Bet kokia socialinė reforma negali būti vykdoma vien dėl reformos, dėl „paukščiuko“. Pagrindinis pensijų kaupimo pertvarkos tikslas yra pasiekti, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas, kurios padėtų užtikrinti orią senatvę. Būtent šiuo tikslu buvo vadovautasi, kai 2004 metais, po ilgų diskusijų, buvo pradėtas įgyvendinti daugiapakopis pensijų sistemos modelis.
Jo esmė – dalis valstybės teikiamų paslaugų perduodamos privačioms bendrovėms, kurios investuodamos iš „Sodros“ gautas lėšas, užtikrintų papildomą finansinę grąžą. Kitaip tariant, privati iniciatyva turėjo garantuoti pasirinkimą ir sumažinti naštą, tenkančią valstybinei socialinės apsaugos sistemai neigiamo demografinio pokyčio sąlygomis.
Įgyvendinant daugiapakopį pensijų modelį iškilo tam tikrų sunkumų. Klausimų kėlė nepakankamas privačių pensijų fondų veiklos efektyvumas, per menkas pačių dalyvių suinteresuotumas dalyvauti kaupimo sistemoje, per aukšta kartelė anuitetams įsigyti. Nors visas problemas galima buvo spręsti negriaunant pačios sistemos, nueita buvo kitu keliu.
Tokiam pasirinkimui, matyt, nemažos reikšmės turėjo rinkimų retorika, kurioje kartais išdalijami didesni pažadai, nei galima būtų įgyvendinti. Susidaro įspūdis, kad ši pertvarka, nors joje galima įžvelgti teigiamų dalykų, taip pat nėra išimtis. Faktą, kad naujoji pensijų sistema reikalauja didesnio dirbančiųjų prisidėjimo, vertinčiau pozityviai. Tačiau kartu vis dėlto mažėja valstybės finansiniai įsipareigojimai, ir ši aplinkybė galimai turės įtakos žmonių apsisprendimui nuo kitų metų sausio 1 d. apskritai atsisakyti dalyvauti pensijų kaupimo sistemoje. Mano įsitikinimu, ilgesnėje perspektyvoje tokios politikos rezultatas bus prastesnė būsimų pensininkų padėtis.
Didelių klausimų kelia nauja dalyvių įtraukimo į papildomą pensijų kaupimą antrosios pakopos pensijų fonduose tvarka, kai visi dabartiniai kaupiantieji ir nekaupiantys iki 40 metų asmenys bus įtraukti į pensijų kaupimą su teise pasakyti „ne“. Kitaip tariant, jei per nustatytą terminą įtrauktas asmuo nepareikš nesutikimo, jis automatiškai taps kaupimo dalyviu. Manyčiau, kad vietoj automatinio įtraukimo vertėtų daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui, kad gyventojai patys sąmoningai pasirinktų tinkamą sprendimą.
Didelė sumaištis pensijų dalyvių lauks jiems renkantis pensijų anuiteto tipą. Vienu atveju jis bus paveldimas, kitu – ne. Žmonėms bus sunku suprasti, kodėl jie negali pilna apimtimi disponuoti savo lėšomis. Apie tai reikia kalbėti viešai, aiškinti ir diskutuoti, nes vykdant tokias socialiniu požiūriu jautrias pertvarkas negalima numoti ranka į žmonių jausmus.
Tačiau svarbiausias dalykas, manau, yra tas, kad reforma, pagal kurią nutraukiamas pinigų iš „Sodros“ pervedimas į privačius fondus, naikina II pensijų pakopą, kuri iš esmės tik tampa III pakopos priedėliu. Kaupiantys pensijų fonduose nuo kitų metų pradžios atsiduria situacijoje, kai, tikėtina, bus galima kalbėti apie teisėtų lūkesčių pažeidimą.
Kalba eina apie kaupiančiuosius, kurie kaupia pagal formulę „2+2+2“. Pagal šią formulę kaupiantiems asmenims nuo 2020 metų valstybės finansiniai įsipareigojimai turėjo padidėti ir vietoje dabar pervedamų 2 procentų iš „Sodros“ fondo pervedimai turėjo išaugti iki 3,5 procentų. Jei pensijų dalyviai savo teises ir teisėtus lūkesčius pradės ginti teismuose, viskas nukeliaus iki Konstitucinio Teismo, kurio verdiktas gali perbraukti priimtą pensijų kaupimo reformą ir dar labiau sumenkinti žmonių pasitikėjimą pensijų kaupimo sistema.
Taip, pensijų sistema susiduria su iššūkiais, pirmiausia, demografiniais, tačiau ji veikė. Norint patobulinti veikiančią sistemą nėra būtina viską sugriauti. Pagrindinis pertvarkos trūkumas – jos skubotumas, neišdiskutavimas, ir nesivarginta ją ar jos privalumus pristatyti bei išaiškinti jos dalyviams. Juk tai ne vien dokumentai, įstatymai, norminiai aktai. Tai pirmiausia – žmonės, jų pinigai, uždirbti per visą gyvenimą. Jų pasitikėjimas – ir pensijų kaupimo sistema, ir „Sodra“, ir pačia valstybe, ir savo ateitimi. Neatsakingais veiksmais sugriauti pasitikėjimą lengva, o atkurti jį – be galo sunku. Su žmonėmis nevalia neatsakingai eksperimentuoti, nes tai visuomet prastai baigiasi.