aA
Įsibėgėjant rinkimų kampanijai daugelio mano susitikimų ir pokalbių svarbiausia tema – Europos Taryba, taip pat – demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių vertybės.
Andrius Kubilius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pokalbiai, pokalbiai, pokalbiai – juose ne tik domiuosi „matymu iš vidaus“, klausiu įvairių šalių parlamentarų, vyriausybių atstovų, nevyriausybinių organizacijų, teisininkų ir organizacijos veteranų nuomonės, su kokiomis problemomis susiduria Europos Taryba, kokią jos viziją mato jos steigėjos – šalys narės, tačiau kartu pristatau ir savo mintis bei idėjas.

Turiu puikią galimybę įdėmiau į Europos Tarybos vidų pažvelgti „iš išorės“ ir pateikti galbūt kiek netikėtų įžvalgų, kurios gal bus naudingos sprendžiant įvairius iššūkius, su kuriais šiuo metu susiduria labai svarbi, tačiau pernelyg mažai žinoma organizacija.

Atsikvepiant tarp pokalbių maratono, keletas apibendrinančių minčių.

Dauguma įsitraukusių į Europos Tarybos veiklą nerimauja, kad Europos Taryba yra tam tikros krizinės būsenos. Juokavau, kad aš, kaip „krizių premjeras“, labiausiai tinku tokiam darbui – krizės suvaldymui. Europos Tarybos krizinę savijautą sukelia daugelis faktorių: „Rusijos krizė“, finansų trūkumas, žinomumo stoka, aiškiau apibrėžtos ilgalaikės Europos Tarybos perspektyvos ir misijos stoka. Bandžiau suteikti daugiau optimizmo, kad visas krizes galima įveikti, o organizacijos reikšmė ateityje tik didės, nes daugės iššūkių vienai iš pamatinių vertybių – demokratijos vertybei. Apie tai neseniai rašiau.

Europos Taryboje juntama geros sinergijos tarp jos svarbiausių institucijų – Parlamentinės Asamblėjos, kurioje dirba parlamentarai, savo šalių parlamentų atstovai, ir Ministrų Komiteto, kuriame dirba ambasadoriai, savo vyriausybių atstovai, stoka. Manau, kad norint išspręsti bet kokią krizę, pirmiausia reikia, kad Parlamentinė Asamblėja ir Ministrų Komitetas kartu „šoktų tango“. O tam būtina tarpusavyje kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis: formaliai tarp institucijų ir neformaliai, sutelkiant prie vieno stalo įvairių pažiūrų, šalių, institucijų atstovus. Manau, kad generalinis sekretorius turėtų būti pagrindinis mediatorius, kuris tokius pokalbius siūlytų ir inicijuotų, nes nuo jų priklauso visos organizacijos gyvybingumas.

Neretai pokalbiuose atrodo, kad viena iš didesnių Europos Tarybos problemų yra ta, kad organizacija nesulaukia pakankamo dėmesio šalių narių sostinėse. Todėl jaučiama šiokia tokia telkiančios lyderystės stoka visoje Europos Taryboje. Organizacijos „savininkės“ yra 47-ių šalių vyriausybės. Akivaizdu, kad tokiame dideliame ir įvairių pakraipų bei interesų steigėjų būryje nėra lengva suderinti svarbiausius tiek artimiausio laikotarpio, tiek ilgalaikius sprendimus.

Kas pusę metų besikeičiančio atskirų šalių pirmininkavimo neužtenka tam, kad tą juntamą telkiančios lyderystės stoką pavyktų efektyviai užpildyti. Generalinis sekretorius yra tik šalių narių renkamas pareigūnas, kažkuo panašus į privačios įmonės chief executive officer (CEO), kurį samdo įmonės savininkai. Svarbiausius sprendimus priima savininkai, Europos Tarybos atveju – šalys narės. O tam reikia, kad šalių narių sostinės būtų kiek galima labiau įsitraukusios į Europos Tarybos reikalus, kad joms tikrai rūpėtų šios organizacijos ir kasdieniai, ir ilgalaikiai reikalai.

Atrodo, kad to dėmesio šiuo metu yra stokojama. Todėl Europos Tarybai gana sunkiai sekasi rasti ir suderinti tinkamus sprendimus. Tai ir yra esminė priežastis, kodėl organizacijoje jaučiamos „krizinės“ nuotaikos.

Pasirodo, ne tik mūsų Seime, bet ir absoliučioje daugumoje kitų šalių parlamentų nėra tradicijos reguliariai svarstyti Europos Tarybos, o taip pat ir žmogaus teisių ar demokratijos reikalus tiek toje šalyje, tiek visoje Europoje.
Andrius Kubilius

Bandau pasiūlyti paprastą pradinį sprendimą: į Europos Tarybos reikalų svarstymą žymiai plačiau, sistemingiau ir reguliariau įtraukti nacionalinius parlamentus. Pasirodo, ne tik mūsų Seime, bet ir absoliučioje daugumoje kitų šalių parlamentų nėra tradicijos reguliariai svarstyti Europos Tarybos, o taip pat ir žmogaus teisių ar demokratijos reikalus tiek toje šalyje, tiek visoje Europoje.

Sukūrus tokią parlamentinę tradiciją, būtų galima tikėtis efektyvesnio bent kelių problemų sprendimo: Europos Tarybos veiklos žinomumo problema; Europos Tarybos sprendimų efektyvesnio įgyvendinimo problema (opozicija ir NVO turėtų galimybę užduoti kritinius klausimus savo šalies vyriausybei); tikėtina, kad tokiu būdu sugrąžinus Europos Tarybos reikalus (žmogaus teisių, teisinės valstybės, demokratijos reikalus) į nacionalinių politinių diskusijų epicentrą, galų gale ir nacionalinės vyriausybės būtų paskatintos skirti daugiau dėmesio Europos Tarybos reikalams.

Viena iš pagrindinių temų, kurią vis aptarinėjame įvairiais kampais, taip pat ir svarstydami vadinamosios „Rusijos krizės“ reikalus (apie šią krizę šiek tiek vėliau), – kaip modernizuoti Europos Tarybos veiklą, kad ji išliktų reikšminga ne tik artimiausiu metu, bet ir žvelgiant į tolimesnius dešimtmečius? Tai susiję ir su konceptualiu klausimu – koks yra Europos Tarybos vaidmuo Europos kontinente?

Kai kas sako, kad šiais laikais tai yra tik pagrindinė „dialogo“ vieta Europos kontinente, kur visos Europos kontinento šalys (išskyrus Baltarusiją ir Kosovą) gali „pasikalbėti“ apie žmogaus teisių, teisinės valstybės ir demokratijos vertybes. Tačiau tapdama tik „dialogo“ vieta Europos Taryba prarastų tą pagrindinę misiją, dėl kurios ji buvo sukurta 1949 metais – ginti ir skleisti pamatines Europos kontinento vertybes (žmogaus teisių, teisinės valstybės, demokratijos vertybes), vienyti visą Europos kontinentą šių vertybių pagrindu ir taip įtvirtinti ilgalaikę taiką Europos kontinente. Nes demokratijos tarpusavyje nekariauja – tai istorija jau yra įrodžiusi.

Todėl aš, kaip ir daugelis mano pašnekovų, laikausi nuostatos, kad „dialogas vien tik vardan dialogo“, „dialogas be vertybių ir taisyklių“ negali būti vienintele ir pagrindine Europos Tarybos misija. Kai ateini pas gydytoją – nutuoki, kad galbūt sergi ir pripažįsti, kad tyrimų reikia, nors jie nemalonūs ir diagnozę išgirsti nemalonu, bet būtina, kad galėtum pasitaisyti. Todėl iš daktaro nereikalauji, kad jis tyrimų nedarytų, o verčiau paglostytų galvą ir duotų saldainį. Taip ir Europos Taryba, ji tiria demokratijos, teisės viršenybės būklę šalyse narėse, ir tai nėra valstybėms malonu, bet jos taip yra susitarusios tarpusavyje, kad patikės savo vertybinę stebėseną nelabai maloniam daktarui – Europos Tarybai.

Tik turėdama poveikio svertus, kuriais nebijotų pasinaudoti, Europos Taryba atliks savo misiją. Kitu atveju, Europos Tarybos veikla praras prasmę. Europos Tarybai iškyla konceptualus klausimas, kaip suderinti „dialogo“ ir „vertybių gynybos“ prioritetus savo veikloje, ypač kai tarp Europos Tarybos narių yra tokių šalių, kurių ištikimybė pagrindinėms Europos Tarybos ginamoms vertybėms kelia vis daugiau abejonių, o tuo tarpu Europos Taryba turi tik labai ribotus poveikio instrumentus.

Daugelyje pokalbių dėstau savo paprastą istorinį matymą, kaip kūrėsi Europos Taryba bei kokius poveikio instrumentus ji įvairiais etapais naudojo ir kodėl dabar atskirais atvejais tų poveikio instrumentų neužtenka. Mano įsitikinimu, 1949 m. Europos Taryba kūrėsi kaip „džentelmenų klubas“ (anot vieno pašnekovo – „cigarų klubas“), kuriame Vakarų Europos šalys, sukrėstos II pasaulinio karo, susitarė, kad reikia ginti pamatines žmogaus teisių ir demokratijos vertybes.

Jos buvo įsitikinusios, kad naudodamos tik džentelmenišką ir diskretišką tarpusavio dialogą, viena kitą įtikins taisyti klaidas kiekvienoje valstybėje, rūpinantis pamatinėmis vertybėmis. Kaip parodė istorija, tokios džentelmeniškos tarpusavio kalbos šioms Vakarų Europos valstybėms visiškai pakako.

Po Berlyno sienos griūties 1989 m. visa Rytų ir Centrinė Europa tapo Europos Tarybos nariais. Mes nebuvome „džentelmenai“, tačiau labai greitai supratome, kad Europos Tarybos nustatyti žmogaus teisių ir demokratijos standartai yra pirmasis laiptelis, kurį turime įveikti norėdami tapti ES ir NATO nariais. Europos Taryba mums buvo veiksminga, nes mes patys norėjome tapti ES nariais. Dėl mūsų kaimynų – Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos ar Vakarų Balkanų – Europos Taryba taip pat gali būti pakankamai efektyvi, nes ir šios šalys svajoja apie narystę ES bei NATO. Tačiau šis svertas neveikia Rusijos ir kai kurių kitų Europos Tarybos narių, kurios nesiekia narystės šiose organizacijose.

Parlamentinė Asamblėja neturėjo teisės Rusijos delegacijai taikyti tokių sankcijų, tam pritaria ir kai kurios kitos šalys, tačiau daugelis šalių taip pat pripažįsta, kad būtų buvę blogiau, jei Europos Taryba 2014 metais iš viso nebūtų reagavusi į Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją.
Andrius Kubilius

Tuo tarpu pati Europos Taryba turi tik dvi – „džentelmenų kalbos“ arba išmetimo iš Europos Tarybos – sankcijas. Jokių tarpinių poveikio instrumentų nėra – tik „balta“ ir „juoda“. Rusija vis dar nėra ta valstybė, kuri efektyviai suprastų vakarietišką džentelmenų kalbą, kita vertus, jeigu ji nebeliktų Europos Tarybos nare, nukentėtų 140 mln. jos gyventojų, kurių žmogaus teises šiuo metu gina Europos Žmogaus Teisių Teismas, sudėtinė Europos Tarybos institucija. Todėl daugelyje pokalbių užvedu kalbą apie tai, kokios naujos tarpinės poveikio priemonės galėtų būti sukurtos tam, kad Europos Taryba galėtų efektyviau siekti pagrindinių vertybių gynybos. Paprasto ir lengvai įgyvendinamo atsakymo nėra, bet apie tai reikia ir toliau intensyviai kalbėtis.

Be abejo, daug tenka kalbėti ir apie vadinamąją „Rusijos krizę“: po Krymo okupacijos, Rusijos delegacijos balsavimo teisė Parlamentinėje Asamblėjoje buvo sustabdyta; tada Rusija nustojo mokėti savo metinį mokestį Europos Tarybai (32 mln. eurų; bendras Rusijos įsiskolinimas siekia jau beveik 70 mln. eurų); dėl to visa Europos Taryba patiria „finansinę krizę“, nes metinis Europos Tarybos paprastasis biudžetas siekia tik 240 mln. eurų. Rusija gali prarasti narystę organizacijoje, nes birželį sukaks 2 metai, kai ji nemoka savo mokesčių.

Rusija skelbia, kad Parlamentinė Asamblėja neturėjo teisės Rusijos delegacijai taikyti tokių sankcijų, tam pritaria ir kai kurios kitos šalys, tačiau daugelis šalių taip pat pripažįsta, kad būtų buvę blogiau, jei Europos Taryba 2014 metais iš viso nebūtų reagavusi į Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją. Kai tokios reakcijos neparodė Europos Tarybos Ministrų Komitetas, tai galų gale padarė Parlamentinė Asamblėja, remdamasi istoriniais precedentais analogiškose situacijose.

Turiu savo požiūrį, kaip reikėtų spręsti šią „Rusijos krizę“: esu už tai, kad Rusija išliktų Europos Tarybos nare, tačiau Europos Taryba šioje situacijoje turi išsaugoti savo autoritetą ginant vertybes ir Europos Tarybos taisykles. Todėl raginau pirmiausia greitai išspręsti karščiausius finansinius iššūkius, parodant, kad Rusija nebeturės finansinio šantažo instrumento.

Tam reikia plano, kaip Europos Taryba šiais metais sutaupys arba papildomais įnašais surinks apie 30 mln. eurų (tai tikrai nėra milžiniška suma), tam, kad būtų išspręsta Rusijos vienerių metų įmokos problema, kartu parodant, kad organizacija nepasiduoda šantažui. Išsprendus finansines problemas ir taip parodant, kad organizacijos vertybės yra „neparduodamos“, būtų galima siekti Parlamentinės Tarybos ir Ministrų Komiteto abipusio sutarimo kaip laikytis dėl Rusijos: kokias konkrečias sąlygas turi įvykdyti Rusija, kad Parlamentinė Asamblėja nebesvarstytų jų balsavimo teisės suspendavimo arba kokias naujai sumodeliuotas tarpines sankcijas Europos Taryba toliau taikys Rusijai.

Mano įsitikinimu, tokie ar panašūs sprendimai padėtų išspręsti vadinamąją „Rusijos krizę“ apginant ir Europos Tarybos autoritetą. Tokių sprendimų efektyviam įgyvendinimui organizacijoje būtina telkianti lyderystė.

Nemažai kalbu apie Europos Tarybos veiklos reformas ir modernizaciją. Tai tampa vis rimtesniu iššūkiu visai organizacijai, kuri vykdo labai įvairiaspalvę veiklą ir kartais pameta orientyrus, kas organizacijos veikloje yra patys svarbiausieji prioritetai, o kita vertus turi labai mažą (sakyčiau, kritiškai mažą 240 mln. eurų biudžetą) ir susiduria su problema, kaip išlaikyti per 2000 patyrusių darbuotojų kolektyvą, kuris yra didžiausias organizacijos turtas.

Kaip padidinti organizacijos biudžetą – atskira tema, nes girdžiu visą įvairovę nuomonių, tačiau dėl to, kad organizacijai reikia geros vadybos – sutaria bene visi. Premjero patirtis dėl to ir yra iškelta kaip vienas svarbių kriterijų, atrenkant būsimąjį generalinį sekretorių. Sudomino išgirsta mintis, kad vienu iš generalinio sekretoriaus pavaduotojų turėtų būti tas, kas rūpinsis išimtinai vien tik vidine organizacijos vadyba, nes organizacija yra labai svarbi ir sudėtinga savo funkcijų bei užduočių kompleksiškumu.

Esu tik visų pokalbių, diskusijų ir susitikimų virtinės pradžioje, bet jaučiu padrąsinimą, jaučiu, kad mūsų visai nesena patirtis, įgyta atkuriant demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės vertybes Lietuvoje (su ryškia Europos Tarybos pagalba), įveikiant sudėtingas krizes, tikrai gali būti vertinga šiai svarbiai organizacijai vardan viso kontinento ateities.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(4 žmonės įvertino)
4.5000

Top naujienos

Šimonytė: aš nevengiu sąsajų su partija, tačiau turiu visišką sprendimų laisvę (411)

Prezidento posto siekianti Ingrida Šimonytė sako, kad rinkimų kampanija niekaip nepakeitė jos...

Lietuvos nusikalstamumui – dar neregėtas teisėsaugos smūgis: paviešino, kaip gudriai grupuotės veikia šiais laikais (125)

Trečiadienį spaudos konferencijos metu Lietuvos policija paskelbė, kad bendradarbiaujant su...

Rusijos propagandistas prisikalbėjo, sulaukė kvietimo į dvikovą (249)

Rusijos valstybinės televizijos propagandininkas sulaukė kvietimo į dvikovą – ir viskas dėl...

Įsivyraus vėsesni orai

Penktadienio dieną šaltasis atmosferos frontas iš mūsų šalies stums paskutinius šiltos ir...

Valinską pagyręs Jasikevičius kalbėjo apie White'o svorį ir svarbiausią faktorių finale (1)

Į „Betsafe– LKL “ finalą žengusio Kauno „Žalgirio“ vedlys Šarūnas Jasikevičius...

Mėnesio prognozė: birželio orai džiugins, bet ne visą laiką (13)

Lietuvos upėse ir ežeruose paviršinė vandens temperatūra netoli kranto jau yra pasiekusi...

Panevėžyje rimto pasipriešinimo nesulaukęs „Žalgiris“ – LKL finale (45)

Kauno „Žalgiris“ tęsia tradiciją – jau 26-tą sezoną iš eilės iškopė į...

Mokslų daktarė išaiškino, kokia smidrų nauda mūsų organizmui ir kaip tinkamai juos reikia paruošti (48)

Nors lietuviai smidrus atrado pakankamai neseniai, tačiau kulinariniame meniu jie gyvuoja jau...

Neatsilaikė rusaitės kerams: „nuodų spintoje“ laikytas įrašas paviešintas Europai lemtingu metu (78)

Nelyginant perkūnas iš giedro dangaus į Austrijos vyriausybę trenkė kompromituojantis vaizdo...

Neseniai vaikelio susilaukusi Gerda Žemaitė švenčia gimtadienį: ryte sulaukė ypatingos sūnaus dovanos (42)

„TV pagalbos“ žvaigždė Gerda Žemaitė švenčia 38-ąjį gimtadienį. Balandžio 3-iąją...