Andrius Bagdonas. „Nu, bl..n. Jūs išgerkit ar ką ir paplokit, juk tai nieko nekainuoja“

Šiandien jau beveik niekam nebesvarbu, kad „dalinami“ pinigai ne asmeniniai, o pasiskolinti. Ir kad už dabartinės valdžios „dosnumą“ privalės susimokėti mūsų vaikai. Vieno nesuprantu, kodėl tris dešimtmečius kapitalizmo pamokas besimokančioje Lietuvoje vis dar tiek daug naivuolių, kurie tiki, kad apskritai būna „nemokamų“ ledų ar „nesavanaudiškai“, be intereso, padidintų pensijų ir pašalpų.

Ypač prieš eilinius rinkimus. Apie tuoj tuoj prasidėsiantį politinių pažadų dalinimo mastą – apskritai sunku kalbėti. Nors ne – verta. Kad dar 4 valstybės gyvavimo metai nebūtų nurašyti į nepasisekusiųjų kategoriją. Bet iš pradžių reikėtų įsivertinti 2016–2020 valdančiųjų kadenciją.

Paradoksas, tačiau privalu pripažinti, kad valstiečiai-žalieji laikėsi rinkėjams duotų pažadų. Nesąmonė? Ne, realybė. Užtenka dar kartą nupūsti dulkes nuo valstiečių 2016 m. rinkimų programos ir pamatysite dabartinę Lietuvą. Šioje programoje be kita ko buvo numatyta labai daug valstybės intervencijų, kišimosi, labai daug administracinių priemonių, draudimų.

Visur dominavo skirstymas ir beveik niekur nebuvo parašyta, o kaipgi mes uždirbsime šiuos pinigus. Argi tai ne dabartinė Lietuva, kur plėšomi žurnalai su prabangaus alkoholio reklama, skundžiami kaimynai dėl iš balkonų kylančių tabako dūmų, kuriamos įvairios valstybinės priežiūros ir reguliavimo institucijos pradedant šeimos tarybomis, baigiant valstybinėmis maisto prekių parduotuvėmis, vaistinėmis, bankais.

Svarbiausia, be jokios kontrolės, prisidengiant viruso baime, taškomasi skolintais pinigais. Milijardais eurų. Dosniai paskolintų iš po koronaviruso šoko vis dar neatsigaunančios, pasimetusios Europos Sąjungos.

Tarsi iš malūnsparnio valdančiųjų iniciatyva krenta eurai pensininkams, vaikams, šeimoms, nenorintiems dirbti bedarbiams, neefektyviems verslams, iš anksto pasmerktiems investiciniams (o gal pinigų įsisavinimo) projektams. Žodžiu, už mūsų vaikų ateitį asfaltuojami premjerų ir partijos bičiulių keliukai, klojamos trinkelės į užmarštim grimztančias vienkiemių kapinaites, betonu skandinamos unikalių istorinių paminklų apsuptyje esančios užliejamos pievos. Viskas vardan darnios Lietuvos.

Taip, kaip parašyta valstiečių-žaliųjų rinkiminėje programoje. Prieš 4 metus.

Tuomet už tokią realybe virstančią viziją, o gal tiksliau prieš tradicines valdžioje jau buvusias partijas, balsavo dauguma šalies rinkėjų. Balsų būta tiek daug, kad į Seimą galėjo patekti praktiškai bet kas. Tiesa, prieš tai pabuvojęs valstiečių rinkiminiame sąraše: ir asmeninė partijos pirmininko draugė, ir su kosmosu tiesiogiai be tarpininkų bendraujantis skiepų priešininkas, ir daug kitų atsitiktinių - nei su politika, nei su valstybės valdymu nieko bendra neturinčių žmonių, kurių skiriamasis bruožas: nė vieno įregistruoto įstatymo projekto per 4 buvimo Seime metus, nė vieno viešo pasisakymo Seimo posėdžių salėje, bet drausmingas partinis balsavimas už draudimus, padidintus mokesčius, baudas, apribojimus, sugriežtinimus.

Galime sakyti, kad prieš 4 m. Lietuvos rinkėjai pirko į Naisių serialo pakuotę suvyniotą riebų valstietišką katiną. Nežinodami ar nesidomėdami turiniu, nusipirko prastą, gyvenimą kartinančią akcijinę prekę. Tačiau, kodėl tuomet dabar, kai jau žinoma iš kokio molio yra drėbti valstiečiai, už juos tebėra pasirengę balsuoti šimtai tūkstančių rinkėjų? Bent jau taip rodo sociologinės apklausos, kuriose valstiečiai nekaip neiškrenta iš populiariausių šalies partijų trejetuko.

Dar labiau sustambėjęs, Europos Sąjungos grietinėle permaitintas, karantino išpuoselėtas valstietiškas katinas jau nebe maiše. Jau žinome, kaip jis elgsis: ką darys, o ką ignoruos. Šį rudenį bus sunku rasti sau pasiteisinimą, kodėl balsuoji už tuos, kurie sistemingai formuoja išlaikytinio sindromą bei visiškai eliminuoja žmones motyvuojančias priemones, kurios skatina pačius žmones daryti tai, kas jiems patinka.

Aišku, šiandieninėje neprognozuojamumo ir baimės dėl sveikatos situacijoje karaliauja korona. O valdantieji tikrai nešykštės sau pagyrų dėl esą suvaldytos krizės. Tačiau vėlgi teisybės dėlei girtis būtų galima tik tuo atveju, jei krizė būtų suvaldyta neįlendant į skolas, o ne per kelis mėnesius dvigubai padidinant 3 dešimtmečius kontroliuotą ir mažintą valstybės įsiskolinimą.

Todėl šiandien nuoširdžiai bijau, kad po dar 4 valstietiškos gerovės metų Lietuva, kaip tie kėdainiečiai prieš penkmetį „Ledų šventėje“, liūdni ir nelaimingi stovės prie Seimo, o nuo scenos skambės: „Nu, blyn. Jūs išgerkit ar ką ir paplokit, juk tai nieko nekainuoja“.