Apmaudu, kad dalis visuomenės šią situaciją tiesiogiai sieja su euro įvedimu Lietuvoje. Toks požiūris yra pernelyg paviršutiniškas, todėl būtina pastebėti, jog bendra kainų kilimo tendencija pastebima visame globalių procesų apimtame pasaulyje. Panašu, kad trūksta platesnės diskusijos šiuo klausimu. Svarbu, kad paprastas žmogus būtų informuotas, kas ir kodėl keičiasi, tam, kad turėtų galimybę susidaryti savo nuomonę – tai yra kiekvieno Lietuvos gyventojo teisė.
Kokiame kontekste kalbėjau, kad kainos nekils?
Vyrauja mitas – „Butkevičius sakė, kad kainos nekils“. Taip tvirtinau, nes Vyriausybė ėmėsi priemonių, kad euro įvedimo momentu verslininkai nepasinaudotų valiutos keitimu ir dirbtinai nepadidintų kainų, kad jos būtų sąžiningai perskaičiuotos.
Taigi ėmėmės veiksmų (tokių kaip įpareigojimas nurodyti kainas tiek eurais, tiek litais, susitarimas su verslu dėl sąžiningo perskaičiavimo ir kt.), siekdami išvengti nepagrįsto, su objektyviomis priežastimis nesusijusio kainų kilimo. Ir tol, kol galiojo mūsų priimtos priemonės, manau, mums pavyko visai neblogai su tuo susidoroti.
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, vėliau susiformavo virtinė objektyvių aplinkybių, kurios darė spaudimą kainoms kilti. Visiškai suprantama, kodėl žmonės labiausiai kainų kilimą ėmė justi paslaugų sektoriuje. Paslaugų kainoje darbo užmokestis sudaro ženklią sąnaudų dalį, todėl natūralu, kad sparčiai didėjant minimaliai mėnesinei algai, neapmokestinamajam pajamų dydžiui ir vidutiniam darbo užmokesčiui šalyje, kainos irgi ėmė kilti.
Kainų kilimas rodo ekonomikos būseną
Kainų pokyčiai – kompleksinis procesas, kuriam įtaką daro tiek pasauliniai, tiek vietiniai ekonominiai veiksniai.
Pirmiausiai užfiksuokime paprastą ekonominę tendenciją: kainos nuolatos kyla ir ateityje kils nepriklausomai nuo šalyje egzistuojančios valiutos. Galima paimti kurią nors šalį, joje bet kurį laikmetį, bet kurią valiutą ir pamatysime, kad kainos nuolatos tendencingai kilo, tai – ekonominė būsena. Juk neabejojame tuo, kad Žemė juda aplink savo ašį. Nors kasdien to nejaučiame, tačiau tikime, sakome, kad yra įrodymų. Lygiai taip pat yra ir su kainų kilimu. Tai tarsi dėsnis. Kodėl apie tai prabylama tik šiandien, jei per pastarąjį dešimtmetį kainos Lietuvoje kasmet kilo 3,2 proc?
Be to, prisiminkime, kad 2008-aisiais, praėjus metams po to, kai nesėkmingai buvo bandyta įvesti eurą pirmą kartą, buvo užfiksuotas kone dvigubas kainų augimas! O kai įsivedėme eurą, 2015-aisiais, buvo fiksuojamas netgi kainų kritimas.
Šiemet vėl prasidėjo aktyvi diskusijai dėl euro, tačiau kažkodėl pamirštama, kad apie paslaugų sektoriuje nuolat kylančias kainas kalbama jau nuo 2011-ųjų. Lygiai taip pat, kai kalbame apie neadekvačiai išaugusias tam tikrų daiktų (tarkime, avalynės) kainas, nepamirškime, kad ir iki euro įvedimo, palyginus kainas ir pragyvenimo lygį, kainos Lietuvoje atrodė itin aukštos.
Taigi, situacija keičiasi, veikiama ekonominių dėsnių, proporcingai, ir norint ją suprasti, reikėtų žiūrėti ne į naudojamą valiutą, o į rinkos dydį, transportavimo žaliavų kaštus bei pajamų lygį.
Kokie veiksniai lemia kainų kilimą?
Dažnai viešajame diskurse objektyvūs veiksniai, skatinantys kainų kilimą, kažkodėl lieka nepaminėti. O be reikalo! Kai kalbame apie ekonomiką – nuolat kintantį darinį – svarbu kiekviena smulkmena, kontekstas. Jei nesigiliname į detales, kyla pavojus, jog mūsų laukiamos išvados bus netikslios.
Pirmiausia, kainų šuoliuose svarbų vaidmenį vaidina Europos centrinis bankas (ECB), kurio tikslas – išlaikyti kainų stabilumą. Ir jei siektinas 2 proc. vartotojų kainų augimas per metus nėra gaunamas natūraliai, ECB imasi papildomo pinigų dauginimo ir kainų augimo spartinimo. Viena vertus, tai yra reikalinga bendram kainų balansui palaikyti, tačiau mes, vartotojai, iš karto pastebime, kad išauga kainos. Štai ir visa paslaptis!
Galbūt tokia ECB vykdoma politika nėra maloni paprastam žmogui, tačiau svarbu suprasti, kad niekada ir nebus absoliučiai visų patenkintų – vieną kartą labiau džiaugiasi vieni, kitą kartą – kiti. Supraskime – tokiu būdu yra įmanomas daugybės suinteresuotų šalių bendradarbiavimas. Gyvenime juk irgi neiname visada pas tuos pačius kaimynus į svečius patys, pasikviečiame ir juos paviešėti – pasideriname tarpusavyje.
Neišvengiamai kainų pokyčiams mūsų šalyje įtaką daro ir kiti pasaulinės rinkos veiksniai: JAV dolerio kursas, ekonominė situacija lyderiaujančiose šalyse, kai kurioms šalims taikomas prekių embargas, produkcijai naudojamų medžiagų kainų kaita ir t. t. Itin didelę įtaką kiekvienos šalies ekonomikai daro pasaulinių naftos ir energetinių produktų kainų svyravimai. Nors per pastaruosius metus dažnai girdime, kad brangsta benzinas, tačiau šiandieninė jo kaina dar toli gražu nesiekia 2012 metais buvusios kainos – 5,20 Lt (1,51 Eur) už litrą. O taip pat prisiminkime rekordinį naftos kainų kritimą 2014 metais.
Tarptautiniai veiksniai, tokie kaip nesutarimai tarp OPEC (The Organization of the Petroleum Exporting Countries), JAV ir Europos sankcijos Rusijai, Kinijos ekonomikos sulėtėjimas, skalūnų dujų įtakos didėjimas ir kt., lėmė ženklų naftos kainų kritimą. Naftą importuojančioms šalims, tarp jų ir Lietuvai, tokia situacija turėjo pozityvios ekonominės naudos, lėmusios BVP kilimą, o kai kurioms naftos eksportuotojoms tai tapo pragaištinga situacija! Taigi, nepamirškime, kad šiuo atveju mes laimėjome.
Taip pat prie kainų kilimo prisideda ir situacija pačioje Lietuvoje: pastaraisiais metais, palyginus su bendromis tendencijomis, sparčiai augo darbo užmokestis (fiksuojamas bendras 10 proc. augimas). Padidėjęs bendras pinigų kiekis rinkoje natūraliai prisidėjo prie prekių, o ypač paslaugų kainų augimo. Apmaudu, jog šią naštą skaudžiausiai pajunta mažiausias pajamas turintys asmenys – senjorai, vaikus auginančios šeimos, minimalų atlyginimą, socialines išmokas gaunantieji, kurių reali perkamoji yra gana kukli, lyginant su kainomis. Taigi, aišku, kad kitas žingsnis, kurį svarbu atlikti – didinti valstybės finansavimą gaunančių žmonių pajamas, kad būtų pakelta jų perkamoji galia ir tokiu būdu užtikrintas orus gyvenimas.
Galiausiai, kainų augimas buvo pastebėtas visose anksčiau už mus eurą įsivedusiose šalyse. Taigi, nieko išimtinai keisto mūsų šalyje nenutiko. Jei žmonėms vis dar kyla klausimų dėl kainų augimo, tai reiškia, kad apie šią situaciją nebuvo pakankamai aiškiomis formomis komunikuota.
Kainos būtų kilusios ir toliau, tik atpirkimo ožys būtų kitas
O dabar šiek tiek paspekuliuokime. Kas būtų, jei nebūtume įsivedę euro?
Nepamirškime, jog litas buvo tvirtai susietas su euru, taigi kainos būtų kilusios ir toliau, tik atpirkimo ožys būtų kitas. Tikriausiai ne tik toliau stebėtume kainų kilimą, bet ir negalėtume pasinaudoti euro atnešta nauda. Trumpai praplėsiu, ką turiu galvoje taip sakydamas.
Pirma, toliau gyventume su nacionaline valiuta, turinčia kur kas mažesnį patikimumą nei euras. Tragedijos nebūtų, tačiau be euro pasiekti stabilesnę poziciją finansų rinkoje, kokią turime dabar, būtų buvę itin sunku. Be to, Lietuva būtų kur kas mažiau patraukli šalis užsienio investuotojams, būtų kur kas sunkiau įgyti jų pasitikėjimą. Esant tokiam plačiam šalių, turinčių bendrą valiutą, pasirinkimui, gana nerealistiška, kad investuotojai rinktųsi šalį su atskira valiuta, nes tai sukelia papildomų nepatogumų. Galiausiai, ir toliau turėtume bereikalingų valiutos konvertavimo kaštų už keitimo paslaugą, brangiau kainuotų tarptautiniai pinigų pervedimai, kelionės į užsienio valstybes, apie asmeninius nepatogumus net nekalbu.
Antra, nematytume ir tokio ženklaus palūkanų normų mažėjimo, todėl skolintis tiek verslui, tiek gyventojams, būtų kur kas brangiau.
Jutiminė euro kaltė
Oro temperatūrą rodo termometro stulpelis, tačiau ne ką mažiau svarbi yra ir jutiminė temperatūra. Panašiai yra ir su euru. Faktai rodo, kad tarp euro ir kylančių kainų lygybės ženklo nėra, tačiau žmonės jaučia, kad yra priešingai. Meteorologui, šiuo atveju, aiškintis netenka, kas ir kodėl, o su ekonomika kiek sudėtingiau. Kodėl taip jaučiame?
Euro jutiminę kaltę, greičiausiai, lemia bendras gyventojų nepasitenkinimas pragyvenimo lygiu. Tam, kad būtų išspręstas šis klausimas, reikia tyrinėti kur kas didesnes problemas, tokias kaip: ekonominis atotrūkis tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos, pajamų nelygybė, skurdo lygis, sunkiausiai besiverčiančio visuomenės sluoksnio ir pensinio amžiaus žmonių perkamosios galios didinimas (nes statistika atspindi vidurkį, kuris prasilenkia su žmonių, kurie yra žemiau vidurkio, patiriama jutimine realybe). Tai kompleksiniai, sudėtingi ir skaudūs klausimai, į kuriuos reikia ieškoti realių sprendinių, o ne kaltę suversti eurui.
Turime ir kuo pasidžiaugti
Prieš euro įvedimą prognozuoti teigiami pokyčiai išsipildė: kelis metus iš eilės demonstruojamas ženklus metinis BVP augimas (pirmąjį šių metų pusmetį užfiksuotas BVP 4 proc. augimas, t. y. du kartus daugiau nei euro zonos vidurkis), išsiplėtė prekyba su kitomis ES šalimis, pritraukėme daugiau užsienio investuotojų, išaugo vidaus vartojimas. Trumpai tariant – investavome į ilgalaikes perspektyvas.
Jei svarstydami apie ekonomiką atsikratytume rėmimosi nuojauta (remiantis ja negalima užtikrintai pamatuoti) ir pažiūrėtume į dabartinę situaciją Lietuvoje realistiškai, pamatytume, kad ekonominės situacijos rodikliai gerėja. Skolintis galima gana pigiai, o taip pat žmonėms tapo lengviau įsigyti didesnius pirkinius, tokius kaip būstą ar automobilį. Galbūt nustebsite, tačiau darbo rinka – aktyvi kaip niekad! Nedarbo lygis krenta ir po truputį kyla minimali mėnesinė alga ir indeksuojamos pensijos.
Šalies ekonomistai vieningai sutaria, kad euro įvedimas Lietuvai yra naudingas. Lieka tikėtis, jog laikas ir su juo ateinantys teigiami pokyčiai įtikins ir Lietuvos žmones.