Tačiau visa ši Lukašenkos „savigyna“ (net su automatu rankose) visiškai nepakeičia esminių pokyčių, jau įvykusių Baltarusijoje: niekas nepakeis to fakto, kad Lukašenka rugpjūčio 9 d. rinkimus pralaimėjo. Pralaimėjo labai skaudžiai. Ir jis pats tai labai gerai žino. Todėl paprasčiausiai bijo naujų, pakartotinių, skaidrių rinkimų, nes žino, kad jeigu jie vyktų ir jis nutartų juose dalyvauti, dar skaudžiau pralaimėtų.
Tai yra visa „Baltarusijos krizės“ esmė. Šios esmės neužmiršta Baltarusijos žmonės, jos negali užmiršti ir tarptautinė bendruomenė, kuri taip pat vis aktyviau svarsto „Baltarusijos krizę“.
Tarptautinėse bendruomenėse, tarp jų ir tose, kurioms ir mes priklausome, svarstoma daug klausimų, susijusių su „Baltarusijos krize“: sankcijos, parama nukentėjusiems, politinių kalinių išvadavimas, OMON nusikaltimų tyrimas, finansinės paramos Baltarusijai teikimas.
Tačiau šioje įvairių stambesnių ir smulkesnių klausimų gausoje neturi būti užmiršti du esminiai reikalai: 1) Lukašenka rinkimus pralaimėjo; 2) nauji rinkimai turi būti surengti nedelsiant, o ne „kada nors“.
Toliau bandysiu išdėstyti keletą nuostatų, kurių Lietuva kartu su partneriais turėtų laikytis tose tarptautinėse organizacijose, kurioms Lietuva priklauso ir kurios gali efektyviai padėti Baltarusijos žmonėms apginti savo pergalę demokratijos revoliucijoje. Tai nuostatos, kurių Lietuva turėtų laikytis pirmiausia Europos Sąjungos ir ESBO struktūrose.
Tai tikrai nėra kokios nors visaapimančios strategijos nuostatos, tačiau tai tokios nuostatos, kurios, mano manymu, tarptautinei bendruomenei, Lietuvai ir Baltarusijos visuomenei bus aktualios keletą artimiausių mėnesių.
Lapkričio 5-oji ir Lukašenka
Baltarusija gyvena pagal dabartinę „Lukašenkos Konstituciją“. Joje yra numatyta, kad Prezidento kadencija tęsiasi 5-erius metus. Dabartinė Lukašenkos kadencija baigsis lapkričio 5 dieną, nes ji prasidėjo 2015 metų lapkričio 5-tąją, kai Lukašenka inauguracijos metu davė priesaiką. Neverta ginčytis, ar 2015 metų rinkimai buvo teisėti (nes tokios diskusijos tik nukreips dėmesį nuo pagrindinių klausimų), tačiau verta aiškiai konstatuoti, kad šiuo metu Lukašenka yra Prezidentas, kuris tarptautinės teisės požiūriu pralaimėjo rugpjūčio 9 d. rinkimus ir kurio kadencija baigsis lapkričio 5-ąją.
Po lapkričio 5-osios Baltarusija kurį laiką neturės Prezidento. Dabartinės Baltarusijos Konstitucijos 81 straipsnis tokią situaciją vadina „kai Prezidento pareigos yra neužimtos“ („Если должность Президента оказалась вакантной“) ir numato, kad tokiu atveju neeiliniai Prezidento rinkimai turi būti organizuojami ne anksčiau, kaip po 30 dienų, bet ne vėliau, kaip po 70 dienų.
Po lapkričio 5-osios Lukašenka bus paprastas Baltarusijos pilietis, kuris galės būti vadinamas „buvusiu Baltarusijos Prezidentu“. Jeigu iki lapkričio 5-osios Lukašenka bandys sau suorganizuoti neteisėtą ir fiktyvią „naują inauguraciją“ ir po lapkričio 5-osios bandys išsilaikyti Prezidento poste, tai bus ne kas kita kaip neteisėtas valdžios užgrobimas, gal net panaudojant ir karinę jėgą. Tarptautinės teisės ir Baltarusijos nacionalinės teisės požiūriu tai turėtų būti traktuojama kaip ginkluotas perversmas.
Lietuvai verta jau dabar suvokti, kad po lapkričio 5-osios tarptautinės teisės požiūriu nebebus „Prezidento Lukašenkos“. Bus tik arba „buvęs Prezidentas“ arba „perversmininkas Lukašenka“. O tai reiškia, kad bet kokie dialogai ar derybos su Lukašenka bus nebegalimi: arba nebeturės prasmės, arba bus neteisėti. Be to, „perversmininko Lukašenkos“ egzistavimas sukels eilę kitų tarptautinių pasekmių (diplomatai, sutartys, kontraktai, etc.), kurias Lietuva ir tarptautinė bendruomenė turi pradėti svarstyti jau dabar.
Pagal Baltarusijos Konstitucijos 89 straipsnį, tuo atveju, kai Prezidento pareigos yra neužimtos, laikinai (kol nebus surengti nauji rinkimai) šias pareigas eina šalies Ministras Pirmininkas. Po lapkričio 5 dienos tarptautinei bendruomenei teks tartis su Baltarusijos Ministru Pirmininku, kaip užtikrinti, kad per 70 dienų būtų surengti tikrai demokratiniai ir skaidrūs nauji Prezidento rinkimai.
Briuselis, Berlynas, Vašingtonas – ir Maskva
„Baltarusijos krizės“ reikaluose tarptautinė bendruomenė aiškiai dalijasi į dvi stovyklas: Vakarų demokratijos (įskaitant ir Lietuvą) solidarizuojasi su Baltarusijos visuomene, iškovojusia pergalę demokratijos revoliucijoje, tuo tarpu Putinas neslepia savo paramos Lukašenkos režimui. Tuo pačiu Putino parama Lukašenkai tampa vieninteliu faktoriumi, kodėl Lukašenka vis dar laikosi įsikibęs posto.
Putinas, pats būdamas diktatorius, panašus į Lukašenką, turi daug motyvų, kodėl jis taip elgiasi, tačiau bet kuriuo atveju ilgalaikė Putino parama „toksiniam“ Lukašenkai ilgainiui ir patį Putiną gali paversti „toksiniu“ baltarusių akyse.
Ir mums, ir Vakarų lyderiams, ir patiems baltarusiams nėra nieko netikėto, kad Putinas laiko raktus nuo Lukašenkos pasitraukimo durų. Pats Lukašenka per savo patvaldystės 26-ius metus tapo visiškas Kremliaus vasalas. Todėl neturime stebėtis, kad Vakarų lyderiai pralaimėjusio Lukašenkos „patraukimo“ klausimu skambina Lukašenkos šeimininkui Putinui ir su juo, o ne su Lukašenka derasi. Taip pat visiškai akivaizdu, kad Putinas tokiose derybose bando užbrėžti savo „raudonas linijas“ „Baltarusijos po Lukašenkos“ geopolitinės ateities reikaluose.
Vakarų bendruomenė ir jos lyderiai, solidarizuodamiesi su Baltarusijos žmonėmis, tokiose derybose su Putinu turi laikytis aiškių nuostatų: galima tartis, kaip Putinas padės įtikinti Lukašenką, pralaimėjusį rinkimus, taikiai pasitraukti iš pareigų, bet Baltarusijos geopolitinę ateitį spręs ir dėl jos derėsis pati naujoji demokratinė Baltarusija, o ne Vakarų ir Putino susitarimas, pasiektas tame nedalyvaujant Baltarusijos teisėtiems atstovams.
Vakarai taip pat turi būti pasiruošę tam, kad po paskutinių Putino pareiškimų apie tai, kokią „rezervinę“ OMON paramą Kremlius yra pasiruošęs suteikti Lukašenkos režimui, vis daugiau kritiškų Putinui plakatų atsiras ne tik Chabarovsko, bet ir Minsko gatvėse, užduodančių labai paprastą klausimą: „Putinai, tu su kuo – su Lukašenka ar su Baltarusijos žmonėmis?“
Jau esu rašęs, kad savo revoliuciniais pokyčiais formuluodama tokį klausimą, Baltarusija tampa „spąstais“ Putinui. Ir Putinas neturi gerų išeičių iš šių spąstų. Vakarai turi būti pasirengę tam, kad pats Putinas savo laikysena Baltarusijos reikaluose gali daryti įtaką radikaliam Baltarusijos visuomenės orientacijos pasikeitimui: sparčiam nusivylimui Rusijos laikysena ir augančiomis simpatijomis Vakarams. Todėl kuo ilgiau Putinas demonstruos savo „draugystę“ toksiniam Lukašenkos režimui, tuo mažiau Kremliui liks galimybių hibridiškai daryti įtaką Baltarusijos politiniams procesams ir rinkimams „po Lukašenkos“.
Ukrainos pavyzdys rodo, kad Putinui tenka „dėkoti“ už tai, kad savo veiksmais nuo pat 2014 metų suvienijo Ukrainą provakarietiškai darbotvarkei ir todėl Kremlius iki dabar nepajėgia atgauti kokių nors reikšmingesnių hibridinių svertų daryti didesnę įtaką Ukrainos politikai.
Lietuva, savo ruožtu, jau dabar Vakarų partneriams turi formuluoti aiškią nuostatą, jau išsakytą šiame tekste: po lapkričio 5-osios Lukašenka lieka tik arba paprastu „buvusiu Prezidentu“, arba tampa „perversmininku Lukašenka“. Bet kuriuo atveju su juo vesti dialogą ar derėtis nebėra nei prasmės, nei teisės.
ESBO vaidmuo
Vakaruose vis labiau įsivyrauja supratimas, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) yra labiausiai tinkama imtis veiksmų, sprendžiant dabartinę „Baltarusijos krizę“. Pirmiausia todėl, kad jos nariai yra ir Vakarai, ir Rytai: nuo Vilniaus, Berlyno ir Vašingtono iki Maskvos bei Minsko. Ir tai yra vienintelė politinė organizacija Europos kontinente, kurios narė yra ir Baltarusija.
Kiek dabartinė ESBO yra pasiruošusi spręsti „Baltarusijos krizę“, lieka kitų diskusijų objektu. Žinoma, kad bent jau ESBO sukurta rinkimų priežiūros organizacija ODIHR sugeba savo darbą atlikti efektyviai.
Tačiau nesunku spėti, kad Rusija, būdama ESBO narė, stengsis ESBO vaidmenį panaudoti Lukašenkos režimo naudai – vilkinti laiką. Todėl Vakarai, taip pat ir Lietuva, kartu su Baltarusijos demokratinei visuomenei atstovaujančia Sviatlana Cichanouska ir jos suformuota Koordinacine Taryba, turėtų suformuoti aiškią nuostatą: ESBO vaidmuo sprendžiant „Baltarusijos krizę“ reikalingas tik tam, kad po lapkričio 5-osios per 70 dienų būtų tinkamai organizuoti nauji, skaidrūs ir demokratiniai rinkimai, kurių visą organizavimą – nuo naujų komisijų sudarymo iki efektyvaus balsavimo stebėjimo užtikrinimo į savo rankas turėtų perimti ODIHR.
Tačiau būtų klaida įsileisti į kokį nors laike neapibrėžtą ESBO derybų procesą, kuriame būtų deramasi dėl kokių nors neaiškių pereinamųjų laikotarpių ar valdžios perdavimo procesų. Tai paprasčiausiai gali tapti naujuoju „Minsko procesu“, kuriame, kaip ir savo pradėto karo prieš Ukrainą atveju, Kremlius kels vis naujas sąlygas, tačiau pats nesiims jokių veiksmų, kurie priklauso tik nuo Kremliaus.
Ne – Lukašenkos/Lavrovo planui: pradžioje nauja Konstitucija, tik po to nauji rinkimai
Vienas iš naujausių klausimų, į kurį atsakyti pirmiausia turi Sviatlana Cichanouska ir jos sudaryta Koordinacinė Taryba, tai jų požiūris į Lukašenkos paskelbtą ir Lavrovo bei Putino reklamuojamą planą, kad iš pradžių Lukašenka parengs naują Baltarusijos Konstituciją, ir tik kai ji bus priimta, pagal ją bus surengti visi nauji rinkimai. Lukašenka neslepia, kad toks veiksmas gali tęstis net keletą artimiausių metų. Visiškai akivaizdu, kad Kremlius šį vilkinimo planą sieks paversti ESBO paremtu planu.
Lietuva turėtų aiškiai formuluoti savo poziciją, kad toks planas yra visiškai nepriimtinas. Dėl naujo Konstitucijos projekto spręs ne rinkimus pralaimėjęs Lukašenka. Panašiai yra pasisakiusi ir S. Cichanouskos sudaryta Koordinacinė Taryba: pradžioje neatidėliotini nauji skaidrūs rinkimai, tik po to visų piliečių referendumas, kuriame bus siūloma grįžti prie demokratinės Baltarusijos Konstitucijos, galiojusios iki 1994 metų.
Šias nuostatas verta aiškiai ir garsiai dar ir dar kartą išdėstyti, kad tai pasiektų ir Vakarų lyderių kabinetus, kurie turi būti tinkamai pasirengę derybose su Putinu atremti ir tokias Lukašenkos/Lavrovo „konstitucines pinkles“, skirtas tik tam, kad būtų vilkinamas laikas.
Lietuva ir ES: Maršalo planas demokratinei Baltarusijai
Lietuva kartu su Lenkija teisėtai yra pripažįstamos aktyviausiomis demokratinių permainų Baltarusijoje rėmėjomis tarp ES narių. Prezidentas ir užsienio reikalų ministras savo pareiškimais bei veiksmais; A. Tapinas ir 50000 neabejingų lietuvių, išėjusių į „Laisvės kelią“, nusipelnė tokio vertinimo.
Bet toks vertinimas yra ne tik pripažinimas, bet ir milžiniška atsakomybė. Atsakomybė, kuri iš mūsų reikalauja ne tik gebėjimo rūpintis, kaip išlaikyti patiems mums patinkančią lyderystę, bet ir gebėjimo strategiškai planuoti bent kelių metų ateitį bei sunkiausius iššūkius, kurie teks naujai, demokratinei Baltarusijai. Ir jau dabar tiek patiems, tiek visos ES mastu pradėti pasiruošimą tam, kad naujajai Baltarusijai būtų rimtai ir efektyviai padėta tuos iššūkius įveikti.
Jau esu rašęs, kad vienas sunkiausių iššūkių bus susijęs su Baltarusijos ekonomikos, kuri yra visiškai priklausoma nuo Rusijos (o tuo pačiu ir nuo Kremliaus), reikalais. Nekartosiu visų argumentų, kodėl artimiausiu metu svarbiausia bus padėti Baltarusijos ekonomikai tapti labiau diversifikuota ir tuo pačiu metu mažiau priklausomai nuo Rusijos. Tačiau, norint tai pasiekti, Europos Sąjunga turės suteikti ne 50 milijonų eurų paramą (apie kurią dabar daug kalbama), bet 3,5–4 milijardų eurų paramos paketą, kurį būtų galima pavadinti ir „Maršalo Planu Demokratinei Baltarusijai“.
Lietuva kartu su Lenkija turėtų imtis iniciatyvos, kad ES jau dabar pradėtų rengti tokį Maršalo planą. Žinia apie tokio plano rengimą padėtų jau ir šiandien: tai leistų atremti Lukašenkos režimo propagandinius gąsdinimus, kad nauji rinkimai ir tikra demokratija Baltarusijoje būtų labai kenksmingi Baltarusijos ekonomikai. Europos Sąjunga turėtų nesibaiminti brėžti aiškų kontrastą: jeigu Kremlius žada perskolintu milijardu paremti Lukašenkos režimą, tai ES yra pasirengusi Maršalo plano milijardais paremti demokratinės Baltarusijos ekonomiką.
Tačiau Lietuva, norėdama imtis tokios ES iniciatyvos realizavimo lyderystės, turėtų jau dabar Baltarusijos demokratijai teikti ne tik moralinę ar politinio prieglobsčio paramą, bet ir aiškiai parodyti savo solidarumą biudžetiniais įsipareigojimais. Lenkija paskelbė, kad demokratijos Baltarusijoje paramai skiria 50 mln. zlotų (apie 12 mln. eurų), tuo tarpu apie Lietuvos panašius įsipareigojimus kol kas netenka girdėti.
Gana sunku suprasti, kad tuo metu, kai Vyriausybė į kairę ir dešinę leidžia pasiskolintus milijardus, nėra surandamas koks nors vienas–du milijonai tam, kad ir Lietuva ne vien pareiškimais paremtų demokratiją Baltarusijoje. Esu įsitikinęs, kad Seimas tokį Vyriausybės siūlymą paremtų absoliučia balsų dauguma.
***
Baltarusijos demokratijos likimas sprendžiasi Minsko gatvėse. Esu įsitikinęs, kad demokratijos pergalė bus apginta. Mano optimizmą lemia ne tik tikėjimas ir susižavėjimas nauja pilietine baltarusių nacija, bet ir aiškus supratimas, kad permainas Baltarusijoje lemia objektyvūs istoriniai procesai: tolesnis Sovietų/Rusijos imperijos ir jos poimperinių įtakos sferų byrėjimas ir posovietinės erdvės autoritarinių lyderių eros pabaiga.
Permainos, kurios vyksta Baltarusijoje, yra objektyviai dėsningos ir jų niekas nebesustabdys. Gali, praliejant taikių žmonių kraują, bandyti tokius istorinius procesus vilkinti, bet vis tiek sustabdyti nepavyks.
Lietuvos uždavinys yra ne tik tiesiogiai padėti ir solidarizuotis su demokratine Baltarusija. Lietuvos uždavinys yra ir būti efektyviausia demokratinės Baltarusijos reikalų advokate bei lobiste demokratinėje Vakarų bendruomenėje, kur istorinių procesų, vykstančių posovietinėje erdvėje, supratimo yra per mažai, o noro neerzinti „laukinio“ Putino, nuodijančio savo oponentus, yra per daug.