Dar gerokai prieš oficialų grupės įsteigimą Azerbaidžanas įteikė notą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ir perspėjo, kad tai gali neigiamai atsiliepti dvišaliams santykiams. Kadangi esu ir anksčiau įsteigtos Tibeto rėmimo grupės Seime narys, galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, panašaus turinio notų iš Kinijos Liaudies Respublikos diplomatų anuomet nesulaukėme...
Kai kuriems Seimo nariams kilo abejonių, ar prasminga draugystės grupė su Kalnų Karabachu. Kiti mūsų parlamento nariai neviešai piktinosi šios grupės steigimo iniciatyva.
Todėl jaučiu, kad šiandien naudinga nupūsti dulkes nuo ne tokios jau tolimos istorijos ir prisiminti svarbius faktus. Tik prieš tai priminsiu garsaus disidento Sergejaus Kovaliovo žodžius, ištartus Vilniuje jam įteikiant pirmąją Laisvės premiją: „Nėra didesnio melo ir veidmainystės šiame pasaulyje, kaip realpolitik“.
Režimo gniaužtuose
M. Gorbačiovui pradėjus „perestroikos“ politiką autoritarinis sovietinis režimas palaipsniui atpalaidavo kontrolę ir tuo pačiu pažadino sovietų imperijoje įkalintų tautų siekius gyventi laisvai ir nepriklausomai. Kiekviena tauta į laisvę ėjo savo keliu.
1988 m. birželio 3 d. Vilniuje buvo sukurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurios branduolį sudarė žymūs kultūros ir mokslo inteligentijos atstovai. Sąjūdis įgavo visuomenės palaikymą ir pasitikėjimą bei iškėlė pagrindinį politinį tikslą – Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą.
Armėnų tautos kelio į nepriklausomybę atstatymo pradžią galima sieti su prasidėjusiu judėjimu už Kalnų Karabacho grąžinimą.
Kalnų Karabacho (Arcacho) problema buvo vienas iš Sovietų Sąjungoje užslopintų konfliktų. Šios autonominės srities bei Armėnijos gyventojai nenorėjo susitaikyti su istorine neteisybe. Žinia, 1923 m. Stalino iniciatyva, neatsižvelgiant į tai, kad Arcachas yra istorinė armėnų žemė ir kad absoliuti dauguma šio krašto gyventojų dalis – armėnai, Kalnų Karabachas buvo priskirtas Azerbaidžano Sovietinei Respublikai. Armėnai Kalnų Karabache visą sovietmetį jautėsi diskriminuojami.
1988 m. vasario 20 d. Kalnų Karabacho autonominės srities liaudies taryba kreipėsi į Armėnijos, Azerbaidžano ir Sovietų Sąjungos aukščiausiąsias tarybas su prašymu prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos. Buvo remiamasi tautų apsisprendimo teise ir istorinio teisingumo principu. Armėnijos miestuose įvyko taikūs šio sprendimo palaikymo mitingai.
Sovietų Sąjungos vadovybė priešiškai sutiko Kalnų Karabacho žmonių iniciatyvą. Kalnų Karabacho veikėjai buvo apkaltinti ekstremizmu ir nacionalizmu. Azerbaidžane į Arcacho armėnų ketinimus buvo sureaguota smurto protrūkiu. Praėjus savaitei po Kalnų Karabacho tarybos sprendimo, azerų nacionalistai Sumgaito mieste surengė masinius susidorojimus prieš armėnus – jų namuose, darbovietėse ir gatvėse. Armėnų persekiojimas tęsėsi kelias dienas nesikišant nei vietos Azerbaidžano valdžiai, nei sovietų kariuomenei. Rezultatas – kelios dešimtys žiauriai nužudytų, keli šimtai sužeistų ir 18 tūkst. pabėgėlių.
Judėjimas už Kalnų Karabacho grąžinimą suvienijo armėnus. Kartu su mintingais ir protesto demonstracijomis Armėnijoje bei Arcache prasidėjo masiniai streikai, kuriuose buvo reikalaujama teisingai išspręsti Karabacho klausimą ir politiškai bei teisiškai įvertinti žudynes Sumgaite.
1988 m. gegužę Jerevane susikūrė Karabacho judėjimo komitetas. Tai buvo Armėnijos bendranacionalinio judėjimo pakilimas. Šis komitetas įgavo milžinišką Armėnijos žmonių pasitikėjimą ir palaikymą. Jau birželio 15 d. Armėnijos TSRS Aukščiausioji taryba, atsiliepdama į Kalnų Karabacho autonominės srities tarybos kreipimąsi, priėmė sprendimą dėl srities prijungimo prie Armėnijos ir kreipėsi į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą, prašydama teigiamai spręsti prisijungimo klausimą.
Sovietų Sąjungos vadovybė savaip atsiliepė į kreipimąsi – areštavo ir įkalino Maskvoje Kalnų Karabacho judėjimo lyderius, pačioje autonominėje srityje paleido vietinę valdžią, o srities vadovavimui įkūrė ypatingąjį komitetą. Per jį buvo įvestas tiesioginis Maskvos valdymas. Nepaklusnioje autonominėje srityje dislokuota sovietinės kariuomenės specialioji divizija. Represijos neišgąsdino Armėnijos žmonių, visuomenėje ėmė bręsti siekis tapti savo šalies šeimininkais – atkurti valstybingumą.
1989 m. gruodžio 1 d. Armėnijos Aukščiausioji taryba ir Kalnų Karabacho nacionalinė taryba paskelbė apie Armėnijos ir Kalnų Karabacho susijungimą. Armėnijai ir Kalnų Karabachui buvo įvesta ekonominė blokada. Nutrauktas dujų, ūkio bei pramonės produktų tiekimas.
Tuo tarpu Azerbaidžane kilo nauji antiarmėniški išpuoliai. Prieš armėnų bendruomenes pradėtas etninis valymas, kurį lydėjo žudynės ir deportacijos. Vien Baku mieste nužudyta apie 400 armėnų bendruomenės narių, tūkstančiai sužeistų. Išgyvenę susidorojimų siaubą keli šimtai tūkstančių armėnų buvo priversti bėgti iš Azerbaidžano.
Sąjūdžio parama
Galima priminti, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atspindėdamas daugelio Lietuvos žmonių nuotaikas, rėmė armėnų tautos siekius. 1988 m. liepos 9-osios Sąjūdžio organizuotame mitinge Vingio parke buvo sutarta dėl telegramos, skirtos TSKP generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui. Telegrama buvo pareikštas palaikymas Kalnų Karabacho armėnams ir kviesta spręsti problemą gyventojų referendumo keliu. Šios telegramos tekstą vienbalsiai parėmė 90 tūkst. mitingo dalyvių.
1988 m. spalio 22-23 d. vykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime dėl Kalnų Karabacho taip pat buvo priimta armėnus palaikanti rezoliucija.
1988 m. gruodžio 7 d. įvykęs žemės drebėjimas dar labiau pablogino ir taip sunkią Armėnijos situaciją. Per keletą minučių buvo sugriauta šimtai kaimų, miestų ir gyvenamųjų vietovių. Žuvo 25 tūkst. žmonių, pusė milijono gyventojų liko be pastogės. Lietuviai teikė visokeriopą pagalbą armėnams, išlaikydami politinę paramą.
1989 m. pavasarį absoliučią daugumą Lietuvoje išrinktų delegatų į TSRS Aukščiausią tarybą sudarė Sąjūdžio atstovai (už juos per rinkimus aktyviai pasisakė ir Lietuvoje gyvenantys armėnai).
B. Genzelis, buvęs TSRS Aukščiausios tarybos deputatas, rašė: „Sudarant komisiją Kalnų Karabacho konflikto analizei ir sprendimo paieškoms, M. Gorbačiovas pasikvietė Genzelį, estę Klarą Halik Liaudies Fronto atstovę, kuriems pasiūlė ieškoti kontaktų su tenykščiais Liaudies Frontais, išsiaiškinti, kaip būtų galima susikviesti Armėnijos, Azerbaidžano bei Kalnų Karabacho opozicijos veikėjus prie vieno stalo. Deja, išsami informacija Gorbačiovo netenkino, jis net nesiteikė išklausyti komisijos narių pastabų.“ Anot B. Genzelio, Lietuvos atstovai „atvirai nepalaikė“ azerbaidžaniečių jų konflikte su armėnais.
Kartu su Latvijos ir Estijos Liaudies Frontais, Sąjūdis bandė užgesinti konfliktą Užkaukazėje. Kitas Sąjūdžio aktyvistas Virgilijus Čepaitis prisimena: „1990 m. vasario pradžioje Baltijos tarybai pakvietus prie derybų stalo į Rygą Azerbaidžano Liaudies Fronto bei Armėnijos Nacionalinio judėjimo atstovus ir vos jiems pradėjus tartis, TSRS spec. tarnybos organizavo eilinę provokaciją prieš armėnų kaimus Azerbaidžane, ir šis bandymas pasipriešinti tautų skaldymo politikai baigėsi nesėkme“. Dėl sąmoningo konflikto eskalavimo kentėjo ne tik armėnai, bet ir azerbaidžaniečiai, gyvenantys Kalnų Karabache ir Armėnijoje.
Dar labiau įsiplieskiant konfliktui Užkaukazėje M. Gorbačiovas atsidūrė aklavietėje. Tai pasitarnavo Baltijos šalims, siekiančioms atkurti savo valstybingumą. Kai Estijos Aukščiausioji Taryba nutarė, kad jos įstatymai viršesni už „sąjunginius“, sovietų imperijos vadovybė nesiryžo kartoti savo kaukazietiškų žygių, buvo vengiama dar vieno konflikto kitame imperijos regione.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausios Tarybos priimtas Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo aktas buvo svarbus ne tik lietuvių tautai. Aktas paspartino sovietinės imperijos griuvimą, sudarė galimybes kitoms joje buvusioms tautoms atkurti valstybingumą.
Armėnijoje rinkimus į Aukščiausią tarybą laimėjo Armėnų nacionalinis judėjimas, kurį įsteigė iš kalėjimo paleisti Karabacho komiteto lyderiai – Levon Ter Petrosianas ir kiti.
1990 m. rugpjūčio mėn. 23 d. naujai išrinkta Armėnijos Aukščiausioji Taryba priėmė Armėnijos Nepriklausomybės deklaraciją, kuri įtvirtino Respublikos suverenitetą. Vienas iš deklaracijos straipsnių skelbė Armėnijos įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, buvo grąžinti Armėnijos Respublikos simboliai.
„Lietuvos žmonės niekada nepamirš“
Armėnijos atgimimo politikai taip pat padėjo mums kelyje į laisvę. Tragiškomis 1991-ųjų sausio dienomis Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas L. Ter Petrosianas buvo vienas pagrindinių iniciatorių, kad į Lietuvą būtų atsiųsta SSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos delegacija – su siekiu „rasti išeitį iš susidariusios padėties“.
Sausio 13-ąją L. Ter Petrosiano vadovaujama delegacija apsilankė Aukščiausioje Taryboje. Ypač svarbus buvo delegacijos susitikimas su sovietų kariškiais, kurie sunerimo dėl savo asmeninės atsakomybės naudojant karines priemones. Delegacija įnešė svarbų indėlį sustabdant galimą tolesnį kraujo praliejimą Lietuvoje. Atsisveikindamas su L. Ter Petrosianu Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis pasakė: „Lietuvos žmonės niekada nepamirš, ką jūs dėl jų dabar nuveikėte“.
1991 m. rugpjūčio 14 d. Armėnijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas L. Ter Petrosianas lankėsi Lietuvoje jau su oficialiu vizitu. Jis su AT pirmininku V. Landsbergiu pasirašė sutartį dėl Lietuvos ir Armėnijos tarpvalstybinių santykių.
Šia sutartimi pripažinta abiejų respublikų nepriklausomybė. Lietuva buvo pirmoji Armėnijos nepriklausomybę pripažinusi valstybė. Po žlugusio rugpjūčio 19 d. pučo Maskvoje su Lietuva diplomatinius santykius užmezgė daug pasaulio valstybių. Armėnijos Respublika apie savo nepriklausomybę paskelbė rugsėjo 23 d., tačiau diplomatinio pripažinimo sulaukė tik galutinai subyrėjus Sovietų Sąjungai – 1991 m. gruodį.
Šiame sovietų imperijos griuvimo ir naujų valstybių kūrimosi kontekste Arcacho žmonės taip pat priėmė sprendimus. 1991 m. rugsėjo 2 d. buvo paskelbta apie įkurtą Kalnų Karabacho Respubliką. 1991 m. gruodžio 10 d. Kalnų Karabache įvyko referendumas, kurio metu absoliuti gyventojų dauguma pasisakė už nepriklausomybę.
Buvo išrinktas naujas Kalnų Karabacho parlamentas, suformuota vyriausybė. Nepriklausomybė prasidėjo ekonominės blokados ir Azerbaidžano kariuomenės puolimo sąlygomis.
Galime džiaugtis, kad Lietuvai, vedamai Sąjūdžio, pavyko taikiai atkurti valstybę ir imtis jos statybos. Armėnijos ir Kalnų Karabacho žmonėms teko sunkesni išbandymai.
Praėjo 25-eri metai nuo to laiko, kai Lietuvos ir Armėnijos žmonės, vadovaudamiesi visuotinai pripažinta teise apsispręsti, pradėjo kovą dėl nepriklausomybės atgavimo... Šiandien, kaip ir prieš 25-erius metus, Kalnų Karabacho-Arcacho žmonėms reikalinga mūsų pagalba ir solidarumas.
Tikiuosi, kad šiandien ciniškasis „realpolitik“ principas, pliki ekonominiai ar asmeniniai politikų interesai nenustelbs istorinės atminties ir Sąjūdžio dvasios Lietuvos politikoje. Juolab kad turime padrąsinančių pavyzdžių – gyvą mūsų tautos istoriją.