Ir aišku, kad Vyriausybė tiesiog privalo daryti viską, kad maksimumas žmonių pasiskiepytų. Turi įtikinėti žmones, turi perspėti dėl nesiskiepijimo pasekmių, galiausiai turi net ir neleisti nesiskiepijantiems eiti į masinio susibūrimo vietas, kur jie gali apsikrėsti ir po to rizikuoti kitų gyvybe. Tam ir reikia Galimybių Paso ir Vyriausybės projektuojamo „nesiskiepijusiųjų karantino“, kad būtų išgelbėtos žmonių gyvybės. Arba tam, kad iki dabar dar nepasiskiepijusieji būtų paskatinti skiepytis ir taip pasirūpintų savo sveikata ir savo gyvybe.
Atrodytų, vėlgi viskas yra aišku, kodėl Vyriausybė taip elgiasi, ir galima būtų tik sveikinti Vyriausybę už tokį jos ryžtą.
Bet ne, atsiranda ne tik populistinis Šeimų Maršas ar antivakserių judėjimas, bet ir tie, kuriuos būtų galima priskirti prie politinių ar intelektinių profesijų lyderių, ir kurie beveik tiesmukiškai sako, kad ne, ne išsaugotos žmonių gyvybės yra svarbu, bet žmogaus „pasirinkimo teisė“ ir „laisvo apsisprendimo“ absoliuti vertybė yra žymiai svarbiau, nei išsaugota žmogaus gyvybė. Todėl, neva, Vyriausybės įgyvendinama vakcinacijos programa yra tariamai klaidinga. Ir net neteisėta.
Tokių pseudo medicininių, pseudo teisinių, pseudo filosofinių argumentų absurdiškumą nesudėtinga sukritikuoti, ir gerai, kad to imasi kiti žymūs Lietuvos medikai, teisininkai ir intelektualai.
Tačiau lieka neatsakytas klausimas apie atsakomybę tų visuomenės lyderių, kurie dėl įvairių priežasčių renkasi populistinį kalbėjimą ir užmiršta apie savo žodžių sąsajas su žmonių gyvybėmis. Su konkrečių žmonių gyvybėmis, kurios priklauso tik nuo to, ar tie žmonės apsispręs skiepytis.
Lietuvos Konstitucija garantuoja žodžio laisvę, todėl Lietuvoje kiekvienas Prezidentas, Šešėlinis Premjeras, Advokatų Tarybos pirmininkas, Socialdemokratų lyderė ar eilinė „filosofė“ turi teisę kritikuoti Vyriausybę, jos įgyvendinamą vakcinacijos strategiją ir ieškoti kitų būdų, kaip pelnytis populiarumo balų.
Tačiau verta atsiminti, kad vienas iš esminių krikščionybės principų skelbia labai aiškią moralinę direktyvą – nežudyk! Šiais laikais žudyti galima ne tik šautuvu fronte ar peiliu nakties tamsoje, bet ir neapgalvotu ar neatsargiu populistiniu žodžiu. Ypač lyderių žodžiu. Žodžiu prieš skiepijimąsi, žodžiu apie tariamą vakcinų pavojų ar žodžiu apie tariamą globalių farmacijos kompanijų diktatą. Kiekvienas toks lyderių žodis gali lemti, kad šiandien dar aštuoni, o rytoj dvidešimt ar trisdešimt nepasiskiepijusių taps anoniminės mirusiųjų nuo pandemijos statistikos dalimi.
Kyla klausimas, kodėl lyderiai, išsilavinę ir pakankamai intelektualūs žmonės, taip neatsakingai kalba?
Matau vienintelį atsakymą – todėl, kad jiems rūpėjo ir šiandien rūpi ar staiga parūpo jų asmeninis viešasis populiarumas. Dažniausiai tai ištinka tuos, kurie jau yra politikoje arba kurie suplanavo eiti į politiką. Politikui populiarumo siekimas yra kasdienybės duona, tačiau esminis klausimas bet kokiam politikui yra, kokioje rinkėjų aplinkoje ir kokia kaina to populiarumo yra siekiama. Šiandien būtina klausti ir to, kokia žmonių gyvybės kaina tokio politinio populiarumo yra siekiama.
Šiandien nesunku prognozuoti, kad būsimuose Prezidento rinkimuose 2024 m. dėl panašių rinkėjų balsų konkuruos dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda, šiandieninis Advokatų Tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė, Socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Jau šiandien ta konkurencija prasidėjo, prasidėjo populizmu prieš vakcinaciją. Nesunku matyti ir tai, kad tokiame populizmo festivalyje, tik orientuotame į būsimus Seimo rinkimus tais pačiais 2024 metais, jau šiandien aktyviai dalyvauja ir R. Karbauskis bei V. Uspaskichas su tokia pat populistine retorika ir kritika Vyriausybės įgyvendinamai vakcinacijos strategijai, kuri yra stebėtinai sėkminga. Nenustebsime, jeigu būsimuose Seimo rinkimuose aktyviai dalyvaus ir dabartiniai antivakseriniai Šeimų maršo lyderiai ar jų „filosofiniai“ įkvėpėjai: nuo N. Vasiliauskaitės iki J. Lago.
Negali uždrausti Lietuvos piliečiams siekti politinės sėkmės. Tačiau atsakomybė už žmonių gyvybes priklauso ne tik Vyriausybei. Priklauso ir tiems, kurių žodis atskiroms visuomenės grupėms yra svarbus.
Pastaraisiais metais darbuojantis Briuselyje teko lankytis daugelyje I ir II Pasaulinių karų kapinių su šimtais ir tūkstančiais to karo aukų kapų ir su aiškiais užrašais, dėl ko tos konkrečių žmonių gyvybės buvo paaukotos.
Nors tai gali daug kam ir nepatikti, bet įsivaizduokime, kad dar iki 2024 metų Lietuvoje gimsta visuomeninė iniciatyva ir atsiranda realios simbolinės „COVID kapinės“ su šimtais ir tūkstančiais kryželių, ant kurių būtų užrašyti vardai tų, kuriuos Lietuva prarado per šią pandemiją. Ir ypač tų, kuriuos Lietuva prarado po to, kai jau buvo įmanoma juos apsaugoti prieinamomis vakcinomis.
O šalia tų kryželių būtų įrengta didelė akmeninė lenta su paaiškinimu, kad šios pastarosios gyvybės yra prarastos tik dėl artėjančių Prezidento bei Seimo rinkimų. Ir po tokiu įrašu būtų iškalti vardai tų, kurių populistinio žodžio dėka šios gyvybės buvo prarastos.
Ir toje lentoje būtų iškalti tokie vardai: Gitanas Nausėda, Ignas Vėgėlė, Vilija Blinkevičiūtė, Ramūnas Karbauskis, Viktoras Uspaskichas, Nida Vasiliauskaitė, Jurga Lago. Ir kiti.
Politikai turi atsiminti, kad atsakomybės iš jų pareikalaus ne tik rinkimuose balsuojantys, bet ir iki rinkimų be laiko palaidoti. Tokios sąskaitos eilutės yra užpildomos šiandien. Šiandien yra fiksuojama, kiek vis naujų konkrečių gyvybių yra aukojama dėl būsimųjų Prezidento ir Seimo rinkimų.
Politikoje mes galime pyktis, bartis, kritikuoti vienas kitą, netgi žmogiškai neapkęsti vienas kito. Tačiau visada turime atsiminti savo atsakomybę platesnei visuomenei. Šiuo metu tokioje atsakomybėje pačiu svarbiausiu lieka vienas aiškus krikščioniškas principas: Nežudyk! Nežudyk savo žodžiu! Nežudyk dėl politinės konkurencijos!