Andrijana Filinaitė. Nesustokime dėl Ukrainos. Ir dėl mūsų

Kiekvienas istorijos ir gyvenimo laikotarpis mus kažko moko. Taip ir šis – karo akivaizdoje tapo kur kas lengviau atskirti pelus nuo grūdų, t. y. identifikuoti, kas yra kas tarp žmonių. Ir kaip jie elgiasi šioje situacijoje, mūsų regioną ištikusios nelaimės metu. Prof. Vytautas Landsbergis kadaise yra pasakęs iš pažiūros labai paprastą, bet daug reiškiančią frazę: „svarbu viską prisiminti“. Dabar prisiminus kelios dienos iki karo pradžios vykusį Kauno miesto savivaldybės tarybos nuotolinį posėdį ir dabartinės miesto valdžios veiksmus, galutinai supranti, kad būtent abejingumas ir negebėjimas įžvelgti situacijos rimtumo yra totalus regresas. Tą kartą kėliau klausimą dėl palaikomojo vizito į Ukrainą, tačiau tarp miesto valdančiųjų vyravo suvokimas, kad tokio tipo vizitai – ekskursinio pobūdžio. Gal tuomet ir JAV prezidento Joe Bideno vizitą Kyjive galime traktuoti kaip ekskursiją? Tikrai ne. Vėliau, jau prasidėjus karui ir Kauno valdantiesiems buksuojant dėl sprendimų, susijusių tiek su partnerystės su Rusijos miestais nutraukimu, tiek su verslų pasilikimu Rusijoje, visos komandos narių pasiteiravau: ar jiems pakeliui būti tame pačiame laive, kurio plaukimo kryptis yra labai aiški? Tada kai kurie manęs nesuprato, arba dėjosi nesupratę.

Ir štai, po metų, po visų „negalėjimo“ išeiti iš Rusijos rinkos istorijų, po nuodingų elementų produkcijoje, tiekiamoje ukrainiečiams, po korupcijos skandalo, Kaunas vis dar lankstosi žmonėms, bendradarbiaujantiems su šalimi, kuri kasdien naikina, prievartauja, žudo Ukrainos piliečius. Ar mums jau ne pats laikas pasimokyti principingumo, ryžto, drąsos ir veiksnumo iš pačių ukrainiečių? Ir pasakyti – STOP: mums nepakeliui su tais politikais, kurie turi sąsajų su Rusija. Ar to niekada nebus, nes toks principingumas turi būti įaugęs į kraują? Galbūt. Tačiau visuomet vertingiau sekti geru pavyzdžiu, nei gyventi nuolatinėje būsenoje „o gal nereikia?“

Per šiuos metus, praėjus jau kuriam laikui nuo karo pradžios ir daliai žmonių, matyt, pripratus prie jo, pastebėjau, kad kai kuriems ši tema jau lyg ir pabodo. Tokio akių vartymo atvejų dabartinės savivaldybės tarybos salėje pastebėjau nemažai. Taip jau yra, kai gyveni siaurame savų interesų pasaulėlyje, negalvodamas apie kitą – kaimyną ar tą patį kaimyną iš toliau, t. y., kenčiantį nuo karo ukrainietį. Šis laikotarpis dėkingas tuo, kad pamatėme kiekvieno tikrąjį veidą. Tačiau kaip paaiškinti tokį disonansą, kai per vasario 16 d. miesto vadovas šūkteli „Slava Ukraini!“, o jo verslai vis dar veikia šalyje, žudančioje ukrainiečius? Į kai kuriuos klausimus, ko gero, taip niekada ir nerasime atsakymų.

Tai tik maža dalis to viso sveiku protu nesuvokiamo įvykių verpeto Kauno miesto savivaldybės didžiųjų politikų terpėje. Jei ne opozicija, plati visuomenės dalis, žiniasklaida ir jos nuolatiniai nepatogūs klausimai, kažin, ar kai kurios temos būtų išvydusios dienos šviesą. Vis dėlto, galime pasigirti tuo, kad nepaisant didžiosios Kauno dėmės ir piktžaizdės – dabartinių valdančiųjų – kauniečiai (o ir visa Lietuva) sugebėjo vykdyti ir toliau vykdo nuolatines paramos Ukrainai akcijas. Rimtas akcijas, dėl kurių kiekvienas sutiktas ukrainietis nuoširdžiai dėkoja – bet juk mes visi puikiai suprantame, kad tai kova už mūsų visų laisvę. Ir būtent ši kova padėjo mums likti neabejingiems, turėti daugiau ryžto kasdienybėje bei principingoje kovoje už pamatines laisvojo pasaulio vertybes. Nesustokime. Slava Ukraini!