Senbuvių turtas – tai patyrimas ir visko matęs protas. Jaunimas gi pasižymi radikalumu, veiklumu ir jam būtina energija. Ir vieni, ir kiti savo strategiją grindžia šiomis Europos socialdemokratų pamatinėmis vertybėmis. Tai laisvė, solidarumas ir socialinis teisingumas. Tačiau jų įgyvendinimui reikalinga valdžia. O ją gavus ir turint partijos strategiją, senbuviai ir jaunimas galėtų sutarti ir dėl partijos taktikos. Geriausias variantas būtų tada, jei šios abi grupės surastų kompromisinį sprendimą, nes tik suvienytos pastangos duoda geriausius rezultatus.
Deja, LSDP praeityje neišvengė ir klaidų. Vien istorija su progresiniais mokesčiais yra girnapusė ant LSDP kaklo. O kur dar neoliberalizmas, kuris po susijungimo su LDDP tapo LSDP ideologija. Ji pasikeitė LSDP jaunimui paėmus valdžią į savo rankas. Mano nuomone, dabartinė LSDP politika jau davė vaisių ir dar jų duos. Bet senbuviai turi sunkiai įkainuojamą turtą: gyvenimo patirtį ir realų protą.
Jei partinis jaunimas tuo nepasinaudos, tai socdemai gali suklysti renkantis galimos koalicijos partnerius, kurie žinomi ir dabar. Tai valstiečiai ir TS-LKD.
Žinoma, galima likti ir opozicijoje, bet tai būtų rizikingas pralaimėjimas. Vienintelė išeitis, tai parlamentinės daugumos turėjimas. Absoliutinė dauguma – sunkiai pasiekiama kaip ir gerovės valstybė. Neabsoliuti dauguma – LSDP pradėtų groti pirmuoju smuiku. Bet kuriam iš minėtų atvejų realizuoti būtini du dalykai: senbuvių protas ir jaunimo energija.
Bet valdžia reikalinga ir liberalams kurie visai neseniai skelbė: skęstančiųjų gelbėjimas tai pačių skęstančiųjų reikalas. Tai reiškia, kad vargstančių žmonių gyvenimas liberalų visiškai nedomina Ir nors šio lozungo liberalai atvirai nebevartoja, tačiau jis slypi Laisvosios rinkos instituto dogmomis papuoštoje liberalų programoje. Iš principo ši programa gera, bet ne visiems, o tik tiems, kurių piniginės visados netuščios.
Tuo tarpu konservatoriams ir krikdemams iš TS-LKD atėjo sunkios dienos. Nebeveikia konservatorių numylėtas rinkimų lozungas stabdyk Rusiją, nes ją sustabdė ES ir NATO dar prezidento A. Brazausko laikais. Atsibodo rinkėjams jų surūšiavimas į patriotus (konservatorių šalininkus) ir priešus (visus kitus), runkelius bei vatnikus. Ekonomikos, mokslo ir švietimo bei sveikatos apsaugos srityse pati TS-LKD neturi genijų, todėl jų ieško tarp nepartinių. Kas jiems belieka? Nebent kovoti, nors ir labai pavėlavus, prieš Astravo atominę. Ir toliau puoselėti konservatoriškas vertybes. Gal šios dvi veiklos sritys mobilizuos konservatorių gerbėjus. Padėk jiems, Dieve.
Keletas sakinių apie valstiečių partijos perspektyvas. Prieš 4 metus ji buvo laikoma kairiąja politine jėga. Po kurio laiko jos kairumas buvo atmieštas skandalais ir netiesos sakymu. Pvz., prieš Prezidento rinkimus vienas iš valstiečių partijos lyderių S. Skvernelis iškilmingai pažadėjo atsisakyti Vyriausybės premjero posto, jei rinkimų rezultatai bus jam nepalankūs. Jie tokiais ir buvo, bet premjeras savo pažadą užmiršo.
Svarstant susisiekimo ministro likimą S. Skvernelis nepajėgė atskirti politinės atsakomybės nuo teisinės ir paliko ministrą poste. Neseniai iškilo ir žymios valstietės A. Širinskienės požiūris į Lietuvos Konstituciją. Nežinau, ar padės valstiečių partijai ir vienkartinės išmokos rinkėjams. Juk tai kyšis. Reziumuojant galima teigti, kad išrinktų į Seimą valstiečių sąrašas turėtų būti trumpesnis nei dabartinis.
Ir pabaigai. Jei po rinkimų konservatoriai ar valstiečiai atsidurtų valdžios Olimpe, tai būtų galima guostis tik posakiu: pergyvenome COVID-19, pergyvensim ir TS-LKD ar valstiečius.