Pateiksiu ir tai, ko galėjo tikėtis iš kiekvieno Trejybės nario visuomenė ar bent didelė jos dalis. Paminėsiu ir tas Trejybės narių asmenines savybes, kurios galėjo turėti įtakos jų priimtiems sprendimams. Noriu įspėti skaitytoją, kad šis straipsnis tėra tik mano nuomonė ir nieko daugiau.
Pradėkime nuo aukščiausio Valstybės pareigūno – Respublikos Prezidento.
Respublikos Prezidentas. Tai aukštos kultūros, protingas, nekonfliktiško charakterio, savo jausmus valdantis, veiklus politikas. Jo veikla užsienio politikos lauke neliko nepastebėta tiek užsienio valstybių vadovų, tiek ir Lietuvos gyventojų. Neteko girdėti apie Prezidento nesėkmes ir klaidas jam bendraujant su užsienio diplomatais.
Tačiau vidaus politikoje Prezidento elgesys nėra aukščiausios kategorijos. Juk Prezidentas – tai Valstybės vadovas, kuris nurodo kelią, kuriuo kviečia eiti Lietuvos žmones. Deja, jis apsiribojo tik lozungu apie gerovės valstybę, bet nepadarė nieko esminio šio tikslo realizacijai. O, mano galva, Prezidentūrai reikėjo parengti dokumentą, kuriame būtų gerovės valstybės apibrėžimas, jos sudėtinės dalys, jų realizacijai būtini veiksmai, jų seka ir kalendoriniai terminai.
Šį dokumentą aptarti ir suderinti su partijų ir Seimo frakcijų vadovais ir patvirtinti parašais. Jei taip būtų įvykę, tai Lietuvoje (ir tuo pačiu Seime) nebūtume matę šiandieninio chaoso. Bet yra kaip yra. O tai rodo, kad Prezidentas dar nepajėgus būti realiu Valstybės vadovu.
Tai patvirtina ir Vyriausybės premjero tvirtinimas, jog Lietuva nėra prezidentinė valstybė. Tai įrodo ir Prezidento klaida tvirtinant ir niekam tikusius ministrus ir jo nesugebėjimas atleisti vieną iš jų, kuriam politiko etika ir savigarba tai jo protui nesuprantamos sąvokos.
Negana to, Lenkų rinkimų akcijos vadovai kartu su ministru Narkevičiumi atvirai tyčiojasi iš Prezidento, o Vyriausybės premjeras savo tylėjimu patyčioms pritaria. Dabar Prezidento laukia sunkus pasirinkimas: vetuoti biudžeto įstatymą ar ne, kai vienas iš biudžeto pajamų šaltinių – pelno mokestis, padidinamas tik vienam ūkio subjektui, o ne visiems, kaip to, pagal Konstitucinės teisės specialistus, reikalautų Konstitucija.
Kokia ateities perspektyva? Mano nuomone, iki rinkimų tęsis tolesnis chaosas, o po jų situacija gali keistis, jei naujoji Seimo dauguma nesusiries tarpusavyje, o pradės galvoti apie Valstybę. Gal ir Respublikos Prezidentas prisimins patarlę: jei balandžiui nuvaryti pakanka jam pasakyti „štiš“, ten meitėliui reikia trenkti kuolu. Jei to nebus, tai Prezidento antra kadencija bus tik teorinė.
Seimo Pirmininkas. Naujas žmogus politikoje, protingas ir nemėgstantis garsių skandalų. Pasižymintis loginiu mąstymu, ką jis įrodė kautynėse su R. Karbauskiu ir su jam pritariančiais politologais.
Iš tiesų elementari logika sako, kad Seimo išrinktas jo pirmininkas gali būti atleistas tik Seimo sprendimu. Pirmininko pareigos: organizuoti Seimo posėdžius pagal Seimo statuto reikalavimus ir aiškinti visuomenei, kokie buvo argumentai priimant vieną ar kitą įstatymą ir kokia buvo Seimo frakcijų pozicija. Galėtų Seimo pirmininkas rengti kas savaitę spaudos konferencijas, kuriose ir pateiktų Seimo sprendimų detales.
Deja, tokios savaitinės tradicijos dar nėra, todėl Seimo pirmininkui vertėtų apie tai pagalvoti. Juk kontaktas su visuomene tik padidintų Seimo reitingus, nes nebeliktų vietos gandams ir spėlionėms.
Bet grįžkime prie Seimo pirmininko kautynių su R. Karbauskiu. Jos parodė, kad Seimo pirmininkas turi stiprų nugarkaulį, kurio nesulaužė visa R. Karbauskio kariauna, spaudos pozicija ir dalies Seimo narių teiginiai, esą Seimo pirmininkas neatstovauja nei pozicijai, nei opozicijai. Ir ačiū Dievui, kad neatstovauja, nes tada Seimo Pirmininkas taptų kurios nors frakcijos seniūnu.
Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į dar vieną aplinkybę. Seimo pirmininko tvirta pozicija neleido R. Karbauskiui užvaldyti Seimo ir parodyti visiems, kas de facto vadovauja Lietuvai. Manau, kad Respublikos Prezidentas gerai supranta buvusį pavojų atsidurti valdžios paraštėse ir turėtų kitaip vertinti Seimo pirmininko elgesį, nei tie, kurie mato tik kovą dėl kėdės.
Kokios Pirmininko perspektyvos? Jis sėkmingai atlaikys Karbauskio puolimo antrą raundą, bet neturint savo partijos politiniame lauke išlikti ryškia figūra bus sunkoka.
Ministras Pirmininkas. Tai ryžtinga, valdinga ir veikli politinė figūra, tuo išsiskirianti nuo kitų dviejų vadovų. Deja, politinis jo stuburas dar silpnokas. Premjeras sugeba negirdėti Prezidento raginimų, sugeba jam pasipriešinti. Nebausdamas savo pavaldinių už patyčias iš Prezidento jis joms pritaria. Jis labiau klauso R. Karbauskio nei Respublikos Prezidento. Tokiais savo veiksmais jis tik dar labiau stiprina chaosą Valstybėje. Nežinau, ar jis pats tai supranta, todėl nekalbu apie piktą valią. Tai greičiau pasimetimas tarp Prezidento ir Karbauskio vertybių sistemų. Kokios MP perspektyvos artėjančių rinkimų išvakarėse? Manyčiau, kad prastos, net jei ministras pirmininkas įkurs savo partiją. O prastos dėl jo politikos Prezidento atžvilgiu.
Baigdamas negaliu nepaminėti R. Karbauskio siekio užvaldyti Valstybę. Bet tam reikia užvaldyti Seimą. O tai sunkus uždavinys. Net Karbauskiui.