyti keletą pastabų tiek apie Lietuvoje vyraujančią šios politikos sampratą, tiek apie jos analizę. Iš šių pastabų galbūt pasidarys aiškesnis mano paties asmeninis požiūris į tai, kokios užsienio ir saugumo politikos Lietuvai reikia, ir į tai, ko aš pasigendu lietuviškoje mūsų užsienio ir saugumo politikos analitikoje.

Apie vizitų ir draugysčių analizę

Savo pastabas pradėsiu nuo kelių kritinių pastabų apie Lietuvoje susiklosčiusią užsienio politikos analizės tradiciją. Manęs nenustoja stebinti, kaip paviršutiniškai visi įpratome ją analizuoti. Tai atsispindi ir kandidatų į prezidentus užsienio politikos koncepcijų pristatymų aprašymuose žiniasklaidoje. Pagrindinis žiniasklaidos dėmesys – antraeilėms detalėms: į kur vyks pirmojo vizito; kas atstovaus Lietuvai Europos Sąjungos Vadovų summitt'uose ir su kuo draugaus bei su kuo nedraugaus išrinktasis prezidentas.

Atskirai paimtos tokios detalės, įgarsintos kandidato į prezidentus, nepatyrusiai ausiai gali skambėti labai reikšmingai, tačiau jose reikšmės nėra tiek daug, jeigu pačioje kandidato užsienio politikos doktrinoje nėra aiškios koncepcijos. O apie kandidatų doktrinos koncepcijas retas analitikas bando ką nors pasakyti, todėl dažniausiai ir užstringama analizuojant tik tokias paviršutines detales. Nuo to kenčia rinkėjai, kuriems niekas neparodo giluminių skirtumų tarp kandidatų programinių nuostatų; dėl to kenčia ir kandidatų motyvacija parengti bei pateikti konceptualiau parengtas užsienio politikos doktrinas, nes susidaro vaizdas, kad vis tiek niekam tai nerūpi ir niekas to neanalizuoja.

Kokios užsienio ir saugumo politikos Lietuvai reikia?

Atrodo, toks klausimas yra naivus, nes lyg ir turi savaime suprantamą atsakymą: mums reikia tokios užsienio ir saugumo politikos, kuri gintų mūsų nacionalinius interesus. Dėl to yra sutarusios visos partijos ir todėl, tariamai, nėra priežasčių ieškoti kokių nors dar kitokių atsakymų į šį klausimą. Kai kurie kandidatai tai ir kartoja, kaip savaime suprantamą aksiomą, nesivargindami paaiškinti, kas, jų manymu, yra tie nacionaliniai interesai. Nes tariamai tai ir taip yra savaime aišku...

Iš tiesų galima pasidžiaugti, kad visi trys pagrindiniai kandidatai nežada keisti pagrindinės, nusistovėjusios užsienio ir saugumo politikos vagos: niekas nežada išstoti iš ES ar NATO, niekas nežada glebėsčiuotis su Putinu, visi žada draugauti su visais tais pačiais draugais Varšuvoje, Rygoje, Kijeve, Berlyne, Briuselyje ar Vašingtone. Galima pasidžiaugti, kad jokių didelių netikėtumų užsienio ir saugumo politikoje kandidatai nežada. Todėl gali susidaryti klaidinantis vaizdas, kad vienintelis reikšmingesnis klausimas būsimoje užsienio politikoje bus tik toks – kada Lietuvos ambasada bus perkelta į Jeruzalę?

Tačiau toks išorinis ir paviršutinis kandidatų užsienio ir saugumo politikos programų panašumas yra apgaulingas. Nes po juo pasislepia gana dideli skirtumai. Ir tie skirtumai susiję su tuo, kiek giliai ir kaip intelektualiai kandidatai supranta (jeigu supranta iš viso) tuos „nacionalinius interesus“, kuriuos šalies užsienio ir saugumo politika turi ginti.

Klausydamasis visų trijų kandidatų įžanginių kalbų, pristatant savo užsienio politikos nuostatas, būtent šiuo giluminiu, nuo paviršiaus pasislėpusiu aspektu, mačiau didžiausius skirtumus ir du skirtingus polius: tik vienas kandidatas aiškiai išdėstė tokių nacionalinių interesų sampratą, kiti tam neskyrė jokio dėmesio, tik dėstė, su kuo ir kaip reikia draugauti.

Draugauti su pasaulio įtakingaisiais ar normaliais kaimynais visada yra gerai, bet siekiant ginti nacionalinius interesus neužtenka vien tik išvardinti, su kokiomis sostinėmis bus siekiama draugauti. Reikia žinoti ir atsakymą į paprastą klausimą – o ką mes norime pasiekti, išnaudodami tas draugystes? Tai ir yra klausimas apie tuos pačius nacionalinius interesus – kaip draugystės su įvairiomis sostinėmis bus išnaudotos Lietuvos nacionalinių interesų įgyvendinimui. O tam pirmiausia reikia tuos pačius Lietuvos nacionalinius interesus užsienio politikoje aiškiai suformuluoti. Deja, susidaro vaizdas, kad kai kuriems kandidatams tai yra intelektualiai per daug sudėtingas uždavinys. Pačių interesų jie nesistengia įvardinti ir skubiai peršoka prie klausimo, su kokiomis šalimis sieks draugauti ir į kurią sostinę skris pirmojo vizito. Lyg tai ir yra visas nacionalinio intereso užsienio politikoje turinys – draugauti ir lankytis su vizitais.

Apie Lietuvos nacionalinius interesus užsienio ir saugumo politikoje

Galima būtų labai paprastai apibrėžti Lietuvos nacionalinius interesus užsienio ir saugumo politikoje – stiprinti ir rūpintis Lietuvos geopolitiniu saugumu. Tai iki šiol nekintamas ir ilgalaikėje ateityje nepasikeisiantis Lietuvos geopolitinis interesas nuo pat Kovo 11-osios. Tačiau per trisdešimtį Nepriklausomybės metų šis nekintamas geopolitinio saugumo interesas skirtingais laikotarpiais reikalavo skirtingo ir tam laikotarpiui specifinio nacionalinio intereso užsienio ir saugumo politikoje formulavimo, skirtingo ilgalaikių tikslų kėlimo ir efektyvių valstybės pastangų, siekiant tokių tikslų įgyvendinimo.

Paviršutinis kandidatų užsienio ir saugumo politikos programų panašumas yra apgaulingas. Nes po juo pasislepia gana dideli skirtumai. Ir tie skirtumai susiję su tuo, kiek giliai ir kaip intelektualiai kandidatai supranta (jeigu supranta iš viso) tuos „nacionalinius interesus“.
A. Kubilius

Gana paprasta išskirti keletą svarbiausių etapų Lietuvos užsienio bei saugumo politikoje ir suvokti, kad jie reikalavo specifinio nacionalinio interesų suvokimo ir jų siekimo, nors pamatinis geopolitinis interesas buvo tas pats – rūpestis Lietuvos geopolitiniu saugumu.

Taip 1990–1992 m. Lietuvos valstybės ir jos užsienio politikos pagrindinis rūpestis buvo Nepriklausomybės įtvirtinimas ir jos tarptautinis pripažinimas.

1992–2004 metais tokiu pagrindiniu rūpesčiu tapo Lietuvos integracija į Vakarus, į pagrindines Vakarų struktūras: ES ir NATO. Tam buvo skirtos visos užsienio ir saugumo politikos Lietuvoje pajėgos. Tam buvo įgyvendinamos Lietuvoje gimstančios tarptautinės iniciatyvos, pavyzdžiui, iniciatyva „Vilnius 10“. Dėl šių tikslų buvo įgyvendinamos visos reformos Lietuvoje, nes šie tikslai tapo esminio tarppartinio sutarimo pagrindu.

2004–2014 buvo metai, kai daugiau džiaugėmės pasiekta integracija ir labiau tvarkėmės viduje, pirmiausia reformuodami energetiką, pritraukdami užsienio investicijas, tačiau nekeldami sau ypatingų naujų tikslų užsienio ar saugumo politikoje, nes save suvokėme, pirmiausia kaip kitur, didžiuosiuose Vakarų centruose, gimstančių geopolitikos iniciatyvų „vartotojus“.

Nuo 2014 metų, po Rusijos agresijos Ukrainoje mūsų svarbiausiu nacionaliniu interesu užsienio ir saugumo politikoje tapo mūsų apginamumo ir karinių grėsmių atgrasymo nacionalinis interesas. Todėl partijos nedelsiant sutarė dėl gynybos išlaidų padidinimo iki 2 proc. nuo BVP ir dėl privalomos karinės tarnybos sugrąžinimo.

Užsienio ir saugumo politikos lyderiai, pirmiausia Prezidentė Dalia Grybauskaitė, koncentravosi į siekį įtikinti NATO turėti konkrečius Baltijos regiono apginamumo planus. Pavyko pasiekti, kad NATO karinės pajėgos buvo dislokuotos Baltijos valstybėse. Putino agresija padėjo mums žymiai aiškiau suvokti mūsų geopolitinį nacionalinį interesą ir kokiomis užsienio bei saugumo politikos priemonėmis jis turi būti realizuotas. Todėl ir pavyko pasiekti, tai kas buvo pasiekta, nes draugystės ir vizitai buvo skirti aiškių tikslų pasiekimui, o ne vien tam, kad tiesiog būtų su draugais, kaip iki šiol, taip ir toliau draugaujama.

Šiandien kyla natūralus klausimas – o kas toliau? Artėjant prezidento rinkimams norisi suprasti, kaip pagrindiniai kandidatai į prezidentus suvokia mūsų svarbiausius nacionalinius interesus užsienio ir saugumo politikoje. Ar jie yra intelektualiai pajėgūs formuluoti naujus ilgalaikius tikslus, ar pasitenkina tik trafaretinių frazių kartojimu: narystė ES ir NATO yra svarbi; su draugais draugausime, o, žinote, su nedraugais nedraugausime; pas draugus lankysimės su vizitais ir juos pasikviesime pas mus atvažiuoti; ir dar prekiausime su visu pasauliu – nuo Afrikos iki Lotynų Amerikos.

Ir dar daugiau – norisi pajausti, ar kandidatas yra pasirengęs pratęsti mūsų esminę transformaciją – iš kitose Vakarų sostinėse kuriamos geopolitikos iniciatyvų ar geopolitinės stagnacijos „vartotojų“ į „kūrėjus“ tokių mūsų užsienio ir saugumo politikos iniciatyvų, kurios padėtų mums daryti įtaką Vakarų geopolitikai, ypač jos realizavimui mūsų regione ir mums reikalinga kryptimi. Ar pajėgūs būsime iš „vartotojų“ transformuotis į „kūrėjus“, ar liksime tik trafaretinių štampų įkaitais, mokančiais pakartoti teisingus žodžius, pasmerkiančiais tai, ką reikia pasmerkti ir pagiriančiais tai, ką reikia pagirti? Taip pat kaip ir visi kiti. Ar liksime tik gerais oratoriais, susilaukiančiais plojimų konferencijose, kur renkasi tie patys „usual suspects“, bet taip ir nesugebėsime pasiekti nei realių pokyčių Vakarų geopolitikoje, nei savo vidinėje situacijoje?

Štai su tokiomis mintimis įdėmiai klausiausi pagrindinių pretendentų į prezidentus užsienio ir saugumo politikos programinių nuostatų. Ir man įdomu buvo ne užsienio prekybos, ne eksporto ar importo, ne užsienio investicijų ir net ne energetikos, o grynosios užsienio ir saugumo politikos reikalai. Tai nereiškia kad ekonominė ar energetinė diplomatija nėra svarbios. Man tai reiškia tik tiek, kad tai yra atskiros svarbios temos, kurias reikia svarstyti atskirai nuo grynosios užsienio ir saugumo politikos reikalų.

Ingrida Šimonytė – intelektualioji užsienio politika

Tiesą sakant, iš trijų užsienio politikos pristatymų pozityviausiai nustebino I. Šimonytė. Žinau, kad kai kas į tokį mano vertinimą iškarto sureaguos su ironija – o kaip kitaip gali būti, kai akivaizdu, kad konservatoriai ją rinkimuose remia.

Tačiau, nepaisant to, drįstu tvirtinti, kad Ingridos pristatyta užsienio ir saugumo politikos vizija išsiskyrė savo intelektualumu. Ir tuo ji stipriai skyrėsi ne tik nuo kitų dviejų kandidatų pristatytų programų, bet išsiskiria ir lyginant jos viziją su visos lietuviškos ekspertinės bendruomenės dėstomomis užsienio ir saugumo politikos sampratomis. Tiesą sakant, asmeniškai nesitikėjau, kad Ingrida gali turėti tokį intelektualiai aiškų pagrindinių saugumo politikos iššūkių vaizdą. Turėjau progų pažinti jos aštrų ir gilų analitinį protą finansų ir ekonomikos reikaluose, bet nesitikėjau to užsienio ir saugumo reikaluose, kurie iki šiol lyg ir nebuvo jos pagrindinė tema. Todėl jos konceptuali įžvalga į užsienio ir saugumo politikos reikalus mane ne tik pozityviai nustebino, bet ir eilinį kartą sukėlė tylų pavydo jausmą – kaip ji taip sugeba?

Andrius Kubilius. Kokios užsienio politikos sulauksime: intelektualios ar „iš popieriuko“?
© DELFI / Karolina Pansevič

Štai Ingrida labai paprastai, bet intelektualiai ir labai skaidriai įvardina, kad „du kertiniai Lietuvos interesai yra saugi erdvė Lietuvoje ir aplink Lietuvą ir taisyklėmis paremta tvarka pasaulyje“.

Ir toliau pateikia tai, ką pavadinau nauja „klasika“ kalbant apie saugią erdvę Lietuvoje: „Jeigu mes kalbėsime apie saugią erdvę Lietuvoje, tai čia yra trys pagrindiniai aspektai, ir ne visi jie yra griežtai susiję su krašto apsaugos klausimais (...): pirmas ramstis – tolesnis mūsų krašto gynybos stiprinimas. Labai gerai, kad mes čia turime labai gerą pagrindą – partijų nacionalinį susitarimą, kuriame yra numatyti tam tikri taškai ir diskusiniai klausimai, prie kurių reikės grįžti. To susitarimo pagrindu (girdint tai, kad yra nuomonių, kad susitarimas yra nepakankamai ambicingas) diskusijos toliau plėtosis. Antra koja būtų Lietuvos atsparumas įvairiausioms įtakoms, kurias mes patiriame. Tos įtakos gali ateiti per įvairius kanalus – per energetiką, infrastruktūrą, informacinę, kultūrinę įtaką, per neskaidrias verslo schemas, per elementarų korupcijos eksportą. (…) Trečia saugumo koja, kurią aš matau, kaip rimtą iššūkį, yra mūsų ekonominio modelio keliami iššūkiai mūsų krašto saugumui. Todėl, kad kai didžiąją dalį pajamų mes uždirbame iš žemos ir vidutinės pridėtinės vertės, susikuria užburtas ratas, kada mes esame pasmerkti ieškoti sprendimų, kurie leistų palaikyti tiek pigią darbo jėgą, tiek ir pigią elektrą arba pigius energetikos išteklius“, – kalbėjo I. Šimonytė.

Ir taip paprastai nuskamba iš esmės visa apimantis ir tikrai netikėtai šviežiai išdėstytas požiūris į saugumo iššūkius: krašto gynyba, gynyba nuo hibridinių grėsmių ir „pafrontės“ valstybės ekonomikos priklausomybės nuo pigių resursų grėsmė. Neatsimenu, kad kas nors taip intelektualiai aiškiai ir racionaliai būtų išdėstęs visą grėsmių sąvadą.

Nemažiau intelektualiai aiški yra ir jos pozicija dėl saugios aplinkos aplink Lietuvą: tai galime pasiekti tik per bendraminčių solidarumo koaliciją, būdami ne tik saugumo vartotojais, bet ir jo kūrėjais. Savo solidarumą investuodami į kitiems bendraminčiams rūpimų problemų sprendimą ir tikėdamiesi jų solidarumo mums rūpimuose reikaluose. O mums rūpi saugi Lietuvos aplinka – pirmiausia Ukraina, Sakartvelas, Moldova. Taip kada nors ateis ir Rusijos laikas tapti žymiai demokratiškesne, o tuo pačiu – ir saugesne mums aplinka.

Lygiai taip aiškus ir taisyklėmis pagrįstos tvarkos pasaulyje supratimas – mums reikia draugauti ir su galingaisiais (JAV ar Vokietija), tačiau savo galia negalėdami lygintis su galingaisiais, turime puoselėti galią tų organizacijų, kurioms priklausome, ir kurios gali apginti ir išsaugoti bendro taikaus buvimo taisykles. Todėl mūsų saugumui (ir pažangai) yra svarbi ir ES, nustatant kurios taisykles ir mes dalyvaujame. Todėl ir ambasados perkėlimo į Jeruzalę klausimą Ingrida mato visų pirma per bendrų taisyklių prizmę: būtų geriau iš pradžių įtikinti visą ES keisti savo požiūrį į šį klausimą, nei savo individualia iniciatyva demonstruoti, kad mums ES pozicija ir ES bendros taisyklės yra nesvarbios.

Ingrida savo pristatytoje programoje pademonstravo ne tik jai būdingą intelektualinį stiprų potencialą, juo paremtą racionalų skaidrumą, bet ir strateginį nuoseklumą. Su tokiu potencialu Europos ir pasaulio scenose galima drąsiai peržengti iš kitur sukurtų Vakarų geopolitinių strategijų „vartotojų“ statuso, į tokių bendrų Vakarų strategijų iniciatorių ir „kūrėjų“ statusą. O tai per artimiausius dešimtmečius Lietuvai ir bus svarbiausias iššūkis. Su Ingrida jį galime drąsiai pasitikti.

Gitanas Nausėda – „miegančiosios gražuolės“ sindromas

Tiesą sakant, neturiu ką daug pasakyti apie G. Nausėdos pristatytą užsienio ir saugumo politikos koncepciją. Visi teisingi žodžiai į ją yra sudėti ir buvo pasakyti: kandidatas yra Vakarų vertybių šalininkas, ES ir NATO yra svarbios, ES yra didžiulė rinka, bet reikia ir kitas rinkas išnaudoti – nuo Afrikos iki Pietryčių Azijos iki Lotynų Amerikos. Kinija taip pat svarbi. Šiaurės šalys – taip pat. Pirmas vizitas – į Lenkiją, bet „w“ tik antrame puslapyje. Su Rusija – kalbėtis su kaimynais reikia, bet neišduosime principų, su Ukraina taip pat draugausime, bet barsime už korupciją.

Gitanas Nausėda
Gitanas Nausėda
© DELFI / Kiril Čachovskij

Klausaisi tokių teisingų teiginių ir supranti, kad neturi nei kam prieštarauti, nei dėl ko ginčytis. Bet lygiai taip pat supranti, kad tavęs ir neužkabina toks kalbėjimas be asmeninės intelektinės ambicijos, be vizijos, be didesnės ir aiškesnės politinės minties. Vertinu G. Nausėdą kaip tikrai išmintingą žmogų, bet šioje rinkimų kampanijoje labai dažnai susiduriu su tuo, kad klausydamasis jo neatsikratau jausmo, kad kandidatui svarbiausia – patikti visiems. Svarbiausia – būti „gražiam“, o tam užtenka trafaretinių tefloninių frazių ir nereikia intelekto. Taip pat reikia vengti aštresnių kampų ir naujesnių požiūrių. Kiekvienas teiginys turi turėti dvi dalis: „taip“ ir „bet, tačiau“. Kad įtiktų kiek galima platesniam nuomonių ratui. Tam nereikia didelių intelektinių pastangų, tereikia tik lankstumo.

Aš tai vadinu „miegančiosios gražuolės“ sindromu: kandidatui svarbu gražiai atrodyti, o protas ir intelektas tuo tarpu gali ir „pamiegoti“. Kai rinkėjai per rinkimus „pabučiuos“, jie turi tikėtis, kad tada ir protas bei intelektas bus pažadintas.

Kaip rodo reitingai, tokia „miegančiosios gražuolės“ rinkiminė strategija iki šiol neblogai veikia. Bet man kažkodėl labiau norėtųsi rinktis ne iš kelių „miegančiųjų gražuolių“, o iš kelių intelektualiai pagrįstų Lietuvos vizijų. Taip pat ir užsienio politikos vizijų. Gal aš per daug priekabus, gal aš nesu objektyvus, tačiau, mano įsitikinimu, tokios vizijos G. Nausėda nepateikė. Todėl jo sėkmės atveju aišku, kad ir toliau būtume neblogi kitur Vakaruose kuriamų geopolitinių strategijų „vartotojai“, bet ar būtume pajėgūs „kūrėjai“ – liko neaišku.

Saulius Skvernelis – „iš popieriuko“ strategija

S. Skvernelio kalbos apie užsienio politiką buvo įdomiau klausytis nei G. Nausėdos. Tik viena problema – klausantis neapleido įspūdis, kad kandidatas negali atitrūkti nuo „popieriukų“, kuriuos jam surašė jo komandos žmonės, pakankamai išmintingi užsienio politikos ekspertai. Todėl kandidatas pabarstė idėjų apie viską: nuo ambasados Jeruzalėje iki rūpesčio japonais, nusivylusiais Lietuvos sprendimu dėl Visagino atominės (?!), nuo siekio susitikti asmeniškai su Donaldu Trumpu iki amerikietiškų dujų tiekimo Klaipėdos terminalui.

Gali tik pritarti daugumai tokių iniciatyvų, kurios kaip stiklo karoliukai paberti ant stalo gražiai atrodo, bet besiklausant taip ir lieka neaišku – ant kokio strateginio siūlo tie karoliukai bus suverti. Nei ilgalaikės krypties, nei intelektualesnio iššūkių supratimo nesimatė, kaip ir paties kandidato asmenybės ir jo intelektinio potencialo taip pat nesimatė. Ir tai yra visų tokių „iš popieriuko“ strategijų problema: mūsų diplomatai ir valstybės tarnautojai, dirbantys užsienio reikalų srityje, moka parengti geras pažymas su daugeliu atskirų gerų „karoliukų“, tačiau jiems retai kada tenka formuoti ilgalaikes vizijas, ambicingas politikas, nes tai nėra jų „duona“. Būtent politikų atsakomybė – tokias ambicijas formuluoti, patiems jomis persiimti ir savo tikėjimą įtikinamai skleisti.

Linas Kojala, Saulius Skvernelis
Linas Kojala, Saulius Skvernelis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Užsienio politika „iš popieriuko“ tinka tada, kai visa užsienio politika yra suprantama tik kaip „draugysčių ir vizitų“ politika, kai nuvažiavus pas draugą ar kaimyną vis tiek reikia susėsti prie oficialaus stalo ir tada „iš popieriuko“ reikia perskaityti keletą tezių: mes jus mylime; jūs mus taip pat mylėkite; džiaugiamės jūsų investicijomis; džiaukitės mūsų investicijomis; stiprinkime ES ir NATO, bet neleisime Briuseliui jūsų skriausti; Amerika mūsų draugas.

S. Skvernelis Rytų Europos studijų centre viską tvarkingai „iš popieriuko“ persakė. Gal net per daug tų karoliukų buvo. Tačiau, kai užsienio reikaluose gyveni tik „iš popieriuko“, tada netikėtai ir gimsta „planai-chuliganai“. Po to jokie „popieriukai“ nebepadeda atkurti kokios nors rimtesnės reputacijos užsienio ir saugumo politikos reikaluose.

S. Skverneliui būnant premjeru yra įvykę ir neblogų dalykų mūsų užsienio politikos reikaluose. Pavyzdžiui, žymiai pagerėjo santykiai su Lenkija. Galima būtų aiškintis – kiek čia yra Vilniaus (ir asmeniškai – S. Skvernelio) ir kiek pasikeitusios Varšuvos nuopelnų. Mano įsitikinimu – pasikeitė Varšuva. Tačiau santykiai su Varšuva, kiek jie nebūtų svarbūs, nėra ir nebus visa mūsų užsienio politika. O „iš popieriuko“ užsienio politikos Lietuvai neužtenka – ir tai yra šio kandidato ir jo išdėstytos užsienio politikos programos problema.

***

Lietuvai reikia ne „iš popieriuko strategijos“, o intelektinio potencialo inicijuoti ir kurti mums reikalingą Vakarų geopolitinę užsienio ir saugumo politiką, ypač skirtą mūsų regionui.

Mano išvada yra paprasta – tik vienas kandidatas tokį intelektinį kapitalą ir pasirengimą, pristatydamas savąją užsienio ir saugumo politikos sampratą, pademonstravo.

Tai nereiškia, kad kiti kandidatai kalbėjo neteisingus dalykus. Jie kalbėjo trafaretiškai teisingus dalykus, kuriuos koks nors pažangesnis gimnazijos abiturientas taip pat būtų pajėgus pakartoti. Tačiau to kandidatams į prezidentus yra per mažai. To būtų per maža ir Lietuvai.

***

Šio ilgo teksto tikslas buvo ne tik mano asmeninė intelektinė pastanga pasižiūrėti giliau tiek į kandidatų programas, tiek į tai, kokios užsienio politikos artimiausiam dešimtmečiui mums reikia. Siekiu ir dar vieno tikslo – išprovokuoti bent šiek tiek gilesnę ekspertinę diskusiją apie pagrindinių kandidatų užsienio politikos doktrinas. Ir rinkėjai, ir kandidatai yra nusipelnę tokių diskusijų. Tam neužtenka vien tik pasirodžiusio trumpo prof. Kęstučio Girniaus komentaro (su kuriuo vietomis nesutinku). Neužtenka ir šio mano teksto.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(10 žmonių įvertino)
3.8000
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Antanas Saulaitis – apie lietuvius, šventes ir nuodėmes: pasižiūri į žmones ir negali žinoti, ar čia laidotuvės, ar Velykos (40)

„Vienoje šeimoje buvo keturios mergytės, jos kiekvieną dieną sutaupė po vieną saldainį per...

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: nedraudžiame muštis, gerti ar rūkyti (27)

Naujininkai, vienas prieštaringiausiai vertinamų sostinės mikrorajonų, pamažu atgimsta....

Orai: pirmąją Velykų dieną gamtą gaivins lietus (7)

Po ilgokai užsitęsusio sausringo laikotarpio, pirmąją Velykų dieną pagaliau žemę drėkins lietus.

Rinkimų kampanija Ukrainoje pranoko visus Kremliaus lūkesčius (544)

Artėjant prezidento rinkimams , kampanijos pačios tapo informacinio karo dalyvėmis, ir tai labai...

Doveika skurdo statistikoje norėtų išskirti dar vieną skaičių: kiek yra tinginių? (548)

Vasarį Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje 75 proc. žmonių teigia esą laimingi,...

Sėkmingiausias rungtynes San Antonijuje sužaidęs Motiejūnas ir „Spurs“ neatsilaikė prieš „Nuggets“ (4)

Vienoje labiausiai intriguojančių šių metų NBA atkrintamųjų varžybų pirmojo etapo serijų...

80-metis radiologas seniai svajoja apie pensiją, bet išeiti dar negali: turi patarimą, kaip ilgiau gyventi (78)

„Mes, radiologai, juokaujame, kad mūsų tokia profesija, jog reikia turėti geras akis ir vieną...

Siaubingo Paryžiaus katedros gaisro tyrime – pirmosios išvados (249)

Prancūzijos tyrėjai nustatė tikslią vietą, kur kilo Paryžiaus Dievo Motinos katedrą praėjusį...

Maža kaimo krautuvėlė prie didelio kelio: su pirkinių sąrašais čia sugrįžta net iš kitų miestų (14)

Talačkonių parduotuvė , priklausanti tiems patiems šeimininkams, kaip ir Ustukių malūnas ,...

Mokslininkai: protėvių poravimasis su kitomis žmonių rūšimis keitė mūsų genus (45)

Neseniai Naujojoje Gvinėjoje atrasta nauja žmonių giminė, kurios atstovai poravosi su...